Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 18d. 21:00

N.Marčėnaitė – apie amžių, pasirinkimą būti laimingai ir neapkraunančią meilę

Nomeda Marčėnaitė Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Nomeda Marčėnaitė
„Esu visiškai susitaikiusi su savo amžiumi“, – su šypsena sako 56-erių TV laidų vedėja ir menininkė Nomeda Marčėnaitė. Ji nebijo senatvės, nebijo mirties, moteris pabrėžia, kad nesistengia pakeisti dalykų, kurių nepakeisi. Bet atkreipia dėmesį, kad amžėti galima tikrai labai gražiai, taip kaip šių metų ruduo – ryškiai geltonomis, oranžinėmis ir raudonomis spalvomis. Gaila, senjorai neretai pasirenka kitokias spalvas, o dar ir per anksti. Reikia gyventi šiandien, nes tai ir yra mūsų gyvenimas – su sau būdingu optimizmu teigia pašnekovė.

– Kaip jūs pati jaučiatės amžėjimo procese? Vieni ar kiti etapai vis tik rodo, kad visi nejaunėjame.

– Absoliučiai taip, aš kartais pagalvoju, kad yra toks labai įdomus reiškinys. Pagal tai, kaip žmonės bijo savo raukšlių, savo amžiaus, pagal korekcijas, plastines operacijas aš suprantu, kad mus ištinka panika. Ir aš žinau kodėl. Tam tikrame amžiuje žmonės atsiduria užribyje, ir nors daugelis galvojame, kad tai mūsų neištiks, mūsų šauni pasąmonė, aišku, mums signalizuoja, kad, vaikeli, visus juos į mišką. Aš irgi būsiu ne išimtis, vadinasi, turiu kaip galima atitolinti tą dalyką, o tai yra neįmanoma. Žodžiu, kognityvinis disonansas.

Aš asmeniškai esu su tuo susitaikiusi visiškai. Aišku, gal kartais ir nustembi. Kaip tik vakar su drauge kalbėjome šia tema, sakiau, kad senėjimas, kaip ir augimas, vyksta ne tolygiai, o tarsi laipteliais. Atrodo, tik nusisukai, atsisukai, pasižiūrėjai į vaiką, „o!” – jis jau paaugo.

Lygiai taip ir senėjimas. Nevyksta jis ramiai ir lėtai – laipteliais. Jau lyg susitaikiau su savo išvaizda veidrodyje ir staiga – o, Viešpatie! – dar vienas laiptelis (juokiasi). Čia nieko tokio, čia viskas gerai, tiesiog į tai reikia žiūrėti kaip į natūralų procesą.

Daugiau nei toną sverianti širdies skulptūra, kurią kūrė Nomeda Marčėnaitė
Daugiau nei toną sverianti širdies skulptūra, kurią kūrė Nomeda Marčėnaitė

– Kaip manote, kiek mūsų senjorų pasaulėžiūra paveikta politinių aplinkybių, trėmimų į Sibirą ir panašių dalykų? Juk dažnai akcentuojame, kad vakariečiai senėja smagiau.

Danutė Gailienė parašė labai puikią knygą apie tai ir ją perleido – „Ką jie mums padarė?“ Supaprastinus galima pasakyti, kad tai analizė potrauminio sindromo, kuris ištinka tautą.

Potrauminis sindromas gali būti būdingas visai kartai, ir ne tik jai – trečiai kartai, vaikaičiams. Mes perduodame savo bendravimo modelius, ne tik emocijas, bet ir modelius. Žmogus, kurį trėmė, kuriam tai įvyko, patį faktą žino, vaikai dar prisimina, bet anūkai dažnai neprisimena, bet tą potrauminį sindromą, kaip aš sakau, turi. Dar baisiau, kad jie nežino, dėl ko jį turi.

Mes klaidingai galvojame, kad jei išgydysime vyresniąją kartą, jaunoji pasveiks – ne, jaunoji karta irgi turi apie tai galvoti. Ir tai akivaizdu, kaip įrodymas, kad ne tik vyresni žmonės turi problemų, bet ir jauni, kurie desperatiškai jauninasi. Vadinasi, jie pasąmoningai žino, kad, cituojant rusišką posakį, – ne silpniems senatvė.

Kad taip nenutiktų mes turime kalbėti, ieškoti priežasčių: o kodėl gi taip yra? Ne analizuoti pasekmes, o atkapstyti priežastis. Nesitikėti, kad tai praeis savaime, o gydyti. Tada galbūt žmonės kitaip jausis.

– Viena yra, kaip žmogų priima visuomenė, kita – kaip jis jaučiasi pats. Ir pastarasis dalykas, matyt, dar svarbesnis. Juk jeigu jautiesi gerai, ne taip lengva išmušti iš vėžių. O paprastai mes susiduriame su tuo, kad žmonės, sulaukę 50-ies, 60-ies metų, jau ima jausti nerimą, sklęstis, nors vis dar dalyvauja darbo rinkoje, socialiniame gyvenime. Atrodytų, dar nėra ko.

– Daug atsakymų į šitą klausimą. Kaip sako Urtė Neniškytė, visų žmonių smegenys po 50-ies degraduoja. Gal reikėtų ieškoti mandagaus, saugaus žodžio, kuris neužgautų 50-mečių, bet kadangi man jau daugiau nei tiek, aš galiu taip kalbėti.

Tiesa tokia, tačiau yra „bet“. Svarbi visa veikla, kurią žmogus vykdo, ypač jaunystėje, čia nėra taip, kad gali susigriebti 50-ies ir nepavėluosi. Namų darbus reikia pasidaryti jaunystėje, o geriausia, kai tai daro tėvai – leidžia vaikus į dailės, šachmatų, šokių, matematikos, chemijos ar kokius nori būrelius. Svarbi yra kūrybinė veikla, kuri padeda prailginti/pratęsti aktyvumo laikotarpį, net jei kalbėtume apie tokias lyg genetiškai užprogramuotas ligas kaip Alzheimerio. Na, apie tai galite pasižiūrėti Urtės Neniškytės laidas „Facebook‘e“.

– Jūs sakote, kad esate susitaikiusi su savo amžiumi. Kaip jums tai pavyko? Koks to receptas?

– Nėra recepto. Kartais tie receptai galbūt yra išrašomi tėvų, kartais genetikos. Neurologai, mokslininkai gali pasakyti, kad žmonių biochemija skiriasi. Sakyti žmogui, kuris serga klinikine depresija – pakelk nosį aukštyn ir pirmyn, neveikia. Jo organizme vyksta kitokie reikalai ir galbūt jam reikia vaistų, o aš įtariu, kad man serotoninas gaminasi iš prigimties. Aš net šiandien galvojau, kieno galėčiau paklausti – nes internetas nėra visagalis – tokio specifinio klausimo. Mano gyvenime šiuo metu yra tokia ekstremali situacija, vyksta labai daug įvykių, ir ne pačių geriausių, bet aš šiandien ryte važiuoju ir jaučiu nepaprastą optimizmo antplūdį. Aš galvoju, ar gali organizmas reaguoti taip?

Panašiai, kaip žmogus susižeidžia ir nejaučia skausmo, tai organizmas pasirūpina – matyt, gauname tokią dozę nuskausminamųjų į tą vietą, kad šoko metu tiesiog nejaučiame to baisaus skausmo. Ir lygiai taip, galvoju, ar negali būti kažkoks mechanizmas, kuris tave „suorganizuoja“.

Kaip kartais, gal ir banaliai, sakau, ne juodraštį mes rašome, o švarraštį.

Tai aš nenorėčiau sau prisiimti kažkokių nuopelnų dėl to. Bet galvoju, kad man, visų pirma, labai gaila žmonių, kurie iš anksto bijo senatvės ir bijo gyventi. Dažniausiai, atėjęs į finišo tiesiąją, žmogus supranta, kad iš tos baimės jis negyveno, o jo gyvenimas jau baigiasi.

Mirties baimė, senatvės baimė yra baisi. Tai pradėkime gyventi nuo pradžių. Kaip kartais, gal ir banaliai, sakau, ne juodraštį mes rašome, o švarraštį. Nereikia jo labai atsargiai rašyti – gražu tie išbraukimai, tos klaidos, tiesiog gyvenkim.

– Toks hipotetinis klausimas, Nomeda. Jei jums pasiūlytų grįžti į gyvenimą 20-ies ar likti dabartyje, ką pasirinktumėt? Ar susigundytumėt grįžti?

– Ne, ne. Žinokit, jūs nepatikėsite, bet mano amžius yra nepaprastai gražus. Patikėkit, jis gali būti nepaprastai gražus. Aš vieną dieną sugalvojau čia tokią labai saldžią metaforą, beveik poetišką. Važiavau dirbti su senjorais, (...) važiavau iš sodybos, paskui atėjo tas savaitgalis, kai vėjas visus lapus paplėšė, bet tą akimirką, kai važiavau, medžiai švietė – geltona, oranžinė, raudona, purpurinė, dangus žydras, balti debesėliai – toks stebuklingas vaizdas. Nuostabus ruduo.

Ir aš galvoju – ačiū, mes gavome tokį nuostabų rudenį, nes kai atsitinka šalna, ji per vieną naktį pakanda visus lapus, jie kaip šlapios mazgotės nudrimba ant žemės, visos gėlės nukrinta, spalvos pradingsta, ir nieko nelieka.

Egidijaus Babelio nuotr./Nomeda Marčėnaitė treniruotėse
Egidijaus Babelio nuotr./Nomeda Marčėnaitė treniruotėse

Tai aš sakau, gražu, jei žmogus gali rudenėti gražiai. Bet yra šalnos, žmogaus gyvenime jų taip pat yra – jei jos atsitinka, šakės. Kad neatsitiktų tų šalnų... Jos gali būti visokios – kitų nemeilė, kitų nedėmesys, struktūros nebuvimas, paties žmogaus fiziologija, kažkokios patirtys, bet galų gale reikia nepamiršti vieno dalyko.

Yra nepaprastai graži savo esme knyga – apie 10 dalykų, dėl kurių gailisi mirštantys žmonės. Vienas iš svarbiausių dalykų, kad paliatyviojoje slaugoje esantis žmogus, dauguma tų žmonių, sako – aš labai gailiuosiu, kad nebuvau laimingas. Vadinasi, išeinantis žmogus supranta, kad tai buvo pasirinkimo, o ne sukritusių aplinkybių klausimas.

Jei mes dar galime rinktis ką nors keisti, reikėtų tai daryti kuo greičiau.

– Mes labai dažnai kalbame apie 30-ies, 40-ies metų krizes. Ar nors viena buvo jus palietusi? Arba gal galėtumėte įvardinti kurį kitą sunkesnį amžių ar etapą?

– Nė vieno laikotarpio (...). Amžinai man kažkieno kito krizės buvo aktualesnės. Mano buvusio vyro viduramžio krizė, matyt, ištikusi jį anksčiau nei mane. Aš visą laiką einu iš paskos kažkieno krizių – vėliau mano vaikų paauglystės krizės, dabar mano Vyto vaikai.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Nomeda Marčėnaitė ir Vytas Palavinskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Nomeda Marčėnaitė ir Vytas Palavinskas

Per mus abu suskaičiavus, yra 6 vaikai, aišku, dauguma jų savarankiški. Ir kai kurių kitų, ne tik savo vaikų, paauglystės krizes man irgi teko išgyventi. Aš niekada neturėjau laiko savo krizėms, aš nežinau, kas tai yra.

– Vieną rimčiausių krizių žmonės patiria išleidę vaikus. Namai tušti, laiko labai daug – lyg ir turi ką veikti, bet ir slogutis aplanko.

– Ne, aš niekada neturėjau tokios problemos. Mane džiugina, tegu jie tik skrenda iš tų namų – tegu kuria savo gyvenimą, tegu užsiima savo reikalais. Ne, tokios problemos aš neturiu. Aš tikiu, kad taip gali būti, jei tu susifokusuoji ir manai, kad vaikai – tavo vienintelis tikslas. Bet vaikai yra gimę, kad gyventų savo gyvenimą ir jie nėra tėvų tikslas. Tėvai yra tie žmonės, kurie jiems padeda augti, gyventi, bet neturi gyventi už juos.

Aš niekada neturėjau laiko savo krizėms, aš nežinau, kas tai yra.

Žmonės, kurie sako, kad vaikas jiems svarbiausias dalykas gyvenime, turėtų gerai pagalvoti – ar jie neužkrauna savo vaikams siaubingos naštos. Nes kitas sakantis jau yra: „Aš dėl tavęs padariau viską, o tu ką?“

– Meilės vaidmuo gyvenime – partneriui arba nebūtinai. Vienas iš veiksnių, kodėl senjorai jaučiasi blogai, greičiausiai yra vienatvė. Ne visi su partneriais sulaukia senatvės. Būtų smagu už rankučių susikibus pasivaikščioti, bet ne visi drįsta vėl ieškoti partnerio. Kokį vaidmenį jūsų gyvenime užima meilė?

– Palietėte tokią beprotiškai plačią temą. Akivaizdu, kad meilė yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, be meilės galbūt mes būtume net ne žmonės. Kitas dalykas – kaip mes tą meilę suprantame? Kartais mes įsivaizduojame, kad mylime, bet užkrauname, kaip aš minėjau apie motinišką meilę, savo partneriams kažkokius dalykus, kurie nėra panašūs į meilę. Vėlgi – dėl to paties, ką jau aptarėme, nes mes nesuvokiame savo jausmų. Aš šiuo atveju esu visiškai ne išimtis. Esu savo laikmečio vaikas.

Mes susikoncentruojame kartais į meilę vienam žmogui, čia jau mano teorija, bet aš galvoju, tą sakiau ir savo buvusiam vyrui, sakau ir brangiam Vytui, – mes tą meilę turime savyje. Gali taip nutikti, kad tavo gyvenimo žmogus arba išeina, arba pasikeičia, bet tu tą savo meilę turi su savimi.

Jeigu tu galvoji, kad gali mylėti tik vieną žmogų, tai čia nelabai meilė. Tai kažkoks ydingas santykis. Aišku, kad tu gali mylėti daugiau žmonių ir kad tos meilės reikia ieškoti. Aišku, jei to norisi, nes yra žmonių, kuriems to nereikia. Kurie puikiai gali gyventi su savimi, turi socialinių ryšių – tiek vyrai, tiek moterys. Jų yra mažuma, bet vis dėlto yra ir tokių žmonių.

Apskritai, mūsų noras reguliuoti kitų gyvenimus rodo tik beprotišką nuobodulį mūsų asmeniniame gyvenime. Man nuoširdžiai neįdomu, ką kiti veikia, nebent tai atsitinka mano lauke – mano artimi žmonės, mano draugai. Man taip neįdomu, kas su kuo miega, kokie partneriai – homoseksualai ar ne. Man nuoširdžiai neįdomu, nes tai tų žmonių asmeniniai dalykai.

Kai mes pradėsime džiaugtis savo pačių gyvenimais, mums nustos rūpėti kitų tokie reikalai, kurie yra jų asmeninis reikalas.

– Ar jūs jaučiate senėjimo grėsmę karjeros lauke? Ar jaučiate, kad jau kažkurį sezoną gal pasakys jums darbdaviai „Ačiū, Nomeda“.

– Jeigu mes žmogaus galimybes vertintume arklio jėgomis, tai bičas, kuriam 16 metų, aišku yra kietesnis už mane. Bet jeigu mes vertinsime patirtimi, kokiais nors kitais dalykais, ne grožiu – nes gražiausi yra kūdikiai (…), suprasime, kad yra gražaus amžiaus žmonių, kurie džiugina, o yra jaunų žmonių, kurie nedžiugina. Negali susisieti to tiesiogiai su amžiumi, nebent žmonės turi fizinių ar sveikatos problemų, o čia jau visai kiti dalykai.

– Klausiau žmonių, ko norėtų paklausti Nomedos. Dažnas sako, kad jūs atrodote labai jaunatviškai. Kaip ir mums taip jaustis bei atrodyti?

– Turiu draugę, vyresnę už mane 10 metų. Aš jai visada sakydavau, Dieve, tu esi mano šviesa tunelio gale. Ir dabar ji atrodo fantastiškai, jai niekada niekas neduoda tiek metų, kiek jai yra, bet tai yra apgaulė – nes visi tavo metai ant tavęs matosi. Bet energetika, matyt, yra tas dalykas, kuris kažkiek apgauna žmones.

Kaip tik vakar važiavome su Vytu iš sodybos, aš jo klausiu – ar tau vis dar įdomu su manimi? O jis sako, „jo jo, norėčiau nuobodžiau“ (juokiasi).

Žinokite, aš be išeiginių trykštu tokia energija, tai ji gali truputį apgauti, bet man yra tiek metų, kiek man yra.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

01:02
01:00
16:32

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Naujas testas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką