15min be reklamos
Publikuota 2022 10 03, 19:02

Rasa paliko sėkmingą automobilių prekybos verslą ir įkūrė galeriją, rengia virtualias parodas

„Gyvenimas yra ne daiktavardis, o veiksmažodis. Tik dedant žingsnį, atsiveria kelias ir tada gali pamatyti, kur veda likimas“, – įsitikinusi Rasa Gulbė. Ilgus metus save ji vadino verslininke. Tačiau prieš penkerius nusprendė iš esmės keisti gyvenimą.
Rasa Lebedevienė
Rasa Lebedevienė / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Palikusi sėkmingą verslą šiuo metu ji pratinasi prie naujų pareigų – „Gulbės“ galerijos savininkės ir rengia unikalias virtualaus meno parodas. Į naują gyvenimo etapą ji nenėrė stačia galva – žinių sėmėsi privačiose ir valstybinėse ugdymo įstaigose.

„Esu studentė su 50-ies metų patirtimi“, – juokaudama save pristato Rasa Gulbė.

„Esu studentė su 50-ies metų patirtimi“, – juokaudama save pristato Rasa Gulbė. Beje, „Gulbė“ nėra tikroji jos pavardė. Ši istorija taip pat nėra eilinė. Rasai ji labai svarbi asmeninio augimo kelio dalis.

Sėkmingai prekiavo automobiliais

„Versle turiu 30-ies metų patirtį. Pirmasis šeimos verslas buvo tarptautinė transporto įmonė. Ją su tuometiniu vyru įkūrėme 1991 m. Iširus šeimai 2001-aisiais atidariau savo individualią įmonę, kuri užsiėmė automobilių prekyba. Verslas sekėsi puikiai: daugėjo klientų, didėjo darbo apimtys bei apyvartos. Buvau viena sėkmingiausių savo srities verslininkių“, – prisiminė Rasa.

Nors stereotipiškai mąstant automobilių prekyba – labiau vyriškas darbas, kaunietei jokios išankstinės nuostatos netrukdė siekti tikslų, kurių vienas buvo susikurti finansiškai saugų ir patogų gyvenimą. „Verslas davė gerus pinigus, kurie tame mano gyvenimo etape buvo labai reikalingi“, – neslėpė pašnekovė.

Bet gyvenimas viską pats sudėlioja į vietas. Sutikusi artimą žmogų Rasa ištekėjo. „Antra santuoka sugrąžino mane į šeimą. 41 metų susilaukėm „pagranduko“ – tapau jauna mama. O dar po dviejų metų dukra padovanojo anūkę – tapau močiute“, – šypsodamasi pasakojo Rasa ir prisiminė linksmas istorijas: „Keliaujant kartu su dukra ir savo vaikučiais, aplinkiniai nesuprasdavo, kas ką šaukia mama, sese, ar močiute (tarp mano vaikų, t.y. brolio ir sesės 20 metų skirtumas; tarp sūnaus ir anūkės 2 metų skirtumas)“.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Rasa Lebedevienė
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Rasa Lebedevienė

Savęs paieškos nuvedė netikėtu keliu

Pažįstantys Rasą žino, kad vienos veiklos jai niekada neužteko. Tą pripažįsta ir pati pašnekovė.

„Visada jaučiau, kad viduje turiu didelį potencialą. Vien tik įmonės veikla nedavė pasitenkinimo. Todėl paraleliai su vadovavimu verslui visada turėdavau kitų užsiėmimų. Save išbandžiau politikoje, bendruomeninėje veikloje ir tinkliniuose marketinguose. Patirčių pasisėmiau įvairių, visko buvo: nuo liaupsinimo ir apdovanojimų iki šmeižto ir praradimų“, – neslėpė moteris.

Ieškodama savęs, 2018 m. Rasa įstojo į iGROW identiteto institutą. „Pirmo susitikimo metu, viena iš lektorių – profesorė – pasiūlė pasivadinti norimu vardu. Nors su Rasos vardu nesu susipykus, tačiau visada žinojau, kad „R“ raidė yra griežta. Pvz., jeigu šuns varde yra „R“, jis ją labiau girdi dresuojamas. Todėl į vardo kortelę, kurias naudojome mokydamiesi, parašiau „Gulbė“ – taip mane vadina vyras. Perskaičiusi tai dėstytoja nusijuokė, pridūrusi, kad ne tik vardus kuriame, bet ir slapyvardžius“, – prisiminė Rasa, kuriai toks savęs įvardijimas tapo simbolišku.

„Gulbės“ vardas jai atvėrė netikėtus kūrybinius indus: moteris pradėjo rašyti eiles, giliai išjausdavo visas savo emocijas. Mokymuose prasidėję pokyčiai ją nuvedė dar toliau: po 30-ies metų vykusiame klasės susitikime gimė bendro projekto idėja – tapytoja Raimonda Tamo pakvietė Rasą į savo darbų parodą.

„Aš pasiūliau jai įgarsinti paveikslus. Taip gimė parodos „Kalbantys paveikslai“, „Įgarsintos akimirkos“. Nuo jų prasidėjo naujų inovatyvių renginių ciklas. Mano eilės persikėlė į virtualią erdvę ir dabar yra kiekvienam laisvai pasiekiamos“, – pasakojo be kūrybos savo gyvenimo nebeįsivaizduojanti Rasa.

Juokais save studente su 50-ies metų patirtimi vadinanti moteris neslėpė, jog pradėjus eiti kūrybos keliu teko susidurti su įvairiais iššūkiais. Tačiau jie suteikė dar daugiau noro tęsti tai, ką pradėjo.

„Pradėjus naują veiklą iššūkių buvo – ir ne vienas! Tačiau jie kartais nuveda ten, kur net neplanavai. Pavyzdžiui, kovo 8- osios dienos proga, nutarėme surengti paveikslų parodą Vilniuje. Deja, visos galerijos buvo užimtos. Taip kilo noras turėti savo nuosavą galeriją.

Tiesa, jaučiau, kad šiai veiklai pradėti man trūksta žinių. Tad 2019 m. įstojau į VDU studijuoti Kūrybines industrijas“, – pasakojo Rasa. Po metų studijų ji atsisveikino su verslu ir įkūrė „Gulbės“ galeriją. Tuomet jai buvo 47-eri. Tiesa, sėkmingą pradžią sustabdė koronaviruso pandemija – kaip ir kitų viešų renginių, taip ir parodų organizavimas buvo neįmanomas dėl karantino ribojimų. Tik praėjus dvejiems metams nuo „Gulbės“ galerijos atidarymo joje įvyko pirmoji paroda „Moteris verta milijono“.

Planų tiek, kad reikėtų antro gyvenimo

Galerininke tapusi Rasa šiuo metu paskendusi naujos parodos „Mažasis princas“ organizavime. Kaune atidarytoje parodoje bus galima patirti virtualaus pasaulio NFT eksponatus.

Suprasti akimirksniu: Kas yra NFT?

  • Tai meno lauke gana naujas reiškinys. NFT (angl. non-fungible tokens) reiškia nepakeičiami / vienetiniai žetonai. Tai blokų grandine (angl. blockchain) paremta technologija, kuri yra nesuklastojamas autoriaus parašas po skaitmeniniu kūriniu.
  • NFT sukūrė naują terpę ir galimybes atsiskleisti neatrastiems talentams. Naudojant technologijas ir kuriant virtualų pasaulį kūriniai tampa visus pojūčius išjudinančiais eksponatais.

„Parodos tema sena kaip pasaulis. Tačiau šiuo metu vykstančių neįtikėtinų įvykių sūkuryje vėl skamba amžinos vertybės, nepaklūstančios nei laikui, nei protui.

Praeito šimtmečio viduryje Antuano de Sent Egziuperi gyvenimo prasmė persikelia į pilną paslapčių ir virtualaus pasaulio NFT parodą „Mažasis princas“. Tai – Raimondos Tamo paveikslai, inkrustuoti menininkės Elvyros Monginienės papuošalais, įgarsinti mano – poetės Gulbės – eilėmis, apgaubti svaiginančiais Kvepalų ministerijos aromatais, atveria duris į neišmatuojamas pasąmonės gelmes, į kiekvieno širdį…“ – būsimus lankytojus intrigavo parodos rengėja.

Aš nebijau savo amžiaus ir jo neslepiu – dabar man 52 metai.

Savo amžiaus ji niekada neslėpė. „Aš nebijau savo amžiaus ir jo neslepiu – dabar man 52 metai. Planavau gyventi 100 metų, bet dabar matau, kad visoms idėjoms įgyvendinti neužteks ir 120 metų. Tai net pusės amžiaus esu neįveikusi“, – šypsojosi energinga moteris.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Rasa Lebedevienė
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Rasa Lebedevienė

Rasa įsitikinusi, jog gyvenimiška patirtis jai tik padeda. Bendraamžiams, kuriuos kartais užplūsta mintys apie artėjančią pensiją, „besibaigiantį“ gyvenimą, ji turi konkretų ir aiškų patarimą: „Pradėk daryti tai, ką gali, su tais resursais, kuriuos turi, ir toje vietoje, kurioje esi.

Gyvenimas yra ne daiktavardis, o veiksmažodis. Tik dedant žingsnį, atsiveria kelias, ir tada gali pamatyti, kur veda likimas“.

Rasa įsitikinusi, jog gyvenimiška patirtis jai tik padeda.

Anot jos, gyvenimas negali išeiti į pensiją. „Tai pensija gali nepavyti gyvenimo!“ – įsitikinusi į naują veiklą prieš kelerius metus nėrusi kaunietė.


„Gyvenimas neišeina į pensiją“ - Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) inicijuota komunikacijos kampanija, kuria siekiama suaugusiuosius įkvėpti ir motyvuoti mokytis, tobulėti visą gyvenimą, išlikti aktyviais darbo rinkoje bei keisti visuomenės nuostatas apie vyresnius žmones. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

Specialusis projektas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką