Kas lemia susikalbėjimo kokybę
„Pačia bendriausia prasme susikalbėjmo kokybę poroje lemia partnerių emocinis raštingumas – gebėjimas komunikuoti apie jausmus, būsenas ir kitas subjektyvias patirtis. Ši komunikacija susideda iš daugelio mikroįgūdžių, tokių kaip gebėjimas atpažinti, pavadinti, tinkamai ir suprantamai išreikšti savo jausmus ir būsenas, taip pat suprasti ir tinkamai reaguoti į kito žmogaus jausmus, būsenas ir subjektyvias patirtis“, – Asmens sveikatos klinikos pranešime žiniasklaidai sako medicinos psichologė, psichoterapeutė Viktorija Tarozienė.
Šių įgūdžių mokomės nuo ankstyvos vaikystės, juos nesąmoningai perimame iš artimiausios aplinkos. Emocinio raštingumo įgūdžiai ir sudėtingesni emocijų reguliavimo bei komunikavimo modeliai perduodami iš kartos į kartą kaip šeimos tradicija.
Pasak psichologės, emocinio raštingumo įgūdžiai poroje lemia tarpusavio susikalbėjimo kokybę, t. y. kiek partneriams pavyks vienas kitam papasakoti apie savo išgyvenimus, poreikius, jausmus įvairiose gyvenimo situacijose.
„Atskleidus savo vidinių patirčių kontekstą bei subjektyvų požiūrį į įvykius ar situacijas, porai atsiveria abipusės savireguliacijos galimybės. Abipusė savireguliacija reiškia partnerių gebėjimą padėti vienas kitam reguliuoti emocijas, elgesį, streso lygį poroje ir siekti bendrų tikslų“, – aiškina specialistė.
Ji primena, kad taip partneriai kuria optimalų emocinio saugumo lygį, nusiramina, sprendžia konfliktus ir susitaiko, kuria bendras santykių prasmes, išgyvena dermę.
„Konfliktiškumas, aukštas emocinės įtampos ir nedarnaus elgesio lygis, perdėta priklausomybė arba nereguliuojamas emocinis nutolimas, polinkis vienas kitą nuvertinti, kritikuoti, stabdyti asmeninį ar profesinį augimą ir kiti požymiai gali rodyti, kad poros emocinės komunikacijos plotmėje yra sutrikimų, kurie lemia neigiamą santykių dinamiką“, – teigia V. Tarozienė.
Kai vyrauja kaltinimai, gynyba ir užsidarymas
„Gal netikėta, bet kaltinimai, gynyba, užsidarymas taip pat yra emocinio komunikavimo – jausmų, būsenų, poreikių išreiškimo ir reagavimo į juos būdai. Jų išmokstama, tačiau galime numanyti, kad jie nėra labai patrauklūs“, – sako specialistė.
Ji siūlo emocinio komunikavimo arsenale turėti įgūdžių konstruktyviai išreikšti kritiką, argumentuoti savo nuomonę, atsitraukti iš intensyvios bendravimo situacijos, jeigu toks poreikis kiltų. Svarbu, kad komunikacija būtų lanksti, pagarbi, padėtų palaikyti konstruktyvų abipusiškumą.
Juk sunkumų kyla tada, kai kaltinimai, gynyba ir užsidarymas tampa pagrindiniais emocinio komunikavimo būdais. Pasak V. Tarozienės, taip nutinka dėl negebėjimo atpažinti, pavadinti, tinkamai ir suprantamai išreikšti savo jausmus ir poreikius arba dėl negebėjimo suprasti ir atliepti partnerio jausmus ir poreikius.
Psichologė pabrėžia, kad išsakydami jausmus ir pamąstymus vienu ar kitu klausimu partneriai sau ir vienas kitam atskleidžia subjektyvų santykio su sprendžiama situacija kontekstą. Šis kontekstas gali padėti geriau suprasti individualius motyvus, vidinę sprendimų logiką, įvertinti argumentų svarumą.
Kodėl lengviau kalbėti apie faktus ir problemas
„Lengviausia kalbėti apie dalykus, kurie yra aktualūs čia ir dabar, betarpiškai veikia mūsų jusles (ką matome, girdime, apčiuopiame, mąstome, suprantame). Kam turime žodžių pavadinti. Tai susiję su mūsų išsilavinimu, domėjimosi sritimis, aplinka, kurioje gyvename“, – aiškina psichologė.
Pasak jos, kalbėdami apie faktus, mes kartu pasakojame apie save, savo mintis, pomėgius, sprendžiamus klausimus ar užduotis. Faktą ar situaciją pavadindami problema, išreiškiame savo subjektyvų požiūrį į reiškinį – praktinį ar asmeninį sunkumą, poreikį spręsti, pakeisti.
Tam tikros aplinkybės neišvengiamai žmogaus dėmesį nukreipia nuo išorinių prie vidinių faktų, pavyzdžiui jaučiamo fizinio ar emocinio skausmo, nebekontroliuojamos nerimastingų minčių eigos. Kartais gali norėtis mokėti daugiau žodžių, kuriais būtų galima apibūdinti savo išgyvenimus ir būsenas.
Vis dėlto V. Tarozienė pabrėžia, kad labai stiprūs jausmai gali apsunkinti žmogaus gebėjimą mąstyti ir kalbėti. Negalime būti pasiruošę visoms gyvenimo aplinkybėms, kai kurių dalykų tenka mokytis tiesiog papuolus į tam tikrą situaciją. Tuomet ir motyvacija mokytis būna stipriausia.
Ką slepia pyktis
Psichologė primena, kad pyktis, drauge su džiaugsmu, liūdesiu, nuostaba, bjaurėjimusi ir baime, laikomas bazine arba pirmine emocija. „Pyktis dažniausiai signalizuoja apie fizinių, emocinių ar socialinių asmens ribų pažeidimą. Tai stipri emocija. Ji patiriama kaip energijos antplūdis, raumenų įtampa ir padidėjęs budrumas bei aktyvumas, kurie skirti išspręsti kilusią grėsmę, atkurti pusiausvyrą“, – nurodo specialistė.
Ji pažymi, kad sunkumų kyla tada, kai pykčio reakcijos yra labai stiprios, sunkiai kontroliuojamos, neproporcingos įvykio intensyvumui. Jas nulemia daugelis veiksnių, tokių kaip individualūs asmens jautrumo slenksčiai, išmokti emocijų reguliavimo būdai, subjektyvus socialinių situacijų interpretavimas.
Nekonstruktyviai reiškiamas pyktis susijęs su daugeliu porų santykių problemų. Dažnas, stiprus pyktis gali pabloginti poros emocinį mikroklimatą, lemti bendrą aukštą emocinės įtampos lygį, paskatinti vengimą ir atitolimą poroje.
V. Tarozienės nuomone, išmokus atpažinti, pavadinti, tinkamai ir suprantamai išreikšti pyktį, galima reikšmingai pagerinti poros santykių kokybę.
Emocinis raštingumas – pasitenkinimo santykiais pagrindas
Partneriai vienas kitą pažįsta atsiskleisdami, papasakodami apie savo jausmus, poreikius, lūkesčius, norus, baimes, nuostatas ir kitus vidinio pasaulio aspektus. „Taip poroje kuriamos prielaidos žinoti vienas kito poreikius, atsižvelgti į juos ir patenkinti juos norimu ir priimtinu būdu. Jeigu partneriams pavyksta sėkmingai patenkinti vienas kito poreikius, formuojasi pasitikėjimo ir saugumo jausmai, didėja intymumo lygis“, – teigia psichologė.
Be abejo, poroje abiejų partnerių emocinis atvirumas gali būti ir dažniausiai yra skirtingas. V. Tarozienė pastebi, kad emocinio atvirumo skirtumai patys savaime nėra problema, jeigu abiem partneriams taip patogu ir santykiai yra harmoningi. Susirūpinti reikėtų, jeigu kažkuris iš partnerių dėl to patiria diskomfortą. Tuomet svarbu suprasti, kuris partneris prastai dėl to jaučiasi, kas kelia nepasitenkinimą, kokia yra problema.
„Pavyzdžiui, uždaras ir vengiantis partneris gali jaustis suvaržytas, negalintis išreikšti savo jausmų, gal net užgožtas aktyvesnio partnerio. O emociškai atviresnis žmogus, su savo intensyviais išgyvenimais, gali jaustis apleistas ir nesuprastas, vienas besirūpinantis santykių palaikymu, nes partneris atrodo nusišalinęs“, – dalijasi įžvalgomis specialistė.
Kaip pagerinti emocinį dialogą
V. Tarozienė pabrėžia, kad pirmiausia svarbu abiem partneriams norėti vystyti emocinį dialogą, įvardinti ir pripažinti, kad jis yra svarbus poros gerovei.
„Kitas žingsnis – apibūdinti, kaip lengvai ir sėkmingai kiekvienam poros nariui pavyksta taikyti emocinio bendravimo įgūdžius, pavyzdžiui, atpažinti, pavadinti, tinkamai ir suprantamai išreikšti savo jausmus ir būsenas, suprasti ir tinkamai reaguoti į partnerio jausmus, būsenas bei subjektyvias patirtis, spręsti konfliktus“, – nurodo psichologė.
Reikėtų įsivardinti, kur kyla sunkumų, nuspręsti, ar pavyktų tuos sunkumus įveikti savarankiškai, o gal reikėtų papildomos pagalbos. V. Tarozienė pastebi, kad kai kuriuos įgūdžius lengva formuoti savarankiškai, pavyzdžiui, plėsti jausmų žodyną, padidinti emocinio atsako partneriui dažnumą. Vis dėlto sunkesniems uždaviniams derėtų pasitelkti specialistų pagalbą.
„Jeigu partneriai nori išmokti įvardinti jausmus ir poreikius, psichoterapeutas gali padėti tai padaryti įvairiais būdais: duodamas konkrečias instrukcijas, mokydamas savo pavyzdžiu, padėdamas analizuoti situacijas ar konfliktus, kuriuose šie įgūdžiai gali būti pritaikomi. Nors mokomasi poroje, tačiau kiekvienas partneris pirmiausia mokosi atpažinti ir pavadinti savo paties jausmus ir poreikius“, – aiškina specialistė.
Ji pažymi, kad lygiagrečiai mokomasi atpažinti ir kuo tiksliau atspindėti partnerio jausmus ir poreikius. Ieškoma priimtinų žodžių ir formuluočių. Atkreipiamas dėmesys ir analizuojama, kokį poveikį šios intervencijos daro įvairiems abipusės savireguliacijos aspektams (emocijų reguliavimui, konfliktų susiformavimui ir sprendimui, susitaikymui, autonomijos, priklausomybės, intymumo lygiui, asmenybės tapatybės ir savivertės palaikymui).
Taip partneriai skatinami išreikšti, atspindėti ir palaikyti vienas kitą bendraujant apie jausmus ir poreikius įvairiose kasdienėse situacijose.
