Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 15d. 19:45

Psichoterapeutė J.Dapkevičienė: „Mes esame pasmerkti vienatvei – net ir būdami santykiuose“

Moteris
„Scanpix“ nuotr. / Moteris

Nors vienišumas daugelį baimina, susidūrimas su vienatve yra neišvengiamas net ir būnant santykiuose. Kodėl? Pasak psichologės psichoterapeutės Jurgos Dapkevičienės, kiekvieno žmogaus unikalumas lemia savitą realybės patyrimą, tuo pačiu jį lydintį vienatvės išgyvenimą. Jos teigimu, negebėjimas to priimti veda į destrukciją.

Apie vienišumo ir vienatvės patirtis žmogaus gyvenime – 15min GYVENIMAS interviu su J.Dapkevičiene.

Asmeninio archyvo nuotr. /Jurga Dapkevičienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Jurga Dapkevičienė

– Kuo skiriasi vienišumas nuo vienatvės?

– Vienišumas yra gilių, prasmingų socialinių ryšių stoka, atstūmimo išgyvenimas, kuris bene stipriausiai patiriamas paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje ir senatvėje, ypač – susidūrus su netektimis.

Tai ir buvimas vienam, nesusiradus partnerio ar nesukūrus šeimos ir dėl to patiriant kančią, sunkumus. Tačiau visai nebūtinai būdamas vienas žmogus jausis vienišas.

Vienišumo jausmas užplūsta, kai vienišas žmogus pradeda prastai apie save galvoti, neigiamai save vertinti, įtarinėti, kad kažkas čia su juo negerai, gal jis nenormalus. Deja, bet neretai tokiais atvejais nebandoma pasižiūrėti į gilesnes vienišumo priežastis bei kokią prasme jis turi gyvenime, ką galima iš jo sukurti.

Tuo tarpu vienatvės jausmas yra egzistencinė duotybė ir, iš esmės, mes, žmonės, esame pasmerkti vienatvei – net ir būdami santykiuose. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir nėra to „dvynio“ – kiekvienas pasaulį patiriame skirtingai.

Kitaip tariant, joks kitas žmogus nejus lygiai taip pat, kaip aš jaučiu; nematys spalvų taip, kaip aš matau; jis nebus lygiai toje pačioje pozicijoje, kurioje esu aš – atsidūrus bet kokioje žmogiškoje patirtyje. Būtent dėl to ir patiriame vienatvės jausmą.

Tuo tarpu vienatvės jausmas yra egzistencinė duotybė ir, iš esmės, mes, žmonės, esame pasmerkti vienatvei – net ir būdami santykiuose.

– Kokios būna tos gilesnės vienišumo priežastys?

– Kaip Jungo analitinės krypties psichoterapeutė, manau, kad tikrosios to priežastys yra daug gilesnės, nei sąmoningas protas mums gali atverti greituoju būdu. Žinoma, būdami jautrūs savo sielai, peržvelgdami sapnus, vaizdinius, ankstyvuosius prisiminimus, pasitelkdami psichoterapiją ar kitais būdais tyrinėdami save – galime priartėti prie tikrojo atsakymo.

Pavyzdžiui, tai gali būti nesąmoninga artimų santykių baimė, bijant, kad toks ryšys vargins, trukdys siekti savo tikslų, eiti į priekį. Tai gali būti ir žmogų apnikęs nusivylimas savimi ar kitais, neišspręstos nuoskaudos dėl prieš tai patirtų santykių.

Kartais artimų santykių bijoma ir dėl praradimo baimės: netekties, išsiskyrimo išgyvenimas gali tiek gąsdinti, kad renkamasi geriau jau būti vienam.

Kalbant apie artimų santykių baimę, tiesa yra ta, kad žmogaus poreikis yra ne tik artumas, bet ir atstumas – mums visiems kartais reikia erdvės tik sau. O kai kuriems žmonėms tas poreikis gali būti didesnis, tad negebėjimas įsipareigoti, sukurti artimų santykių gali signalizuoti apie baimę prarasti tą asmeninę erdvę.

Kartais artimų santykių bijoma ir dėl praradimo baimės: netekties, išsiskyrimo išgyvenimas gali tiek gąsdinti, kad renkamasi geriau jau būti vienam, negu susitaikyti su tuo, kad gali tekti prarasti.

Artimi ryšiai gali nesusiklostyti ir dėl įvairiausių nesąmoningų įsitikinimų. Pavyzdžiui, vengiant save atskleisti ir parodyti kitam; renkantis pasyvią poziciją – fantazuojant apie tai, jog kitas žmogus turi mane kažkaip atrasti ir atskleisti.

Visgi vienišus žmones kviesčiau ne tik ieškoti tų priežasčių, kodėl aš čia vienišas, bet ir pabandyti pažvelgti giliau, kokia to prasmė, ką galiu iš to padaryti, sukurti; kaip galiu šią situaciją panaudoti didesniam gėriui.

– Ar vienišumas yra aktualus mūsų visuomenėje? Ar tai, jog esi nesukūręs šeimos, gyveni be poros – laikoma problema?

– Turbūt, tai visais laikais buvo aktuali tema. Pirmiausia, žmogus yra socialinė būtybė ir absoliučiai vienas, vienišas neišgyventų. Mums nuo kūdikystės reikalinga globa; suaugus atsiranda kitų dalykų, dėl ko mums reikia žmonių.

Gera žinia ta, jog suaugusiam žmogui, kad jis patenkintų savo psichologinius poreikius, partneris nėra reikalingas. Tik, žinoma, kartais mums trūksta drąsos ir atsakomybės to imtis patiems.

123RF.com nuotr./Vyras eina keliu
123RF.com nuotr./Vyras eina keliu

Visgi pastebiu, jog vienas, nesukūręs šeimos žmogus visuomenėje yra gana dažnai stigmatizuojamas. Labai nemalonu girdėti pasisakymus, kad neva „senbernis, senmergė“. Tarsi tik buvimas poroje yra normalu, tarsi susirasti partnerį yra privaloma. Toks socialinis spaudimas yra labai blogas signalas jaunuoliams, žengiantiems į pasaulį: neva tu neieškok savo kelio, svarbiausia – susirask vyrą ar žmoną.

Bet juk ne visi yra pašaukti šeimai – tą liudija žmonijos istorija. Visais laikais pasaulyje buvo žmonių, nesukūrusių šeimos, nesusiradusių partnerio, ir daug jų tarnavo visuomenei – meldėsi, mokė, gydė, dirbo kitus darbus. Ta jų gyvenimo prasmė skleidėsi kitaip, o kartais ir taip pat, kaip ir šeimas sukūrusių žmonių.

Visais laikais pasaulyje buvo žmonių, nesukūrusių šeimos, ir daug jų tarnavo visuomenei – meldėsi, mokė, gydė, dirbo kitus darbus.

Kiekvienas turėtų paklausti savęs, kas man skirta, ką aš galiu ir turiu padaryti šiame gyvenime. Taip, mes visi sutverti bendrystei, bet nebūtinai ji turi skleistis per šeimą.

– Pakalbėkime apie vienatvę, ką įvardijate egzistencine duotybe. Jūs teigiate, kad net ir būdami santykiuose esame pasmerkti vienatvei. Visgi neretai manoma, kad užmezgus romantinius santykius, suradus tą „sau skirtą antrąją pusę“, vienatvės jausmas dingsta.

– Pradėjus santykius, ryškios emocijos išties gali užgožti tą vienatvės pojūtį – jis visiškai išsitrina, ir ta būsena gali atrodyti labai patraukli. Jei tą būseną susiejame su kito žmogaus buvimu šalia – taip galima įsitraukti į nuolatinę vis naujų santykių, ryškių emocijų, kurios užgožtų vienatvės pojūtį, paiešką.

Nuolatinį bėgimą ir šokinėjimą nuo vieno partnerio prie kito lydi neišvengiamas nusivylimas. Joks kitas žmogus nėra pajėgus užpildyti ir pašalinti to vienatvės patyrimo.

123RF.com nuotr./Pora
123RF.com nuotr./Pora

Į romantinius santykius kartais bėgama ir dėl kitų iliuzijų, pavyzdžiui, sąmoningai ar nesąmoningai norint, kad kitas žmogus palaikytų, „gydytų“ savivertės žaizdas. Labai dažnai klaidingai tikimąsi, kad jei savęs nevertintu, nuolat save „plaku“ – kitas kažkaip padės, patarnaus, atspindės tą mano gerumą, padės jaustis gerai.

Apskritai, siekis surasti sau skirtą „antrąją pusę“ ar „sielos dvynį“ atspindi mūsų fundamentalius ilgesius ir norą būti tobulai suprastiems ir priimtiems. Visgi tai yra iliuzija. Žinoma, tie ilgesiai žmogui yra būdingi, tai nėra kažkas nesveiko – tik nebūtų sveika bandyti tokius mitus, pasakas įgyvendinti realiame gyvenime.

Mes visi sutverti bendrystei, bet nebūtinai ji turi skleistis per šeimą.

Tačiau kol mes, žmonės, užaugame ir subręstame – užima laiko, tad ir atsisakyti tų infantilių iliuzijų būna sunku. Dėl to ir tikimės sulaukti kažkokių fėjų ar burtininkų – „antrųjų pusių“, „sielos dvynių“, kurie magišku būdu nušviestų mūsų realybę.

– Kodėl žmonėms būna sunku priimti savo vienatvę, jei tai yra nuolatos lydinti egzistencinė duotybė?

Vienatvės netoleravimas rodo žmoguje egzistuojančią vidinę tuštumą, jo sutrikusį santykį su savimi. Kitaip tariant, jei žmogus neatlaiko vienatvės jausmo tiek būdamas vienumoje, tiek santykiuose – tai yra ženklas, kad jo vidinis pasaulis serga.

Jei jis negali būti pats su savimi, priimti savęs ir suvokti savo unikalaus realybės patyrimo, klausimas, kiek jo vidinis pasaulis jam yra iš viso prieinamas ir kuo jis užpildytas.

Mat kai žmogus nesigilina į savo vidinį pasaulį, tada gali atsirasti kompulsyvi trauka užpildyti jį išoriniais įspūdžiais: pradedant partnerių kaita, baigiant piktnaudžiavimu socialiniais tinklais, psichoaktyviosiomis medžiagomis, lošimais, kompiuteriniais žaidimais ir kita potencialiai destruktyvia veikla.

– Kaip tuomet išmokti išbūti su vienatvės jausmu bei transformuoti jį į teigiamą patirtį?

– Reikėtų bandyti suvokti, ko aš nedrįstu, ko dėl savęs ir sau nepadarau, kad vis vaikausi išorinių įspūdžių; kodėl kažko tikiuosi iš kitų žmonių, kodėl noriu, kad kiti kažką už mane, dėl manęs padarytų.

Naudinga suprasti, kokios galbūt iliuzijos mane apsėdusios, kad man žūtbūt reikia kažko, kas mane užpildytų; verta paklausti savęs, kodėl vienatvės patyrimas kelia kančią ir ko aš neatlaikau būdamas vienas.

Vienatvės netoleravimas rodo žmoguje egzistuojančią vidinę tuštumą, jo sutrikusį santykį su savimi.

Pažinti vidinį pasaulį, išspręsti vidinės tuštumos problemas, išmokti susigyventi su vienatve gali padėti psichologai, psichoterapeutai, taip pat dvasinės praktikos – malda, meditacija, menas.

– Sakykite, kodėl dar svarbu mokytis priimti savo vienatvę, susigyventi su ja?

– Priimdami savo vienatvę kaip duotybę, mes kitaip vertiname ne tik save, bet ir buvimą santykiuose.

Priėmus vienatvę kaip egzistencijos dalį, tampa lengviau atsisakyti iliuzijos, kad mūsų draugas ar partneris turi kažką dėl mūsų daryti, kažką mums duoti, suteikti.

Taip pat vienatvės priėmimas leidžia atsisakyti iliuzijos, kad aš turiu kažkaip visiškai kitaip jaustis, jei šalia manęs būtų „tinkamas“ partneris. Ši baisi iliuzija veda į didelę destrukciją – žmogus gali nuolat ieškoti to „tinkamo“ partnerio ir nesuvokti, kad nuo vienatvės, atskirumo pojūčio jis niekur nepabėgs.

Kitas dalykas, tai svarbu ir tam, kad susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms, galėtume priimti savo vienišumą, jį suprasti, atrasti to gilesnę prasmę. Tuomet atsiveria visai kita erdvė – netgi ir būdamas kalėjime, ligoninėje ar kitaip izoliuotas, žmogus gali brandžiai į tai pažiūrėti ir pakelti tokį gyvenimo išbandymą, tokią gyvenimo situaciją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką