Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 30d. 18:57

Santykiai per atstumą: kada juos verta tęsti, o kada geriau nutraukti? Psichologo patarimai

Pora.
123RF.com nuotr. / Pora

Porą skiriantis atstumas santykiuose tampa tikru iššūkiu, bet, kaip ir visais atvejais gyvenime, lazda turi du galus. Ką atima ir ko suteikia santykiai per atstumą? Kada juos verta tęsti, o kada verčiau nutraukti? Apie tai – 15min GYVENIMO interviu su psichologu, porų ir šeimos santykių konsultantu Ričardu Pabiržiu.

– Kada poros lengviau išgyvena atstumą – santykių pradžioje ar kai jie trunka ilgą laiką?

– Vienareikšmio atsakymo negali būti – kiekviena istorija turi jai būdingą savitumą.

Visgi, kai porą skiria atstumas santykių pradžioje, dažniausiai juos jungiantis pagrindinis elementas yra aistra, bendri ateities lūkesčiai, bendra santykių vizija.

Priešingai, kai nutolstama, o santykiai jau yra nusistovėję ir turintys ilgesnę istoriją, porą labiausiai palaiko tam tikras susitarimas, bendra prasmė. Abu partneriai iš to pokyčio tikisi gauti ir asmeninės, individualios, ir bendros, jungiančios naudos.

Pirmuoju atveju situacija yra švelnesnė. Aišku, įprastai santykių pradžioje poros tikisi, kad santykiai žingsnis po žingsnio skleisis ir pereis į kitą etapą, o jeigu nesulaukiama perėjimo į didesnį artumą, sutelktumą, kažkokių prasmių pasiekimą – santykiai natūraliai užgęsta.

Tačiau jei jau esame kažką sukūrę, kalbame apie praradimą, o jį visada išgyvename žymiai sunkiau nei tam tikrų lūkesčių neišsipildymą.

Sakyčiau, jog kai porą pradeda skirti atstumas santykiams trunkant ilgą laiką, tai tarsi žymi tam tikrą užgesimą, praradimą, netektį, skirtingai, nei atveju, kai porai tenka būti atskirai santykių pradžioje.

Asmeninio archyvo nuotr. /Psichologas Ričardas Pabiržis
Asmeninio archyvo nuotr. /Psichologas Ričardas Pabiržis

– Kokie privalumai ir trūkumai būdingi santykiams per atstumą?

– Santykiuose visada kažkiek tenka aukoti, ir tai kartais išsivysto iki tokių kraštutinių atvejų, kaip kopriklausomybė (psichologinė būsena, kai žmogus panyra į emocinę priklausomybę nuo kito žmogaus – aut.), ypač jei žmogus nėra iki galo suvokęs savo tapatybės.

O poros santykiai yra dviejų tapatybių susijungimas ir ieškojimas bendros tapatybės: paprastai šalia „aš“ ir „tu“ atsiranda „mes“, o tam tikrais atvejais – stipresnioji asmenybė tarsi „praryja“, užgožia silpnesniąją.

Santykiuose per atstumą „čia ir dabar“ dažnai keičiamas į „ten ir ateityje“.

Kalbant apie privalumus, santykiuose per atstumą išlieka pakankamai stipri individo „aš“ autonomija. Tai irgi gali tapti galimybe sustiprinti savarankiškumą.

Iš kitos pusės, kaip teigia psichologai, mūsų gyvenimas turėtų remtis „čia ir dabar“ principu. Nutolus fiziškai, šį būvį pasiekti tampa sudėtinga. Sakyčiau, kad santykiuose per atstumą „čia ir dabar“ dažnai keičiamas į „ten ir ateityje“.

Taip pat tokiuose santykiuose dažniau pastebimas nerimas ar vienišumas. Neretai partneriai neturi galimybės atsiremti vienas į kitą kasdienybėje, sunkiau priima sprendimus. Tam tikra prasme jiems išsikraipo laikas; gali dažniau pasireikšti nusivylimas, nekantrumas, netgi kančia ar beviltiškumas.

123RF.com nuotr./Pora
123RF.com nuotr./Pora

– Kokios dar problemos patiriamos tokiuose santykiuose?

– Santykiuose svarbiausia išsaugoti pasitikėjimą, o jeigu jis trūkinėja, be abejo, tai tampa didžiule problema. Gyvenant nutolus vienam nuo kito, pasitikėjimą išlaikyti gali būti sudėtingiau.

Kaip ir minėjau, santykiuose per atstumą nelengva užtikrinti jausminį palaikymą kasdienybėje. Ypač sunku išlikti visiškai empatiškais vienas kitam; nuoširdžiai pajusti, ką išgyvena kitas. Dėl to nuolat egzistuoja emocinio, dvasinio nutolimo pavojus. Tokių santykių palaikymui reikia papildomos energijos, kurios ne visada užtenka.

Be to, skiriant atstumui, santykių išlaikymui reikia daugiau kantrybės. Partneriai turi daug lūkesčių ir įsivaizdavimų, kaip vyks jų bendravimas ar susitikimai, bet neretai tie lūkesčiai „dūžta“.

Gyvenant nutolus vienam nuo kito, pasitikėjimą išlaikyti gali būti sudėtingiau.

– O ką gero atstumas gali suteikti santykiams?

– Pirmiausia, atstumas savitai neleidžia santykiams sustingti. Tokios poros gali aiškiau įvardyti jausmus, išsamiau nupasakoti savo santykių situaciją.

Neretai kartu gyvenančių žmonių santykiai ilgainiui sustabarėja, tuo tarpu būdami toli vienas nuo kito, partneriai privalo dalytis jausmais ir išgyvenimais, kitaip tie santykiai išvis neteks prasmės.

Be to, kaip ir minėjau, atstumas sudaro sąlygas partneriams ugdyti savo autonomiją, individualumą, tapatybę, savarankiškumą, atrasti savyje kažką naujo.

Juk mes dažnai nežinome, kokie resursai slypi mumyse, kol tam tikrose situacijose neliekame vieni. Dėl to kai partnerius pradeda skirti atstumas – ypač tais atvejais, kai santykiai turi ilgesnę istoriją, – neretai jie išmoksta naujų dalykų buityje ar kasdieniame gyvenime.

Galiausiai kasdienybėje žmones skiriantis atstumas santykiams suteikia naujumo pojūtį, plečia akiratį, naikina rutiną. Netgi poros komunikacija, susitikimai tampa įvairesni.

– Kas padeda išsaugoti santykius per atstumą? Kaip juos puoselėti?

– Sakyčiau, jog šiuo atveju labai svarbus partnerių sąžiningumas vienas kito atžvilgiu ir susitarimai. Gali būti reikalingas tvarkaraštis, kad porą jungtų tam tikri ritualai, taisyklės ir jų laikymasis, nes visa tai stiprina pasitikėjimą.

Manau, kad turi išlikti spontaniškumas, netikėtumai, siurprizai. Nutolimo galimybė suteikia sąlygas išmokti stiprinti ir įvairinti tarpusavio komunikaciją, o tai santykiuose yra labai svarbu.

Taip pat patarčiau nepamiršti išlaikyti santykių prasmės. Viskas, ką mes darome, turi savo priežastis ir tikslus. Meilė taip pat turi savo priežastį, istoriją, mitologiją, viziją. Bendrai praleistas laikas, bendri prisiminimai ir ateities tikslai yra porą palaikančios priežastys.

Beje, santykių tikslus galima skirstyti į artimuosius ir tolimuosius. Artimieji tikslai (pavyzdžiui, kai susiskambinsime, kada susitiksime) būtinai turi būti įvardyti, aptarti, jų turi būti laikomasi. Ateities horizontas turi būti pasiekiamas.

Kalbant apie tolimuosius tikslus, porą gali jungti didelė strategija ar didysis tikslas, kuris, nors ir „už kalnų“, yra siekiamas po truputį. Didieji tikslai yra geriau suprantami ir priimami, kai jie suskaidomi į aiškesnius, trumpesnius žingsnius.

Patys žmonės, jų požiūris į santykį yra viską lemiantys.

– Kaip atskirti, kada verta tęsti tokius santykius, o kada – verčiau juos nutraukti?

Manau, jog reikėtų kalbėti apie tai, kas apskritai yra santykis. Tai yra partnerystė, kuri remiasi labai svarbiu principu – „duoti ir gauti“.

Vertėtų paklausti savęs: ką aš gaunu iš santykio? Ką aš prarandu? Ką aš atiduodu ir galbūt ko negrįžtamai netenku? Beje, vienas iš tokių dalykų yra laikas.

Tarp to, ką atiduodu ir ką gaunu, privalo būti pusiausvyra. Tai ir yra esminis kriterijus: jeigu ta pusiausvyra mane tenkina, jeigu nėra peržengiamos mano vidinės ribos – tokius santykius prasminga palaikyti.

Visiškai neprasminga palaikyti santykius, kuriuose pasireiškia manipuliavimas, nesaugumas. Jeigu mano kančia viršija mano laimės akimirkas, jeigu mane dažnai apima neviltis, abejingumas, neapibrėžtumas, jeigu mūsų santykiuose nėra bendrų planų, vizijų, – galima sakyti, kad tokie santykiai neturi ateities.

Visuose santykiuose ypač svarbi bendra prasmė, ir taip buvo visais laikais. Kokia prasmė mums būti kartu? Atsakykite į šitą klausimą. Dažnai bendros prasmės būna vaikų auginimas ar materialinės padėties gerinimas, bet, mano manymu, augimas kartu – štai, kas yra svarbiausia. Ir čia kalbu tiek apie bendrąjį poros augimą, tiek apie individualų partnerių augimą.

Net ir būnant atskirai, nutolus vienam nuo kito, augimas gali egzistuoti, nes tai dvasinė jungtis. Žinoma, šis procesas turi vykti iš abiejų pusių ir daugmaž panašiu tempu.

123rf nuotr./Pora
123rf nuotr./Pora

– Turite minty, jog viskas priklauso nuo poros ryšio, o skiriantis atstumas ar laikas, kiek teks būti atskirai, nėra dalykai, dėl kurių verta svarstyti, ar tęsti santykius, ar ne?

– Be abejo. Manau, kad žmogiškasis ryšys yra svarbiausias, kaip ir poros motyvacija jį puoselėti. Motyvacija ir prasmė – labai svarbūs santykių komponentai.

Psichologijoje apibrėžiamas vidinės ir išorinės kontrolės lokusas. Pagal šį principą, žmonės yra skirstomi į tuos, kurie mano, kad mūsų gyvenimus lemia išorinės jėgos (horoskopai, likimas ar Dievas), ir tuos, kurie tiki, kad mūsų gyvenimai priklauso nuo mūsų požiūrio, veiksmų ir pasirinkimų.

Taigi ar mes stipresni už aplinkybes, ar aplinkybės stipresnės už mus? Manau, jog patys žmonės, jų požiūris į santykį yra viską lemiantys. Juk kartais kažkokios neįveikiamos kliūtys, apsunkinimai nesusilpnina, o tik sustiprina ir motyvuoja.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką