Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 10d. 09:55

Psichologė apie patyčias: labai svarbi suaugusiųjų nuostata, kad toks elgesys netinkamas

Patyčios
123rf.com nuotr. / Patyčios

Lietuvoje patyčios išlieka viena iš labiausiai vaikus kankinančių problemų. Po vasaros mokyklų kabinetai vaikus pasitinka dažų kvapu bei nušveistas suolais, o štai mokymo įstaigų darbuotojams tenka sukti galvą, kaip mokykloje išlaikyti draugišką aplinką. Vis dėlto su vaikais dirbanti specialistė sako, kad namų darbus turi atlikti tiek mokytojai, tiek tėvai.

Vaikai pagalbos kreipiasi

„Vaikų linijos“ duomenimis, praėjusiais metais atsiliepta į daugiau nei 160 tūkst. skambučių. Dažniausia jų tema – vaikų santykiai su bendraamžiais bei tėvais, taip pat daug kalbėta ir apie patyčias bei mokyklinius sunkumus.

Kauno „Vaikų linijos“ koordinatorė bei savanorių mokytoja Rugilė Pekoriūtė, nors dirbanti beveik 6 metus, sako, jog dar niekada neteko turėti identiško pokalbio, o į visus skambučius reaguojama vienodai rimtai.

„Iš tiesų, skambina ir vaikai, kurie pasakoja juokus, fantazuoja, šaukia, keikiasi, nes yra pikti, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad mes šiuos skambučius priimame kaip nerimtus ar nesvarbius. Galbūt vaikas moka bendrauti tik tokiu būdu, galbūt jo sunkumas yra tiek sunkus, kad apie jį gali tik fantazuoti, galbūt vaikas tiesiog tikrina liniją ir nori sužinoti, kokią pagalbą čia galima gauti“, – teigia mergina.

Asmeninio archyvo nuotr./Rugilė Pekoriūtė
Asmeninio archyvo nuotr./Rugilė Pekoriūtė

Anot jos, vaiko elgesį lemia įvairūs faktoriai – šeimos vertybės, asmenybės bruožai, socialinė aplinka ar net konkreti situacija. Savanorė pastebi, kad jai visgi dažniau tenka bendrauti su vaikais, patiriančiais patyčias būtent mokykloje.

Mūsų visų problema

Jei kalbame apie patyčias, visų pirma reikia suprasti, kas jos yra ir kas yra jų sukėlėjas. Kaip aiškina Paramos vaikams centro programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė, tyčiojimasis yra netinkamas elgesys, kuris pasireiškia siekiant pažeminti kitą. Tai gali būti prasivardžiavimas, šaipymasis, daiktų atiminėjimas, jų išmėtymas, stumdymasis ar kitoks skaudinantis elgesys.

Visgi vaikai nebūtinai turi muštis ar vienas kitą nederamai vadinti – patyčios yra ir toks elgesys, kai klasė atstumia vieną ar kelis vaikus.

„Patyčios nėra vieno žmogaus problema, tai yra visos grupės, kurioje jos vyksta. Iš tikrųjų tai visos visuomenės problema“, – pastebi psichologė.

Patyčios nėra vieno žmogaus problema – iš tikrųjų tai visos visuomenės problema.

Pasak jos, tokiu elgesiu siekiama pažeminti, kai viena pusė jaučiasi galingesnė, o kita nuskriausta.

Posakis, jog vaikai yra savo tėvų atspindys nėra iš piršto laužtas. I.Daniūnaitė pasakoja, kad vaikai elgesio mokosi iš tėvų ir kitų už juos atsakingų asmenų.

„Labai svarbu, kad suaugusieji galvotų, kaip jie patys elgiasi vienas su kitu ir su savo vaikais, nes vaikai tikrai mokosi gyventi, spręsti konfliktus iš suaugusiųjų. Jie labai stebi, kaip yra elgiamasi“, – aiškina specialistė.

Tad jei su vaikais yra elgiamasi netinkamai, prieš juos nukreipta fizinė ar emocinė prievarta, jie yra nemylimi, nuvertinami, gali būti, jog bendraamžiai išsilies vieni ant kitų.

Anot ekspertės, kultūra, supantį vaiką, taip pat atlieka svarbų vaidmenį, o suaugusieji, pastebėję patyčių užuomazgas, privalo reaguoti iš karto ir nelaukti, kol toks elgesys užsitęs.

Asmeninio albumo nuotr./Ieva Daniūnaitė
Asmeninio albumo nuotr./Ieva Daniūnaitė

„Patyčios kartais atrodo kaip konfliktas, suaugusieji kartais sako: „Vaikai turi patys išsiaiškinti.“ Labai svarbi yra suaugusiųjų nuostata, kad tai yra netinkamas elgesys. Tokia turi būti formuojama kultūra ir klasėje“, – nurodo I.Daniūnaitė bei priduria, kad negalima išskirtini vieno vaiko kaip probleminio, o mokykloje dirbantiems specialistams reikia formuoti bendrą draugišką kultūrą, kurią galima pasiekti per praktines užduotis.

Jei vyksta konfliktas – jis turi būti išspręstas tinkamai. Kaip pastebi psichologė, kai vaikams nėra sudaroma galimybė susidraugauti, kai jų nemokoma bendravimo, jausmų atpažinimo bei konfliktų sprendimo įgūdžių, patyčios gali prasidėti.

Atsakomybę turi prisiimti kiekvienas

Patyčios vyksta visur – nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, mokyklos dydžio ar socialinės padėties. Psichologės manymu, čia svarbiausia, kad bendruomenės mokytųsi pamatyti savo stiprybes nepažemindamos kitų.

„Svarbu, kad mes žiūrėtume bendrai, negalvotume, kad tai tik to vaiko, iš kurio tyčiojasi problema“, – teigia I.Daniūnaitė.

Jeigu yra manoma, kad berniukai tyčiojasi daugiau už mergaites, psichologės nuomone, to išskirti nereikėtų. Patyčios vyksta tiek tarp tos pačios, tiek tarp skirtingų lyčių, visgi berniukai dažniau gali naudoti fizinę jėgą, kaip nesutarimų sprendimo būdą.

Kaip pastebi specialistė, vaikai, iš kurių tyčiojamasi, paprastai bando pranešti, kad jie jaučiasi negerai ir yra užgauliojami, o suaugusieji reaguoja įvairiai. Neužtenka nukentėjusiojo nukreipti pas psichologą ir manyti, jog viskas išsispręs. Jei vienas tyčiojasi, kitas nukenčia, o visi mato – tai yra visų problema, ir šį faktą, I.Daniūnaitės nuomone, yra labai svarbu suprasti.

„Nepakanka pasikalbėti su nukentėjusiuoju ir netinkamai besielgiančiu. Reikia galvoti apie priežastis, kodėl netinkamai pasielgęs taip pasielgė – ar jis nemoka bendrauti, ar jis yra skriaudžiamas, ar kažkokie kiti sunkumai jį slegia. Jis turi pripažinti savo elgesį, kaip netinkamą, atsiprašyti nukentėjusiojo, visa klasė turi galvoti, kaip sugyventi taikiai“, – įžvalgomis dalinasi ekspertė.

Vida Press nuotr./Paauglė klasėje
Vida Press nuotr./Paauglė klasėje

Mokyklos kovoja prieš patyčias

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas palankiai kultūrai mokyklose formuoti ir tai turi būti daroma nuo pat pirmos patekimo į mokymo įstaigą dienos. Psichologės teigimu, jose turi atsispindėti bendradarbiavimas, turi būti bandoma suprasti kaip kiekvienas jaučiasi, reikia mokytis kaip tinkamais žodžiais pasakyti kas patinka, o kas ne ir, žinoma, privaloma kalbėtis, jog šaipytis iš kitų, juos žeminti bei pravardžiuoti tiesiog negalima.

Mokymo įstaigos dabar turėtų įgyvendinti bent vieną prevencinę programą, nukreiptą prieš patyčias.

„Mokyklos yra linkusios įgyvendinti prevencines programas. Paramos vaikams centras koordinuoja prevencinę programą „Antras žingsnis“. Daug mokyklų ją įgyvendina. Jos esmė yra socialinių, emocinių įgūdžių mokymas pradinių klasių vaikams, kuris padeda mažinti vaikų agresyvų elgesį, moko tinkamai reikšti jausmus ir spręsti konfliktus, suprasti savo elgesio pasekmes. Tokios pamokos, vedamos kiekvieną savaitę, padeda pasiekti efektyvių rezultatų“, – tikslina I.Daniūnaitė. Tuomet vaikai turi tęstinę galimybę mokytis bendrauti, reikšti jausmus bei juos atpažinti.

Patyčių prevenciją taiko ir „Vaikų linija“. Praėjusiais mokslo metais iš 120 norinčiųjų buvo atrinkta 20 mokyklų, kuriose pritaikyta „Friends“ patyčių prevencijos programa.

Tačiau svarbu, kad mokyklos tuo užsiimtų nuolat, visgi specialistė atskleidžia, kad joms sekasi skirtingai, nes tai priklauso nuo pedagogų ir administracijos požiūrių. Mokymo įstaigos turi nustatyti principinę poziciją, jog patyčios yra problema ir į jas yra reaguojama. Pagal ekspertę, prevencija turi vykti visiems mokantis bendrauti tarpusavyje, tai reiškia, kad ir mokytojai turi rodyti pavyzdį mokiniams ir neužgaulioti tiek vaikų, tiek vienas kito. Pedagogų pirminė atsakomybė yra diegti tokias vertybes.

„Negalima tikėtis iš vaikų, kad jie nesityčios vienas iš kito, jeigu suaugusieji jiems nerodys tinkamo pavyzdžio“, - tikina I.Daniūnaitė.

Negalima tikėtis iš vaikų, kad jie nesityčios, jeigu suaugusieji nerodys pavyzdžio.

Numoti ranka negalima

Jei vaikas blogai jaučiasi, nenori, vengia eiti į mokyklą, būtinai reikia atkreipti dėmesį, nes patyčios ne visada gali būti akivaizdžios. Psichologės pastebėjimu, tokie paskatinimai, kaip „tu vis tiek eik, būk drąsus, duok jiems atgal“, nepadeda.

Na, o jeigu vaikas jau kreipėsi pagalbos, svarbiausia juo neabejoti, rimtai žiūrėti į jo problemas, išklausyti ir nebijoti aiškintis situacijos. Pastebėtą vaiką, iš kurio tyčiojamasi neabejotinai reikia paguosti, o išvydus patyčių veiksmus – juos stabdyti. Kaip sako specialistė, suaugusiųjų įsikišimas padeda. Jeigu nesiimama veiksmų, kyla rizika, jog vaikas užsidarys savyje.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./„Vaikų linija“
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./„Vaikų linija“

„Jei žiūrima pro pirštus, viskas gali virsti į didėjantį smurtą“, – teigia I.Daniūnaitė. Jos požiūriu, besityčiojantysis turi savų priežasčių, kodėl taip elgiasi. Svarbu aiškintis, kodėl jis jaučiasi blogai, ko jam trūksta, galbūt spręsti sunkumus šeimoje.

Psichologė I.Daniūnaitė mano, kad visuomenė vis daugiau kalba patyčių tema, ir tai yra svarbus pasiekimas. O svarbu ne tik kalbėti, bet ir ugdyti nuostatas. Jog patyčios nėra priimtinas sprendimas. Anot specialistės, čia tikrai yra ką nuveikti ir patiems suaugusiesiems, ypač atsižvelgti į tai, kaip jie bendrauja, kaip kalbasi ir ką rašo feisbuke.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

49:40
01:06
01:03

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką