Dabar populiaru
Publikuota: 2016 kovo 19d. 19:00

Psichologė E.Petkutė: jei žmona nuolat nepatenkinta jūsų atlyginimu, gebėjimais lovoje ir išvaizda – metas suklusti

Liūdnas vaikinas
„Fotolia“ nuotr. / Liūdnas vyras

„Tu nevykėlis. Dirbi, dirbi ir nieko neuždirbi... Man nusibodo – pinigų gauk iš kur nori ir nupirk man prabangų „Porsche“. Negali? Taip ir žinojau, tu visiškas nevykėlis“, – šita užstrigusi žmonos plokštelė sutuoktiniui gali pridaryti nemenkos bėdos.

Tokiam psichologinį smurtą patiriančiam vyrui gali prireikti rimtos psichologinės pagalbos, kad vėl atgautų pasitikėjimą savimi. Beje, neteisinga manyti, kad smurtautojais dažniausia tampa vyrai. Tai tėra stereotipas, nes psichologinio smurto imasi tiek vyrai prieš moteris, tiek pastarosios prieš juos – statistika čia apylygė. 

Apie psichologinį smurtą – kaip jį atpažinti ir pakeisti situaciją – 15min kalbėjosi su Paramos vaikams centro psichologe Erna Petkute.

– Kas yra psichologinis smurtas – iš ko jį atpažinti?

– Psichologinis smurtas – tai tokia santykių rūšis tarp žmonių, kai vienas žmogus kitą priverčia jaustis labai blogai. Ir tos blogos savijautos gali būti keletas požymių. Vieną iš jų mes labai gerai žinome ir jis susijęs su žmogaus vertės mažinimu bei žeminimu: patyčios, prasivardžiavimas, etikečių klijavimas, labai negatyvus atsiliepimas apie asmenį, jautrių fizinių ar psichologinių savybių iškėlimas.

Kita psichologinės prievartos rūšis yra psichologinio poreikio bendrauti netenkinimas. Tai dažniau susiję su suaugusiųjų bendravimu su vaikais, bet kartais pasireiškia ir tarp suaugusiųjų, ypač šeimos narių. Tai reiškia, kad vienas šeimos narys nuolat, aktyviai ir sąmoningai ignoruoja norą pabendrauti: žmogus aktyviai nepastebi kito blogos nuotaikos, išgąsčio ar negalėjimo susidoroti su užduotimi. Ypač tai labai žaloja vaikus. Jie jaučia didžiulę vidinę įtampą, nors, atrodo, dar nė nekalba ir nevaikšto. Šios išvados išplaukia iš prieraišumo teorijos, iš tyrimų.

Dar viena pažymėtina emocinės prievartos rūšis, kai vienas žmogus kitą žmogų verčia tenkinti savo paties psichologinius poreikius, kaip antai: vienas žmogus nori, kad kitas būtų kitoks, pavyzdžiui, labai lieknas ir gražus, labai greitas ir vikrus arba kažką būtinai pasiektų ir daro tada didžiulį psichologinį spaudimą tai nuolat sakydamas: „Lieknėk, mokykis iki negalėjimo, tu turi uždirbti 100 tūkst.“.

Tai yra vertimas kitą įlįsti į jam visiškai nepriimtiną kailį, pvz., uždarą žmogų versti nuolat su kažkuo bendrauti, viešai kalbėti, pasirodyti, visą laiką afišuotis, demonstruotis.

Tai yra vertimas kitą įlįsti į jam visiškai nepriimtiną kailį, pvz., uždarą žmogų versti nuolat su kažkuo bendrauti, viešai kalbėti, pasirodyti, visą laiką afišuotis, demonstruotis. Žmogui, kuris verčiamas tai daryti, kyla didžiulė įtampa.

Dar viena psichologinio smurto rūšis, nors ir ne visai smurtas, yra bandymas kitą panaudoti savo psichologiniams poreikiams tenkinti siauresne prasme, pvz., skatinti vaiką būti labiau suaugusiu ir padėti mamai ten, kur jis negali padėti. Kai mamai liūdna, yra rimta depresija, tai koks nors septynmetis tikrai negali pagerinti mamos būsenos. Arba tėčio reikalavimas nesikalbėti su mama, nors vaikas to nori, net jei tėtis ir įsivaizduoja, kad mama visomis prasmėmis bloga – tai sutuoktinių konfliktas, į jį vaiko painioti nereikia.

Kai kalbame apie nekalbėjimą, nereagavimą, ignoravimą, tai vadinama emocinė nepriežiūra, kitas yra atskiriamas, ignoruojamas ir atribojamas. Tą galima pastebėti kalbant su vaikais, nes sutrinka jų elgesys. Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, yra galimybė, kad toks žmogus vėliau visada blogai jausis ir greičiausiai apie save blogai galvos.

– Bet vaikui, ko gero, didelę įtaką daro ne tik tėvų elgesys su juo pačiu, bet ir tai, koks tėvų santykis vieno su kitu. Vaiką paveikia psichologinis smurtas, naudojamas vieno iš tėvų prieš kitą.

– Taip, visiškai teisingai. Tyrimai rodo, kad tiek fizinio, tiek seksualinio, tiek psichologinio smurto dalyviai, kurie patys nėra tiesioginės aukos, tam tikra prasme psichologiškai vis dėlto yra aukos, nes būdami tos situacijos liudininkai jie negali nieko pakeisti ar įsikišti. Vaikas jaučiasi bejėgiškai, nes jam abu tėvai yra svarbūs, ir jis dėl amžiaus, dėl aplinkybių, jokios galios neturi juos sutaikyti.

– Įsivaizduokime, kad psichologinis smurtas šeimoje užsitęsia. Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos pozicijų, kai žmogus gyvena šeimoje, kurioje tėvai psichologiškai smurtauja vienas prieš kitą arba kažkuris – mama ar tėvas – nuolat žemina vaiką, kokios galiausiai būna pasekmės?

– Paprastai psichologijos mokslas žino ir praktika tai rodo, kad yra du keliai. Vienu atveju, išmoksti tokio paties elgesio, susitapatini. Yra dvi galimybės susitapatinti: kai matai, kad tarp tėvų vyksta konfliktas, gali tapatintis su tuo, kuris labiau nukenčia, yra auka, tai reiškia, kad padidėja tikimybė, jog tu pateksi pas tokį darbdavį arba susirasi tokį gyvenimo (nebūtinai gyvenimo) draugą, padidėja galimybė pačiam nukentėti.

Kitas susitapatinimo variantas yra tai, kad blogą psichologinio smurto patirtį gali įveikti tapdamas smurtautoju: nors vaikystėje kentėjai, kad nebekentėtum, išmoksti smurtauti. Tai nevyksta taip, kad žmogus atsisėda ir nusprendžia: „Užteks, dabar jau aš nesileisiu.“ Tai nutinka automatiškai ir nesąmoningai.

Kitas susitapatinimo variantas yra tai, kad blogą psichologinio smurto patirtį gali įveikti tapdamas smurtautoju: nors vaikystėje kentėjai, kad nebekentėtum, išmoksti smurtauti.

Žinoma, su tam tikru amžiumi žmogus vis daugiau supranta, kad jis smurtauja, bet kadangi vaikystėje jis jau tai išgyvenęs, jis praranda tam tikrą gebėjimą atjausti ir mano, kad toks elgesys tinkamas: „Aš čia auklėju, aš čia noriu kitą žmogų padaryti žmogumi, apsaugoti nuo visokių negandų.“ 

Taip vyksta, nes prarandamas jautrumas, empatija, suvokimas, iki kokio laipsnio galima auklėti ir kokiomis priemonėmis galima auklėti. Abiem atvejais žmogus tam tikra prasme yra nelaimingas.

Yra ir trečias kelias: 20–30 proc. vaikų, jeigu jie artimoje aplinkoje, mokykloje, būreliuose turi tam tikrų juos įkvepiančių pavyzdžių, užaugę netampa aukomis ar smurtautojais. Vis dėlto tai yra tam tikro savaiminio užaugimo atvejai, tad tikriausiai negalėtume taip galvoti „Ai, kaip nors.“ 

Todėl tenka ieškoti psichologų, konsultantų, kartais psichiatrų, todėl kartais reikalingi tėvystės kursai, reikia įvairių institucijų įsikišimo, kad psichologinis smurtas būtų stabdomas.

– Aukos ir psichologiniai smurtautojai. Kas jais dažniausiai tampa? Ar tai, kaip jūs minite, iš vaikystės išmokti „vaidmenys“?

– Greičiausiai smurtautojas vaikystėje buvo auka, jautėsi bejėgis pakeisti kitų žmonių elgesį su savimi, tad tai, kad jis virsta psichologiniu monstru slepia kažkokį neužtikrintumą, negebėjimą suprasti, kas tai yra, bet nebūtinai.

Greičiausiai smurtautojas vaikystėje buvo auka, jautė bejėgiškumą pakeisti kitų žmonių elgesį su savimi, tad tai, kad jis virsta psichologiniu monstru, slepia kažkokį neužtikrintumą, negebėjimą suprasti, kas tai yra, bet nebūtinai.

Nedidelė dalis žmonių tiesiog stokoja empatijos ir supratimo ir, jeigu jie užauga tokioje smurtaujančioje šeimoje, jie gana greitai gali tapatintis su smurtautoju.

Ne veltui yra sakoma: „Būsiu kaip tėtis, būsiu kaip mama.“ Visiems rekomenduoju pažiūrėti filmą „Naktinis portjė“. Auka su smurtautoju būna susijusi ir kažkokiais teigiamais ryšiais: dažnai smurtaujantis vyras žmonai sako, kad labai ją myli, ir nuperka gėlių – tam tikromis progomis, smurtavęs arba tai gali vykti paraleliai.

Kartais visai nedaug reikia ir kažkoks mechanizmas įjungia pyktį, įsiūtį, kuris nedėkingais atvejais yra fizinis, o dažniau psichologinis smurtas. Vyrai dažnai privengia tokių stipresnių moterų. Ką reiškia stipresnių? Tokių, kurios gali nuspręsti, turi savo nuomonę, susitvarko buityje, uždirba, kurios turi vidinę nepriklausomybę. Kartais vyras jaučiasi pažemintas, kad jo žmona už jį šaunesnė, ir iš to bejėgiškumo, keršto gali smurtauti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Olegas Lapinas: „Neištikimos moterys pas savo vyrus dažniausiai negrįžta“

– Stereotipiškai vyras santykiuose ar šeimoje dažniau piešiamas kaip smurtautojas. Bet ar šis teiginys yra pagrįstas?

– Kalbant apie psichologinį smurtą, manau, didelio skirtumo nėra, vienodai smurtauja tiek vienos, tiek kitos lyties asmenys. Kalbant apie fizinį smurtą, tikrai dažniau smurtauja vyrai prieš moteris. 

Kalbant apie psichologinį smurtą, manau, didelio skirtumo nėra, vienodai smurtauja tiek vienos, tiek kitos lyties asmenys. Kalbant apie fizinį smurtą, tikrai dažniau smurtauja vyrai prieš moteris. 

– Įvardykite bent keletą pavyzdžių, kai vyrai patiria psichologinį smurtą ir kreipiasi pagalbos į specialistus. Dėl kokių priežasčių tai nutinka?

– Vyras gali kreiptis, pavyzdžiui, dėl to, žmona reiškia nuolatinį nepasitenkinimą jo pajamomis, jo gebėjimais ar galimybėmis intymiame gyvenime bei išvaizda. Tada žmogus pradeda labai blogai jaustis: jam sutrinka miegas, praranda apetitą, atsiranda sveikatos problemų. Įtampa persiduoda ir į darbinę veiklą.

Specialistams padedant galima stiprinti susivokimą, kodėl žodžiai žeidžia, kaip atsilaikyti, pavyzdžiui, sakant „Žinai, gal čia tau taip atrodo, bet aš taip nemanau“ arba „Kitiems žmonėms kitaip atrodo“.

Norint didesnio pokyčio, reikėtų ieškoti, kodėl jos žodžiai taip skaudžiai pataiko jam širdį: vadinasi, kažkas panašaus jo gyvenime jau buvo, vadinasi, jis blogai jautėsi su savo biologiniais tėvais, globos namuose ar kariuomenėje. Čia traumų išgydymo darbas ir savivertės atkūrimas.

Kartais, kai žmogus supranta, kad santykiai nepasikeis, jis sutvirtėja ir, jei kitas nepasikeičia, išsiskiria. Tai nebūtinai yra destruktyvu. Kartais būna, kad tokius psichologiškai žalojančius santykius, jeigu negali jų pakeisti, geriau nutraukti, nei visą laiką kovoti. Nes ta kova gali būti be pabaigos...

– O kur riba tarp eilinio poros, sutuoktinių ginčo ir jau aukos ir smurtautojo santykių?

Dažnai svarbus veiksnys – pastovumas: mums visiems yra tekę pasakyti ką nors nemalonaus kitam, bet kai tai daroma nuolat – jau psichologinio smurto požymis.

– Čia labai sunku apibrėžti, nes labai yra svarbus kontekstas. Labai svarbu, kelintą kartą tai vyksta, dėl ko tai vyksta, kaip kiekvienas iš sutuoktinių elgiasi ir ką sako.

Dažnai svarbus veiksnys – pastovumas: mums visiems yra tekę pasakyti ką nors nemalonaus kitam, bet kai tai daroma nuolat – jau psichologinio smurto požymis. Įsivaizduokite, kad vienas visą laiką kartoja, kad kitas per mažai uždirba, o dirbantis žmogus ne visada gali pakeisti profesiją arba yra uždarbio „lubos“, tai tokie pareiškimai kaip „tu turi man nupirkti automobilį už 100 tūkst. ir daryk ką nori, susigalvok, kaip tai darysi“ yra kito statymas į beviltišką padėtį.

Dar vienas svarbus aspektas – kito savijautos ignoravimas: tai reiškia, kad tęsiu ir tęsiu tą sakymą, nors matau, kad kitam žmogui blogai. O ginčas yra natūralus dalykas, žiūrint, kaip tai vyksta.

TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologas Tomas Lagūnavičius: „Gražios moters šaltumas – ne jos, o vyro problema“

– Taigi žmogus jau suvokia, kad jo atžvilgiu yra naudojamas psichologinis smurtas. Kaip elgtis aukai su smurtautoju: leistis į ginčus, patylėti, o gal tiesiog bėgti nuo tokio žmogaus?

– Man atrodo, žmonės prieš ateidami pas specialistą būna išbandę visus jūsų išvardytus būdus, ir tai tikrai teisinga.

Vienas iš būdų – pasakyti kitam, kad blogai jautiesi, kai jis sako kažką įžeidžiančio, kad nepritari tokiai nuomonei ar tokiam žeminimui. O kitas – aptarti tai su artimais žmonėmis, kurie galėtų patarti, ar čia jau peržengtos ginčo ribos, ar nuolatinis ignoravimas, pvz., atostogavimas atskirai, negrįžimas į namus septynis vakarus iš septynių, yra blogai.

Iš pradžių reikia pabandyti pasikalbėti apie padėtį, kurioje atsidūrė, kurioje sunku gyventi, su aplinkiniais ir artimaisiais, o tada jau verta pasikalbėti su specialistu, kuris arba sustiprins įsitikinimą, kad žmogus pateko į tokią bėdą, kai jis jaučiasi auka, arba pasakys, kad čia jo charakterio savybė – jis visada jaučiasi skriaudžiamas. Čia gali nebūti jokio smurto: yra žmonių, kuriems visada blogai: oras blogas, saulė šviečia – karšta, cukrus nesaldus, vanduo nešlapias, anksčiau buvo geriau...

– Vis dėlto kreiptis į psichologą Lietuvoje tebėra kraštutinis pasirinkimas, nes vis dar kažkaip nejauku ir gėda. Žmonės galvoja „aš galiu išspręsti problemas pats“. Ar be specialisto įsikišimo galima išspręsti psichologinio smurto keliamas problemas?

– Jeigu žmogus išbando anksčiau įvardytus būdus ir mato, kad kita pusė reaguoja bei tikrai bando kažkaip kitaip elgtis, žinoma, galima. Manau, kad labai daug žmonių randa tokį kelią.

Bet dalis žmonių turi kreiptis į specialistus. Man atrodo, mūsų visuomenei reikia daugiau aiškinti, kas yra psichologas ir kas yra psichiatras. Psichologas sprendžia žmogaus vidines, psichologines problemas, kurios iš karto nebūtinai turi vadintis psichikos ligomis. O psichiatras dažniau gydo psichikos ligas: kovoja su simptomais, kuriems jau reikia rimtesnio įsikišimo – vaistų, konsultacijų, kartais stacionarinio gydymo.

Žmonės tuos dalykus painioja: galvoja, jeigu prasideda „psicho“, tai jau žmogus psichas. Bet čia labiau reikėtų sakyti, kad jeigu tau nereikia kreiptis į psichologą ar psichiatrą, tai tu sakai, kad neturi psichės (kitaip tariant, sielos, nes psyche graikiškai yra siela). Beje, gerais klausytojais ir patarėjais gali būti ir dvasininkai.

– Moterys dažnai suvokia psichologinio smurtautojo vyro elgesį, tačiau nesiryžta jo palikti, nes myli.

– Taip, jos turi tokį išmoktą bejėgiškumą, jos įsitikinusios, kad be vyrų negyvens, kad pražus. Aišku, tai būtų didelis pasikeitimas – kartais ir finansinis, ir kitoks. Bet tas įsivaizdavimas toks stiprus, kad dalis moterų ir toliau paliko tuos žalojančius santykius, o baisiausia, kai vaikai tai matydami auga.

Taip, jos turi tokį išmoktą bejėgiškumą, jos įsitikinusios, kad be vyrų negyvens, kad pražus. Aišku, tai būtų didelis pasikeitimas – kartais ir finansinis, ir kitoks. Bet tas įsivaizdavimas toks stiprus, kad dalis moterų ir toliau palaiko žalojančius santykius, o baisiausia, kai vaikai tai matydami auga.

– Vaikams dažnai tikriausiai baisu kam nors pasipasakoti, ką jie išgyvena šeimoje, kurioje naudojamas psichologinis smurtas? Kaip reikėtų reaguoti išgirdus tokias vaiko išpažintis?

– Vaikai – pati jautriausia žmonių grupė. Ir mokykla, ir vaikų teisių apsauga ir galų gale kaimynai – visi, kai vaikas pasakoja apie ilgai besitęsiantį psichologinį smurtą, turi reaguoti, suteikti vaikui moralinę pagalbą, duoti patarimų, ką daryti.

Jis gali pasiskųsti mokytojams, mokytoja arba mokyklos specialistai tikrai galėtų pasikalbėti su tėvais ir pažiūrėti, ar jie supranta, kaip jų elgesys vaiką veikia.

Jeigu jiems sunku suprasti ir jie toliau kaltina vaiką, nebūtinai dėl to, kad jis ką nors padaręs, bet jį kaltina dėl to, kad jis, tarkime, yra rudaplaukis, o turėjo būti geltonplaukis, kodėl jis rašo su klaidomis, nors turi kažkokią disleksiją, tada tikrai svarbu skatinti tėvus ieškoti tėvystės kursų, ieškoti pagalbos. Daugelis tėvų po jų ima save matyti iš šalies ir suvokti, ką jie daro ne taip, ir pradeda keisti savo santykius su vaiku.

TAIP PAT SKAITYKITE: Olegas Lapinas: „Slopinate savo skausmą, pyktį ar baimę? Galimos pasekmės – ligos ir nusikaltimai“

– Sakote, kad pedagogai turėtų pastebėti vaikų emocinę būklę, susidariusią dėl psichologinio smurto šeimoje. Ar didelėse klasėse pakanka laiko individualiai pabendrauti, pastebėti, kad kažkas vienam ar kitam vaikui yra negerai?

– Situacija čia nėra nei labai gera, nei visiškai bloga. Tikrai nemaža dalis mokytojų reaguoja. Mažai laiko yra pabendravimui, tiesa. Bet čia irgi toks per laiką paaiškėjantis dalykas.

Mokytojas ateina tris penkis kartus pravesti pamokos ir mato vaiko būseną ar savijautą ir, pavyzdžiui, per mėnesį jis susigaudo, kas vyksta. Nebūtina tam skirti valandą ar pusantros: pamatai per pertrauką ar pamoką vaiko būseną ir tariesi su mokyklos specialistais, ką daryti. Aš konsultuoju mokyklų specialistus: yra nemažai atvejų, kai tėvams galima parodyti, kaip jiems elgtis, kad būtų mažiau įtampos, o mokytojų vaidmuo yra labai svarbus.

– Patarkite, kaip grįžti į normalų gyvenimą – nutraukti aukos ir smurtautojo santykį?

– Kol kas geresnio būdo, kaip labiau susigaudyti savyje, turbūt nėra sugalvota. Tai reiškia, kad žmogus eina į psichoterapiją arba psichologinį konsultavimą, kad suprastų save, stiprintų save ir tada pradeda keistis ir jo elgesys, atsiranda vidinių galių, jis sustiprėja ir žmogus keičia savo gyvenimą.

Tai nereiškia, kad būtini kažkokie perversmai, bet kartais tai jam padeda apsispręsti ir tampa ne taip baisu keisti gyvenimą. Kartais žmonėms atrodo, kad į kitą šalį išvykti nuo smurtautojo yra gera išeitis. Taip, nuo šito smurtautojo yra, bet kalbant apie kitą, yra rizika. Nesąmoningai yra galimybė pasirinkti vėl panašų žmogų, todėl pirmiausia svarbu suvokti, kodėl taip vyksta. 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką