Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 18d. 11:37

Milda Matulaitytė-Feldhausen. Kokį dėkingumą gali jausti „nedėkinga karvė?“

Milda Matulaitytė-Feldhausen Ypatingos
Asmeninio archyvo nuotr. / Milda Matulaitytė-Feldhausen
Pastaraisiais metais kaip iš gausybės rago pasipylę įvairiausio plauko koučeriai ir dvasingumo mokytojai dažnu atveju pridarė daugiau žalos nei naudos, na, kad ir kalbant apie dėkingumą. Socialiniuose tinkluose knibždėte knibžda įvairiausių citatų, pamokymų, kaip vos tik išlipus iš lovos pradėti jausti tą mistinį dėkingumą: nuo ryto iki vėlaus vakaro, o vakare su tuo tauriu jausmu kristi į gilų ir romų miegą.

Tiesa yra ta, jog nusaldinti, per prievartą kišami dalykai mumyse natūraliai gimdo atmetimo reakciją. Dėkingumo žurnalai, dėkingumo treniruotės, dėkingumo maldos dažniausiai nieko bendro neturi su tikruoju dėkingumu, mat „madingasis“ dėkingumas tėra plaukimas paviršiumi arba greitas savęs nuraminimo būdas, jog elgiamės teisingai.

Tėvai iš vaikų reikalauja besąlygiško dėkingumo už tai, jog juos kažkada pagimdė ir, nesvarbu, kaip tie vaikai buvo auginami, jie prievarta turi būti dėkingi. Už dovanas privalome būti dėkingi, dėkingais būti auginame (o neretai – tiesiog verčiame) savo vaikus.

Tėvai iš vaikų reikalauja besąlygiško dėkingumo už tai, jog juos kažkada pagimdė ir, nesvarbu, kaip tie vaikai buvo auginami, jie prievarta turi būti dėkingi.

Reikalauja, turime, privalome. Tačiau kaip tai yra susiję su tikruoju dėkingumu, kuris yra išjaučiamas – ar galima dėkingumą išspausti, išprievartauti?

„Jaučiausi labai nuoga, išstatyta viduryje turgaus aikštės“

„Nenorėjau, kad galvotum, jog esu nedėkinga karvė“, – sako viena draugė kitai, mainais už dovaną kišdama dar didesnę dovaną. „Tėvai mane kiekviena proga apšaukdavo nedėkinga karve, todėl net ir už neprašytus dalykus išmokau atsilyginti dvigubai“, – tokį sakinį neseniai perskaičiau kažkuriame tėvų forume ir prisiminiau savo labai asmeninę patirtį, kuomet vienos šventės metu iš savo uošvio visų susirinkusiųjų akivaizdoje gavau ypač didelę, asmeniškai man įteiktą dovaną. Netikėtą dovaną, kuri ten, tiesą sakant, visai netiko.

123RF.com nuotr./Dėkingumas
123RF.com nuotr./Dėkingumas

Ta dovana mane suglumino ir privertė pasijausti labai nejaukiai, bet dar labiau suglumino ten buvusių lietuvių svečių reakcija – jie mane vertė visų akivaizdoje pabučiuoti uošvį, nors iki tol su vokiečiu uošviu mes bučiavęsi nebuvome – taip man išreiškiant dėkingumą, kaip jie sakė. Negana to, aš buvau raginama tai daryti kuo greičiau, kad jis nesupyktų ir „ko nepagalvotų“, kaip jie sakė.

Jie mane vertė visų akivaizdoje pabučiuoti uošvį, nors iki tol su vokiečiu uošviu mes bučiavęsi nebuvome.

Suprantama, kad aš tai padariau. Turbūt suprantama ir tai, jog visa tai darydama priverstinai ir skubiai, aš nejaučiau ne tik, kad jokio dėkingumo, atvirkščiai – pyktį, mat jaučiausi esanti priversta priimti ypač brangią, tačiau visiškai man nereikalingą dovaną, suvaidindama kažkokias emocijas ir neturėdama jokios galimybės atsitraukti.

Tiesą sakant, aš jaučiausi labai nuoga, išstatyta viduryje turgaus aikštės, be teisės suklysti, rodant „teisingas emocijas“. Mąstant lietuviškomis sąvokomis, aš idealiai atitikčiau „nedėkingos karvės“ aprašymą. „Įsivaizduoji, kaip jis tave myli“, – dar daug metų man buvo primenama ši dovana, kaip ir automatiškai iš manęs buvo laukiama dėkingumo, kas savo ruožtu manyje kėlė man primestą kažkokį keistą kaltės jausmą.

Akis už akį, dėkingumas už dėkingumą?

Kas yra tas dėkingumas, jei jis vietoj gero jausmo sugeba sukelti net ir nepasitenkinimą ar kaltės jausmą? Pabandykite Google paieškoje įvesti „Kas yra dėkingumas“ ir pamatysite, kad su tuo dėkingumu anaiptol nėra paprasta: „Dėkingumas įrodomas darbais“ (O. Balzakas); „Dėkingumas yra didžių sielų ženklas“ (Ezopas), dar rasite šio bei to apie dėkingumo stebuklus ir dėkingumo ugdymą, na, bet visa tai tėra pavieniai įrašai iš blog'ų, kitaip tariant, labiau ezoteriniai paskraidymai debesyse nei konkreti informacija.

Tai ar tikrai to jausmo negalima aprašyti konkrečiai ir kodėl vienos tautos jam skiria net ir šventinę dieną su gausybe ritualų, o kitos, kaip antai, lietuviai, vargiai sugeba padėkoti net ir už savaime suprantamus dalykus, bet yra pasiryžę keturlinki susilenkti prieš bet kokią brangesnę dovaną? Ir ar tikrai privaloma atsilyginti, jaučiant žmogui dėkingumą?

Ir ar tikrai privaloma atsilyginti, jaučiant žmogui dėkingumą?

Neseniai viename psichologijos žurnale radau patarimą, jog norint gauti iš žmogaus paslaugą, prieš tai rekomenduojama jį pagirti, mat, tuomet, anot autorių, toks žmogus pajus dėkingumą bus labiau sukalbamas. Pala, pala, tai panašu, jog čia yra tiesiog kalbama apie atvirą manipuliaciją?

Dėkingumas tai...

„Aš esu dėkingas, kad šįryt pabudau; aš esu dėkingas, kad šiandien pirmadienis (na, nauja savaitė, nauja pradžia); aš esu dėkingas, kad mano lova patogi“ – bet koks, net ir vidutiniokas koučeris jums patars pradėti būtent nuo to. Esą tik rašykitės, žymėkitės ir to užteks, kad būtumėte dėkingi. O jei dar palyginsite, kaip gyvena žmonės Afrikoje, tai išvis suprasite, kaip labai turime būti dėkingi už viską. Tačiau kaip išjungti savyje tą logiką, tą vidinį kritiką, kuris kiekvienu momentu mums pasiryžęs pasakyti: „Taip, bet...“?

123rf.com/Mergina rašo dienoraštį.
123rf.com/Mergina rašo dienoraštį.

Kita vertus, kur prapuola tas ištreniruotas dėkingumas, vos jūs iškeliate koją iš namų? Na, tas, ne padangėmis skraidžiojantis, bet labai paprastas, žemiškas, kitaip tariant – pragmatiškasis.

Lietuvoje aš praktiškai niekuomet nematau, jog žmogus, einantis per perėją, padėkotų automobilio vairuotojui už tai, kad jį praleido, kaip tai yra įprasta praktika Vakarų Europoje – juk dėkingumas prasideda nuo labai mažų dalykų. Arba – durų palaikymas iš paskos einančiajam – grįžus Lietuvoje praktiškai niekuomet nesulaukiu elementaraus „ačiū“, palaikydama duris, atvirkščiai – neretą kartą esu dar ir palydima keistu žvilgsniu.

Neįpratę vertinti visiškų smulkmenų, mes sau meluojame, jog, va, tuomet, kai jau gausime paaukštinimą, didesnę algą, tada jau tikrai tikrai būsime dėkingi. Atėjus tai išsvajotai būklei, dauguma jaučia tik dar didesnį nusivylimą, mat tos tuštumos neužpildo nei pinigai, nei geresnis automobilis – dėkingumas tai yra būsena, visų pirma, kylanti iš paties žmogaus.

Dėkingumas tai yra ir elementarus mandagumas, atidumas, gebėjimas jausti, matyti, suprasti. Padėkokite jums duris palaikiusiam žmogui, jis automatiškai pajaus dėkingumą jums už tai, kad jūs tai pastebėjote, kad jūs jo pastangas įvertinote. „Kokios čia dar pastangos, palaikė duris, ir tiek“, – tokia yra tipiška lietuviška reakcija, kuri rodo, jog nevertindami savo pastangų, mes nesugebėsime vertinti ir kito žmogaus indėlio, ir atvirkščiai – kai nevertiname kito, nesugebėsime deramai įvertinti ir savo. O koks dėkingumas gali kilti iš nevertinimo, o dažniausiai dar ir visko nuvertinimo?

Dėkingumas prasideda su mandagumu?

Ačiū, dėkui. Kiek kartų šiandien tai pasakėte? Užtektinai? O jei pasakytumėte vienu kartu daugiau, nei jums tai įprasta, nei privaloma ar reikalinga? O jeigu šiandien kavinėje tualetus valančiai moteriai padėkotumėte už jos darbą? „Nesąmonė“, sakote, gauna atlyginimą už tai, jums tai už jūsų darbą irgi niekas nedėkoja, be to, bijote apsijuokti? Bijote, kad ji nesupras ir dar piktai ką nors jums burbtelės?

O jeigu šiandien kavinėje tualetus valančiai moteriai padėkotumėte už jos darbą?

Taip, gali nutikti ir taip, bet tai nereiškia, kad kitą kartą jums nepasiseks geriau. Kai kalba pasisuka apie dėkingumą, aš labai dažnai prisimenu vieną diskusiją su piktoka moterimi, kuri tuomet pateikė geležinį argumentą, kodėl ji niekuomet nedėkoja parduotuvėje, o tuo labiau, nesisveikina. „Tai pardavėjus nervina“, - tada kaip kirviu nukirto pašnekovė, ir man nebeliko ko pridurti.

Neseniai aš, beprasidedančio piko metu taksi skubėjau į susitikimą. Nutiko taip, kad prieš labai judrią sankryžą kelios mašinos staiga pradėjo mėtytis iš juostos į juostą, o viena moteris mums prieš nosį savo ketinimus važiuoti viena konkrečia juosta pakeitė tris kartus. Metusis į kairę, grįžo atgal, kol galiausiai metėsi į dešinę ir, pakeitusi dar vieną juostą, išvis nusuko į kitą gatvę. Taksi vairuotojas tiesiog pasišypsojo sau po nosimi, patraukė pečiais, ir mes toliau ramiai tęsėme kelionę.

Dėkingumas ir kyla iš to, kad mes vertiname. Dalykus, žmones, jų pastangas.

Išlipdama aš jam padėkojau. Padėkojau už tai, kad jis nepradėjo isteriškai pypti, keiktis, taip sukeldamas man dar didesnę įtampą, kurią ir taip jutau dėl skubėjimo. Be abejo, iš manęs jis gavo daugiau arbatpinigių, nei buvau numačiusi. Su juo mes išsiskyrėme labai maloniai, mat galiausiai jis padėkojo man ne tik už pinigus, bet visų pirma už tai, kad jam padėkojau. „Pasijutau įvertintas“, - pasakė jis man.

Suprantama, juk dėkingumas ir kyla iš to, kad mes vertiname. Dalykus, žmones, jų pastangas. Todėl – dėkokite į kairę ir į dešinę ir dėkingumas palaipsniui virs jūsų natūralia būsena, beje, dėkingi žmonės neišvengiamai yra ir laimingi.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Adventur 2022

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką