Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 2d. 18:59

Psichologas: vis dar manoma, kad vyrams jausti ir kalbėti apie jausmus yra gėdinga

Vyras
123RF.com nuotr. / Vyras

„Šiandien mūsų visuomenėje vis dar gaji stigma, kad kalbėti apie sunkius savo išgyvenimus nėra vyriška. Kad eiti pas psichologą konsultantą į terapiją ir kalbėti apie kylančius jausmus nėra vyriška. Tarsi vyrai tų jausmų neturėtų arba jie būtų kitokie. Bet tai yra netiesa“, – sako Vilniaus vyrų krizių informacijos centre dirbantis individualiosios psichologijos konsultantas Virginijus Varkalis.

Paprašytas atskleisti, kokios audros verda vyrų viduje, pašnekovas paneigia mitą, kad vyrai turi mažesnę jausmų paletę. „Ir berniukai, ir mergaitės, visi žmonės lygiai taip pat jaučia jausmus ir emocijas. Skiriasi jų išraiška, parodymas ir tai, kaip juos išgyvename.“

Kodėl vyrams taip sunku išreikšti jausmus?

Į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti, anot V.Varkalio, yra sunku. Juk yra situacijų, kai gebėjimas neparodyti savo emocijų yra pliusas. Turbūt visi norėtume, kad gaisrininkai, gydytojai ir policininkai elgtųsi šaltakraujiškai. Jausmų nevaldantis vadovas taip pat nebūtų tas, kurio komandoje norėtųsi dirbti. Tačiau yra situacijų, kai norėtųsi pamatyti kito nuoširdžias emocijas arba parodyti savąsias, bet ne visiems tai pavyksta padaryti.

Asmeninio arch. nuotr./IP konsultantas Virginijus Varkalis
Asmeninio arch. nuotr./IP konsultantas Virginijus Varkalis

Tai iš dalies nulemia skirtingi vyro ir moters vaidmenys, kuriuos dar vaikystėje prisiima berniukai ir mergaitės. „Kultūriškai iš abiejų lyčių yra reikalaujama skirtingų dalykų. Ir jeigu mergaitei leidžiama rodyti daugiau emocijų, tai klausimas, kaip mes atlaikysime labai jausmingą berniuką? Tą, kuris bus lipšnus, nuolat norės būti su mama, verkšlens. Vis tiek ateis momentas, kada norėsime, kad jis baigtų verkšlenti ir eitų ką nors veikti. Taigi pati aplinka ir berniukiški žaidimai formuoja tą emocijų nurijimą ir savyje laikymą“, – įsitikinęs individualiosios psichologijos konsultantas.

Jausmų kaip vyrams gėdingo dalyko stigmą lemia ir teigiamų pavyzdžių stoka.

Kitas dalykas – tėvai nemoka tinkamai atliepti vaiko jausmų. Ir kai vaikai patys įvardija savo jauseną – blogumą, liūdesį, neviltį, pyktį, tėvai dažnai sako – tu taip nesijausk. „Atmesdami vaiko viduje esantį jausmą mes, kaip suaugę, dažnai uždarome žmogų į visišką nesupratimą. „Tu negali taip jaustis“, „tu negali liūdėti, nes čia yra šventė“, „tu negali būti alkanas, nes stalas nukrautas“, nors vaikas nemėgsta šito maisto. „Tu negali pavydėti, nes sesė yra mūsų šeimos narys ir reikia mylėti vienam kitą“. Daug yra kodų, kurie uždaro žmogų su savo jausmais ir taip neatliepiama jo jausenai arba mokoma neparodyti jausmų“, – vardija pašnekovas.

Moko tie, kurie patys nemoka įvardyti savo jausmų

V.Varkalio teigimu, jei mes paklaustume suaugusiojo, kaip jis jaučiasi, savo jausmus galėtų įvardyti tik du trys procentai. Kiti bandys apsakyti situaciją ar kalbės taip, kad jūs turėtumėte suprasti tarp eilučių. Ir tai yra pagrindiniai vaikų mokytojai, kurie patys nemoka įvardyti savo jausmų.

„Jeigu mes norime, kad vaikai įsisavintų savo jausmus ir juos sugebėtų išreikšti, visų pirma mums reikia mokyti juos pačius ir save, kaip suaugusius, atpažinti tuos jausmus. Jeigu mes matome bepykstantį vaiką, turėtume jo klausti, ar tai, ką mes įtariame, jis gali patvirtinti. „Ar tu šiuo metu piktas?“ Iš jo atsakymo bus aišku, ar jis pyksta ir mes pamatysime, ar pataikėme.

Tada būtų galima toliau mokyti ir patiems mokytis, tikslinti, dėl ko tai vyksta, kodėl ta emocija atsirado. Ir tuo metu, kai mes įvardiname tai, ką atpažįstame ir matome, mes pasakome vaikui, kas tai yra, kaip tai vadinama“, – aiškina psichologijos konsultantas, pabrėždamas, kad tai yra pirmoji ir didžioji pagalba vaikui – padėti išmokti atpažinti, kas vyksta jo viduje.

Pirmoji ir didžioji pagalba vaikui – padėti išmokti atpažinti, kas vyksta jo viduje.

Anot specialisto, kai žmogus jaučia viduje esančią audrą, mums reikia ją kaip galima labiau išskaidyti, išsiaiškinti, kiek ten tų jausmų ir emocijų yra, tam, kad galėtume jam palengvinti. Kiekvieną emociją įvardindami, mes ją lyg išimame, įvardiname situaciją, iš kurios ji kilo, išsiaiškiname, kas nutiko ir ką galima padaryti kitaip, kad ta jausena kitą kartą galėtų būti kitokia.

V.Varkalis neslepia – tai yra labai didelis darbas, nes empatijai kartais vien žodžių nepakanka. Būti empatišku – tai kai mes galime nujausti, kaip kitas jaučiasi. „Bet kai žmogus sako, kad jis liūdi, o mums to jausmo nėra, nes mes užsiimame kitais reikalais, mes nepersijungiame į to žmogaus jauseną ir tikrai nesuprasime. Tam reikėtų padėti į šalį telefoną, darbus ir parodyti savo susirūpinimą, persijungti į jo pasakytą frazę ir išsakytą rūpestį. Pasiaiškinti, iš kur tas liūdesys, kodėl taip yra. Ir tai būtų pagalba. Bet tai ganėtinai didelis darbas“, – konstatuoja pašnekovas, pabrėždamas, kad didžiausias darbas yra būtent su savimi, o ne su kitu.

Tad pirmiausia turbūt reiktų kalbėti apie empatijos ugdymą savyje. Ir pirmas darbas yra atpažinti savo jausmus: kada jūs supykstate, kas sukelia pyktį, pabandyti įsivardinti, kas po tuo pykčiu slepiasi. Specialistas įsitikinęs: mes negalime atpažinti emocijos kitame ir situacijos, jeigu patys savyje to neatpažįstame. Tad mokymąsi turime pradėti nuo savęs ir tik tada galėsime padėti savo vaikams.

Pasakykite savo tėčiams, kad juos mylite, jei jie neišdrįsta to pasakyti jums. Nes tėčiams yra labai svarbu žinoti, kad jie yra mylimi ir reikia tiesiog padrąsinti juos pasakyti apie savo jausmą kitam.

Psichologijos konsultanto teigimu, emocinio raštingumo stoka Lietuvoje yra tikrai didelė. Ir tai, ką mes perskaitysime knygoje ar straipsnyje, ne visada padės. Mokytis pažinti savo emocijas geriausiai padeda patyriminės pamokėlės, kas jau šiuo metu daroma mokyklose. Šeimoje, kur jausmai ir emocijos virte verda, tai nėra paprasta daryti, nes tėvams būti psichologais yra sudėtinga.

123RF.com nuotr./Vyras
123RF.com nuotr./Vyras

Kaip moteriai bendrauti su vyru, kad jis atsivertų?

Bendro recepto, kaip prakalbinti visus vyrus, V.Varkalis neturi, tačiau pabrėžia: vyrams iš moterų labai reikia palaikymo. Juk ne be reikalo paaugliai buriasi į grupes, jiems reikalingas tarpusavio palaikymas, grupės pripažinimas, ypač ankstyvoje paauglystėje. Tas yra ir partnerystėje.

„Iš partnerės vyras tikisi jo veiksmų, nuomonės, darbų palaikymo. Ir tai būtų vienas iš tų atrakinančių dalykų, kai partneriai palaiko vienas kitą sprendimuose, ypač kai susiduriama su sunkumais. Vyras gali dalytis tada, kai tikisi būti suprastas. Bet jeigu jis yra kritikuojamas, jo sprendimai yra kvestionuojami, apkalbami, nepalaikomi arba žeminami, labai retas kuris ateis ir savo partnerei pasisakys, kaip jis jaučiasi, arba išsakys situaciją, kodėl jis prastai jaučiasi“, – dažną moterų klaidą įvardija pašnekovas.

O vyrui situacijos papasakojimas, anot V.Varkalio, dažniausiai ir yra pasidalinimas savo emocijomis „tarp eilučių“. „Šito jam gali pakakti kaip atsivėrimo ir jis vėl „sueina visas į save“, ieškodamas sprendimo. Nes vyrui nerimas dažniausiai kyla ieškant sprendimų, kaip įveikti iškilusius sunkumus. Tad pasidalindamas jis nori palaikymo ir patvirtinimo, kad jo sprendimai yra teisingi. Išklausytas ir sulaukęs to palaikymo jis atsipalaiduos“, – atskleidžia specialistas. Tačiau neslepia: negavęs palaikymo iš partnerės, jis jo ieškos kitur, tačiau tai jai nelabai patiks.

Iš partnerės vyras tikisi jo veiksmų, nuomonės, darbų palaikymo. Ir tai būtų vienas iš tų vyrą atrakinančių dalykų.

Kai viduje kylančių emocijų nepavyksta išreikšti normaliai, mes jas įsigudriname įvairiais būdais užslopinti: „suvalgyti“, „išgerti“ ir kitokiais būdais jas „suvartoti“. Pašnekovas perspėja, kad vyrų „suvalgytas“ ir nurytas pyktis, neišreikštos emocijos dažnai pasireiškia valgymo sutrikimais, persivalgymu, gėrimu, rūkymu, darboholizmu, priklausomybe nuo lošimų ar narkotikų. O visa tai veda prie ligų, hipertonijos, infarktų, kraujagyslių ligų ir kitų faktorių, kurie vėlesniame amžiuje lemia gyvenimo kokybę.

123RF.com nuotr./Pora
123RF.com nuotr./Pora

Kodėl vyrams jausti tarsi gėdinga?

Individualiosios psichologijos konsultanto manymu, jausmų kaip vyrams gėdingo dalyko stigmą lemia ir teigiamų pavyzdžių stoka.

„Šiandien mes turime pakankamai spaudoje nušviestų sunkių išgyvenimų patyrusių moterų pavyzdžių – sportininkių, menininkių, bet kol kas mažai yra tokių pionierių vyrų, kurie kalbėtų apie savo jausmingumą ir išgyvenimus, depresiją, iškylančius sunkumus. Nes tai lyg būtų nevyriška, silpna, kaip ir eiti pas psichologą konsultantą į terapiją ir kalbėti apie kylančius jausmus. Vis dėlto situacija pamažu keičiasi ir Lietuvoje jau yra organizacijos ir programos, kurios anonimiškai vyrams ir berniukams teikia pagalbą ir nebereikia bėgti ašaroti draugui“, – pasidžiaugia V.Varkalis.

Jeigu vyras yra kritikuojamas, jo sprendimai kvestionuojami, apkalbami, nepalaikomi arba žeminami, labai retas kuris ateis ir savo partnerei pasisakys, kaip jis jaučiasi.

Kadangi vyrai savo sunkumais labiau nori dalytis su vyrais, tokia pagalba jiems siūloma Vilniaus vyrų krizių informacijos centre. „Besikreipiantys vyrai sako, kad ieškodami pagalbos dažnai susiduria su konsultantėmis moterimis, psichologėmis, teisininkėmis, o jiems delikačius savo gyvenimo kliuvinius norisi pasidalyti vyriškai. Jie čia gauna šią terpę ir gali pasitarti skyrybų, įvairių šeimos krizių, teisiniais klausimais“, – drąsina vyrus kreiptis į specialistus V.Varkalis, atkreipdamas dėmesį, kad šiai dienai pagalbos pokyčiui ieško vis jaunesni susituokę vyrai, nelaukdami skyrybų procesų.

Ką daryti, kad vyrai taptų atviresni? „Pasakykite savo tėčiams, kad juos mylite, jei jie neišdrįsta to pasakyti jums. Nes tėčiams yra labai svarbu žinoti, kad jie yra mylimi ir reikia tiesiog padrąsinti juos pasakyti apie savo jausmą kitam“, – artėjant Tėvo dienai pataria psichologijos konsultantas.

Temos: 2 Santykiai Jausmai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

01:40
08:50
01:23

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką