Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 liepos 14d. 21:06

Psichologė Liepa T.Valandis. Karūnos sindromas, arba Kodėl valdžia(i) „nurauna stogą“?

Lyderis
123RF.com nuotr. / Lyderis
Aplinkoje knibždėte knibžda neišgalvotų susireikšminimo, savęs pervertinimo ir apsvaigimo nuo galios pavyzdžių. Kodėl įgavus galią kai kuriems lyderiams ir vadovams „nuvažiuoja stogas“?

Istorijos puslapiuose ieškoti žymiausių diktatorių ir karvedžių apkvaitimo nuo galios nė nereikia. Užtenka apsidairyti politinėje erdvėje ir darbo rinkoje. Štai buvęs dantistas, o dabar vienos Rytų valstybės prezidentas, vedamas įsitikinimo, jog tik balta spalva neša laimę, šalyje uždraudė juodos spalvos automobilius.

Jo pirmtakas pervadino mėnesių ir savaitės dienų pavadinimus taip, kaip jam labiau patiko, ir parašė knygą, kurią visi turėjo mokytis atmintinai. Verslininkas sukūrė ir verslą, ir evangeliją: ją prievarta vertė išpažinti savo darbuotojus.

Svogūnų džiovinimo ekspertas panoro „šiek tiek“ daugiau – vadovauti tūkstančiams pareigūnų. Gal maga mažame veidrodėlyje pasigrožėti savo antpečiais? Kieno nors statytinė mėgaujasi į kairę ir dešinę atleidinėdama darbuotojus: prieš tai kolektyve lyg auka meistriškai pavirpina lūpą, o už uždarų durų kanda lyg pasiutligės ištikta.

Eilinis biurokratas, po kadencijos grįžęs iš Briuselio, išgyvena neeilinę didybę: jam prašnekus, visi turi tylėti, kitaip žeminančiomis kalbomis nuplaks viešai. Kas tai?

Trys sutrikimai viename?

Sveikam protui prieštaraujantis apkvaitimas nuo galios – ne laikinos nepatyrusių vadovų klaidos ar blogai pasirinktas vadovavimo stilius, o hubrio sindromas, jau kurį laiką minimas pasaulio psichiatrų. Hubriai vadovaujasi ne „reikia“, „įmanoma“, „galima“, „teisėta“, „apsimoka“ kategorijomis, o aikštingais „noriu“, „verčiu“ ir „įsakau“.

Tai rimta diagnozė, turinti narcisistinės, asocialios ir histrioninės asmenybės sutrikimų bruožų. Trumpai tariant, narcizas – tai patologiškai save įsimylėjęs pagyrūnas, nepakantus bet kokiai kritikai jo atžvilgiu. Po asocialios asmenybės sutrikimu slepiasi psichopatai – agresyvūs, beširdžiai cinikai, negebantys jausti empatijos, tik ją imituoti.

Asmeninio albumo nuotr./Liepa T.Valandis
Asmeninio albumo nuotr./Liepa T.Valandis

Neretai iškalbūs, gražbyliaujantys, charizmatiški ir manipuliuojantys aplinkiniais, tad lengvai kitus įviliojantys į savo spąstus. Histrioninis asmenybės sutrikimas anksčiau vadintas isteriniu: tai aplinkinių dėmesio ir įspūdį padaryti siekiančios, emocionalios, ekspresyvios, kartais dramatiškos ir provokuojančiai besielgiančios asmenybės.

Jo „didenybė“ hubris

Taigi, hubriai pasižymi per dideliu pasitikėjimu savimi, virstančiu neadekvačiu visagalybės ir nebaudžiamumo jausmu, arogancija ir alergija gaunamai kritikai, nykstančia atjauta ir nuolankumo stoka. Jiems būdinga įvairi agresija ir panieka aplinkiniams, jie tiki, kad gyvenime reikia naudoti jėgą ir žūtbūt patirti šlovę.

Apsvaigę nuo savo galios, hubriai dažnai elgiasi neapgalvotai, rizikingai ir impulsyviai, o vidinės nerimo kančios verčia juos pernelyg daug dėmesio skirti savo įvaizdžiui. Jie repetuoja mimikas prieš veidrodį, taško lėšas reprezentacinėms išlaidoms, mėgaujasi net smulkiais galios simboliais – važiavimu su vairuotoju ar palyda, automobilio statymo vieta prie durų, VIP kvietimu ir pan.

Nori būti žymus

Iškalbingesni dar ir šneka kaip mesijai, tikėdami, kad šiame pasaulyje jie niekam neatskaitingi. Jie dažnai sako „mes“, gali paminėti save trečiuoju asmeniu, kalba apie galią ir pinigus, neretai naudoja daug žodžių neigiamoms emocijoms išreikšti: „aš pasibaisėjau“, „mane net suparalyžiavo“.

Iškalbingesni dar ir šneka kaip mesijai, tikėdami, kad šiame pasaulyje jie niekam neatskaitingi.

Hubriai tarsi išpučia savo asmenybę itin susitapatindami su tauta ar organizacija, kuriai vadovauja: lyg būtų ne laikini svečiai soste, o amžini šeimininkai. Užklupęs žymumo jausmas atsistojus prie organizacijos, tautos vairo ar viena kita antraštė žiniasklaidoje tik padidina riziką susirgti hubrio sindromu. Taigi, posakis apie išbandymus varinėmis triūbomis jau įrodytas moksliškai.

Profesinis ir organizacinis pavojus

Savikritika hubriams svetima, tad jie nesuvokia prarandantys kontaktą su realybe. Išpūsta savivertė, didelis sėkmės lūkestis juos veda prie neatidumo detalėms ir beatodairiško pasikliovimo ne protu, bet tariama intuicija, logikos ir vaizduotės šuoliais.

Tai – hubristinė nekompetencija: greičiausiai turėjote ar girdėjote apie vadovą, kurio veiksmus, nemąstymą apie pasekmes ir per drąsų vadovavimą sritims, tam neturint reikiamų kompetencijų, sunku paaiškinti sveiku protu. Ne veltui senovės graikai hubrį siejo su arogancija ir artėjančia nelaime, o šiandien jis siejamas su pasididžiavimu prieš nuopuolį.

Nors sindromas buvo atrastas analizuojant politikus, tai potencialus profesinis pavojus įvairių sričių ir lygių vadovams, teisėjams bei pačioms organizacijoms. Hubris vadovas tarsi užkrečia aplinką: tokiose darbovietėse žmonės dažniau elgiasi neetiškai ir labiau manipuliuoja, organizacijos patiria daugiau nuostolių, pasižymi finansine netvarka.

123RF.com nuotr./Karjera
123RF.com nuotr./Karjera

Hubriu gimstama ar tampama?

Bet kodėl įgauta valdžia ir galia vieniems tampa svaiguliu ir paverčia juos hubriais, o kitus atsakingais vadovais? Greičiausiai atsakymas glūdi asmenybės bruožuose, cheminių elementų kokteilyje smegenyse, vaikystės istorijoje, auklėjime ir kultūroje, o kartais ir situacijose.

Atsakymas glūdi asmenybės bruožuose, cheminių elementų kokteilyje smegenyse, vaikystės istorijoje, auklėjime ir kultūroje.

Juk seriale „Jaunasis Popiežius“ yra epizodas, kai jokių išskirtinių gebėjimų neturintis tėvas Tomaso suinteresuotųjų išskaičiavimo dėka tampa statytiniu Popiežiumi. Per keletą dienų jo hubristiniai asmenybės bruožai tiek suveši, kad likus penkiems mėnesiams iki Velykų, jis reikalauja velykinio pyrago – „kitaip Popiežius bus liūdnas ir visus atleis“.

Ar tik neprimena savo (ne)galiose užsižaidusio vadovo, juo tapusio tik dėl pažinties arba būtinybės kam nors turėti statytinį, sudėsiantį parašus ten, kur pačiam nedrąsu?

Būtinas dėmesys vadovų sveikatai

Niekas nėra apsaugotas nuo psichikos sveikatos problemų: svarbus ne tik jų nebuvimas, bet ir gebėjimas su jomis adaptyviai gyventi. Anot užsienio psichiatrų, į būsimų ir esamų lyderių psichikos sveikatą dėmesio kreipiama gerokai per mažai. Juk gera jų psichikos sveikata finansiškai ir emociškai apsimoka visiems: jiems patiems, jų kolektyvams, akcininkams ir valstybei.

Darbuotojams neretai siūlomos įvairios psichikos sveikatos stiprinimo iniciatyvos, tačiau vis pamirštama, kad jų patyrimas ir sveikata labai priklauso nuo vadovų sveikatos. Deja, neretai savo psichikos sveikatos problemas vadovai linkę slėpti – tarsi turėti problemų nėra žmogiška, nedera su statusu, o mokėti vienatve už buvimą viršūnėje – normalu. Tačiau naivu tikėtis, kad paslėptos nuo savęs, jos tiesiog praeis ar taps nematomos aplinkiniams. Juolab hubrizmas, kuris toks ryškus.

Kas ir kodėl paklūsta hubriams?

Dažniausiai hubriams paklūstama tik laikinai ir formaliai: per prievartą, iš išskaičiavimo, baimės ar neturėjimo kur dėtis, prunkščiant į kumštį ar... verkiant į pagalvę. Jie sužeidžia ir išsekina žmones, kuriems vadovauja.

Jie sužeidžia ir išsekina žmones, kuriems vadovauja.

Tiesa, turbūt kartais hubriams paklūstama ir dėl liguisto aukos prisirišimo prie kankintojo (Stokholmo sindromo), ir iš neįsąmoninto noro būti reikšmingam, pasimaudant svetimos galios šešėly. Tačiau iš tiesų hubrio aplinkinių priedermė yra ne aklai paklusti, o sumažinti tai, kas ir sukelia hubrizmą – galią. Juk ji ne asmeninė savybė ir dažnai tėra susitarimo reikalas.

Vaistai nuo hubrio lemties: savikritika ir empatija

Iš tiesų genialūs vadovai yra ryškūs dėl savo talento dirbti, pasitarnauti kitiems ir kurti sveikus santykius, paskui juos laisvu pačių pasirinkimu ištikimai seka žmonės. Jie turi kažkokios magiškos ramybės, įkvepia mus būti geresnius ir kuria aplink save sveiką darbo aplinką.

Hubris taip pat ryškus, tačiau dėl visiškai kitų detalių. Vargu ar jis būtų patenkintas, jei jo iškreiptas veidrodis nustotų rodyti, esą pasaulyje jis pats gražiausias, atskleisdamas karčią tiesą. O juk vadovams, norintiems išvengti hubrio lemties, visų pirma patariama atsikratyti galios pritrauktų padlaižūnų ir turėti kritikus, nebijančius argumentuotai pasakyti nemalonią tiesą.

Laiku užkirsti kelią hubrizmui padeda ir griežta jų atskaitomybė, auditas, kontrolė bei akistata su pasekmėmis. Lyderiams taip pat siūloma daugiau rūpintis kitais ir prieš priimant sprendimus kuo smulkiau apsvarstyti, kaip tai paveiks aplinkinius. Nes vadovavimas tai yra galia. Ji skirta ne asmeniniam pasismaginimui, o kurti ir įgalinti kitą.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką