Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 16d. 17:11

Psichologė G.Jurgelytė: „Patyčios visuomet yra tam tikras pagalbos šauksmas“

Paauglė klasėje
Vida Press nuotr. / Paauglė klasėje

„Patyčios mokykloje“ yra tas žodžių junginys, kuris visuomet sulaukia dėmesio. Tačiau ar tikrai teisingai įsisąmoninama, kas yra patyčios ir kaip jos gimsta?

Pagal apibrėžimą patyčios yra tyčinis, pasikartojantis asmens ar kelių asmenų žeminantis elgesys kito žmogaus atžvilgiu.

Psichologė, individualiosios psichologijos konsultantė Gabija Jurgelytė atkreipia dėmesį, kad vienkartinis ar atsitiktinis netinkamas elgesys dar neturėtų būti vadinamas patyčiomis. Ne kiekvienas netinkamas vaiko elgesys, net ir skaudinantis kitą vaiką, gali būti vadinamas patyčiomis. Todėl turėtumėme būti atsargūs su sąvokomis, kad per greitai neužkabintumėm vaikams „aukos” ar „smurtautojo” etikečių.

Asmeninio archyvo nuotr./Gabija Jurgelytė
Asmeninio archyvo nuotr./Gabija Jurgelytė

Patyčios – pagalbos prašymas

Besityčiojantis vaikas dažnai pavadinamas negeru, sakoma, kad jis tyčiojasi sąmoningai, tačiau reikia suprasti, kad šis iš esmės tyčinis veiksmas nereiškia, kad tai yra vaiko sąmoningas pasirinkimas. Niekas nesityčioja iš kito, jo nežemina todėl, kad gerai jaučiasi. Tai visuomet yra tam tikras pagalbos šauksmas, ir turbūt teisingiausia būtent taip jį vertinti – su atjauta ir supratimu.

Ne kiekvienas netinkamas vaiko elgesys, net ir skaudinantis kitą vaiką, gali būti vadinamas patyčiomis.

Galima teigti, kad toks elgesys gimsta iš didelio menkavertiškumo jausmo, kurį patiria vaikas savo socialinėje aplinkoje: namuose, mokykloje, draugų kompanijose. Besityčiojančiam vaikui dažniausiai atrodo, kad su juo kažkas yra negerai, ir jei jis nieko su tuo nedarys, tai visi tai pamatys.

„Didelė tikimybė, kad patyčias inicijuojantis vaikas pats patiria sumenkinimą, įskaudinimą, pažeminimą, patiria spaudimą, todėl save nuvertina. Jis neištveria sunkių jausmų apie save ir neranda jokių konstruktyvių būdų su tuo susitvarkyti, pvz., mokydamasis, padėdamas kitiems, t. y. socialiai priimtinais veiksmais“, – teigia individualiosios psichologijos praktikė.

Nori pasijusti geresnis

G.Jurgelytė sako, kad būtent iš gilaus menkavertiškumo gimsta vaiko poreikis pažeminti kitą, kad pats jaustųsi geresnis, vertingesnis. Anot specialistės, besityčiojantis vaikas kitam vaikui perkelia savo jausmus: pyktį, pažeminimą, nuoskriaudą, nuvertinimą. Jis to negali ištverti vienas, todėl jaučia poreikį šiuos nepakeliamus jausmus kompensuoti.

„Individualiosios psichologijos teorija teigia, kad visi žmonės gimsta geri: nori duoti, imti, prisidėti, padėti ar bendradarbiauti. Tačiau kai jiems tai nepavyksta padaryti socialiai priimtinais būdais, jie pradeda netinkamai elgtis, ir tai yra jų pasąmoningas pagalbos šauksmas“, – teigia psichologė.

Ji yra įsitikinusi, kad vaikas tokiais atvejais jau būna pabandęs tinkamai elgtis, tačiau jam nepavyko gauti pastiprinimo, patenkinti savo bazinių poreikių, todėl jis kompensuoja neigiamus jausmus netinkamu elgesiu.

Padėti įskaudintam vaikui ir išspręsti patyčių situacijas galima tik suprantant, ką jis išgyvena, ir dar labiau jo nenuvertinant. „Supraskime, vaikas būna išgyvenęs labai daug neeilinių dalykų, kad pasirinktų kitą žmogų priversti jaustis taip, kaip jaučiasi pats“, – pasakoja G.Jurgelytė.

„Scanpix“ nuotr./Liūdesys
„Scanpix“ nuotr./Liūdesys

Patyčių galima ir išmokti

Kai kurie vaikai patys neinicijuoja patyčių, tačiau prisideda prie kitų besityčiojančių. Tokį elgesį gali lemti ir kitos aplinkybės, pvz., noras pritapti prie patinkančių vaikų grupės arba tiesiog išmokimas stebint kitus ir supratus, kad toks elgesys lieka nesustabdytas.

Kadaise atliktas gana brutalus eksperimentas su lėle Bobo parodė, kaip greitai vaikai pradeda imituoti netinkamą kitų elgesį ir išmoksta skriausti.

Tokie atvejai parodo, kad vaiko viduje nebūtinai vyksta giluminiai procesai, tačiau jie tokia forma adaptuojasi prie sociumo. Prie patyčių vaikai kartais prisideda ir todėl, kad bijo patys atsidurti aukos pozicijoje. Beje, patyčias inicijuojantys vaikai beveik visada bijo būtent šio dalyko, todėl pirmieji užima galios poziciją.

Tyčiotis iš kito gali atrodyti ir „kietai“.

Patyčios užgimsta šeimoje

Specialistė atkreipia dėmesį, kad patyčių priežastis dažniausiai glūdi šeimoje. Todėl ši problema ir nėra taip lengvai išsprendžiama. Tačiau tinkamai organizuodama pagalbą, mokykla gali vaikui padėti keisti elgesį.

„Mokykla nėra tokia galinga, kad suformuotų gilius neigiamus jausmus, ypač mažame vaike, bet kryptinga ir tinkamai sutvarkyta mokyklos infrastruktūra gali jam padėti“, – sako G.Jurgelytė.

Jei tikimasi realaus pokyčio, patyčių problema turi būti sprendžiama bendromis tėvų ir mokyklos pastangomis, kadangi abi šios grupės turi skirtingas funkcijas. Mokykloje vaikui nuosekliai aiškinama apie tai, koks elgesys yra priimtinas, kaip veikia ir skaudina patyčios.

Prie patyčių vaikai kartais prisideda ir todėl, kad bijo patys atsidurti aukos pozicijoje.

Visos psichologinės problemos yra sprendžiamos iš esmės vieninteliu būdu – atviru kalbėjimusi ir taisyklių laikymusi.

„Vaikai puikiai supranta šios problemos esmę, kai su jais apie tai kalbiesi. Galbūt tai nutinka ne per vieną kartą ar pamoką, tad mokyklos turi turėtų tam atitinkamus resursus“, – sako psichologė. Tai didelė investicija – samdyti žmones, kurie su vaikais užmezga santykį, todėl sulaukia atsivėrimo ir pasitikėjimo.

Ne kiekvienas specialistas gali atvirai pasakyti tėvams, kad šeimai (ne tik besityčiojančiam vaikui) reikia psichologinės pagalbos.

„Mes, pavyzdžiui, galime sau leisti tai pasakyti, nes tokia mūsų mokyklos koncepcija – atvirai bendrauti su tėvais ir pasiūlyti pagalbą visai šeimai. Tikrai ne kiekvienas mokytojas gali skirti tam laiko ar turėti reikalingų žinių bei nebijoti, jog tėvai įsižeis ir reaguos gynybiškai“, – teigia mokyklos „Pažinimo medis“ bendruomenei padedanti psichologė G.Jurgelytė.

Mokykla ir tėvai neturi susipriešinti, priešingai, jie turi stoti į tą pačią barikadų pusę ir bendrai veikti, nes padėti reikia būtent vaikui. Tokiais atvejais tėvams reikia visų pirma „pamaitinti“ save, kad gebėtų „pamaitinti“ vaiko emocinius poreikius.

Laimė, pastaraisiais metais socialinių-emocinių kompetencijų ugdymui skiriamas vis didesnis dėmesys ir parengiama vis daugiau „šviesos karių“, kurie padeda vaikams ir neša žinias į įvairias šalies mokyklas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką