Svarstote, ar esate tik savanaudis, ar vyksta kažkas kita. Kodėl negalite atidaryti savo užuojautos vožtuvo ir leisti rūpestingumui pasklisti?
Naujausi tyrimai rodo, kad tik sutelkę dėmesį į savo vidų, galite vėliau pasidalinti dėmesiu į išorę, rašo psychologytoday.com.
Kai kurie žmonės bijo parodyti savo švelniąją pusę, kad neatrodytų silpni ar pažeidžiami. Jie siekia aplinkiniams atrodyti stiprūs.
Tačiau užuojauta gali būti nukreipta ne tik į kitus, bet ir į save. Bet, jei bijoma užjausti save, sunku bus atleisti ir už klaidas.
Užuojautos ir prisirišimo stiliaus baimė
Naujas Brisbeno Kvinslando universiteto Deanna Varley ir kolegų atliktas tyrimas (2025 m.) rodo, kad užuojautos baimė yra daugiau nei paprastas nesugebėjimas jausti empatijos kitiems ar net sau.
Jis susijęs su daugybe neigiamų psichikos sveikatos pasekmių, nes neleidžia žmonėms patirti „saugumo, užtikrintumo ir nusiraminimo jausmų socialiniame ir partnerių kontekste, įskaitant artimus tarpasmeninius santykius“.
Šie „priklausomybės kontekstai“ savo ruožtu yra „pagrindinis grėsmės, streso ir socialinės izoliacijos reguliavimo mechanizmas“.
Australų autoriai pažymi, kad užuojautos baimė labiausiai kenkia tiems, kuriems būdingas nesaugus prieraišumo stilius, o tai reiškia, kad jie arba nerimauja dėl artumo su kitais, arba visai vengia artumo.
Pasirodo yra ir būdas, leidžiantis sumažinti užuojautos baimę. Tai į užuojautą orientuota terapija.
Anot D.Varney ji turėtų būti veiksminga žmonėms, turintiems nesaugų prieraišumo stilių. Ugdydami savo užuojautos jausmą jie gali sukurti trūkstamą požiūrį į santykius, vadinamus „saugia baze“.
O iš jų jau galima sukurti pozityvesnius savo ir kitų vidinius vaizdus, nugalint baimes, kurios neleidžia matyti pasaulio ir savęs stabilesnėje šviesoje.
Minėtos terapijos metu naudojami „užuojautos vaizdų pratimai“, kurių metu asmenys buvo skatinami mintyse kurti scenarijus, pagal kuriuos jie elgiasi ir mąsto gailestingiau.
Tyrime dalyvavo 125 asmenys. Kartą per dieną 7 dienas jie gavo medžiagą su nurodymais „ugdyti gailestingąjį save“.
Pratimus sudarė įžeminanti kūno padėtis (pečiai atgal, krūtinė atvira, pėdos lygiai ant grindų) ir raminantis ritminis kvėpavimas.
Tyrėjų komanda galėjo stebėti, kiek kasdienių pratimų dalyviai atliko.
Šiuo atveju dalyviams nereikėjo galvoti apie savo mintis, jiems pakako atsidurti įsivaizduojamoje būsenoje, kuri būtų susijusi su jų fizinio streso jausmo mažinimu.
Šis tyrimas įrodė, kad minėti pratimai suteikia atsipalaidavimo akimirkų (išmanusis laikrodis gali padėti tai patirti kasdien) asmeniui pernelyg neįsitempiant.
