Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 19d. 21:01

Senjorų skambučių linijos įkūrėja: kartais labai sunku pabudinti jiems norą sulaukti kitos dienos

Senjorė Ypatingos
123RF.com nuotr. / Senjorė

„Sidabrinę liniją“ kartu su vyru Mariumi įkūrusi Kristina Čiuželienė trokšta dirbti senolių labui ir padėti jiems dorotis su kasdieniais rūpesčiais. Nors kartais skambučių sulaukia ir iš laimingų senelių, norinčių smagiai pasišnekučiuoti, dažniausiai į liniją skambina daug problemų turintys senjorai – skambučių ypač padaugėjo karantino metu. K.Čiuželienės širdį labiausiai spaudžia vienišų senolių, kurie yra palaidoję visus artimuosius, istorijos. „Atrodo, visiška dykuma likusi. Kaip jiems atrasti gyvenimo prasmę, norą sulaukti kitos dienos?“ – klausia ji.

Mintis įkurti „Sidabrinę liniją“ K.Čiuželienei kilo iš noro padėti senoliams, kurie jai svarbūs dar nuo vaikystės. Atsiradus galimybei prisidėti prie jų gerovės, skambučių centro vadovė kartu su vyru apžvelgė, kas jų labui Lietuvoje jau daroma, ir suprato, kad pagalba skambučiais senjorams neteikiama.

„Su savo seneliu turėjau labai tvirtą ryšį. Vaikystės pokalbiai su juo man vis dar yra kaip stebuklingas laikas, todėl tokią bendravimo formą pasirinkome ir „Sidabrinei linijai“. Yra organizacijų, kurios lanko senelius gyvai, o mes norėjome pasiūlyti ką nors naujo“, – sako K.Čiuželienė.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Kristina Čiuželienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Kristina Čiuželienė

Pirmieji pokalbiai su senoliais prasidėjo 2016 metų birželį. Nežinodami, kokio srauto gali tikėtis ir kokia bus senolių reakcija į pasiūlytą naujovę, įkūrėjai nusprendė pirmiausia taikytis į mažiau aktyvius vyresnio amžiaus žmones.

„Vasarą senjorai aktyvesni, daugiau veiklų turi lauke, prižiūri sodą, tuo metu pokalbiai nėra didelis prioritetas. Mes orientavomės į senjorų segmentą, pas kuriuos užeina socialinė darbuotoja, kartais aplanko giminaitis, tačiau kasdienybė, socialiai žiūrint, yra labai liūdna.

Darbą pradėjome nuo socialiai remtinų, socialines paslaugas gaunančių senolių, kurie čiupo galimybę pasikalbėti, džiaugėsi. Taip viskas ir prasidėjo“, – prisimena K.Čiuželienė ir pridūrė, kad per beveik penkerius darbo metus skambučių skaičius nuo penkių per savaitę išaugo iki beveik 900.

Paskambinęs į „Sidabrinę liniją“, senolis gali pasirinkti iš trijų paslaugų: jiems siūlomi reguliarūs draugystės pokalbiai, vienkartiniai skambučiai, jeigu, turint problemų, norisi pasikalbėti, ir kai skambinama dėl konkrečių gyvenimiškų klausimų.

„Daug sulaukiame vienkartinių skambučių, kurių metu senolis nori pasiguosti, išsikalbėti, tuomet mes jį nuraminame, patariame, pasiūlome bendrauti reguliariai. Tokių skambučių tikslas nėra draugystės ieškojimas – senjorai siekia rasti emocinį užtarimą, bando tvarkytis su nerimu. Kartais senoliai ieško informacijos, klausia konkrečių patarimų: pavyzdžiui, neranda, kaip paskambinti į banką, teiraujasi dėl pensijos“, – aiškina skambučių centro vadovė.

Skambučių tikslas nėra draugystės ieškojimas – senjorai siekia rasti emocinį užtarimą, bando tvarkytis su nerimu.

Senoliui užsiregistravus ir išklausius jo poreikius, parenkamas tinkamas darbuotojas ar savanoris, kuris galėtų su senjoru pasikalbėti. Renkant pašnekovą, atsižvelgiama į žmogaus pomėgius, bendravimo sampratą ir esančią situaciją.

„Abi pusės žino, su kuo bendraus, išreiškia sutikimą pabandyti kalbėtis su parinktu žmogumi. Jeigu senoliui svarbu išsipasakoti apie praeitį, pokalbiuose dominuoja prisiminimai, parenkame asmenį, kuriam būtų įdomu klausytis. Būna, kad nori padiskutuoti, kalbėti ne vienas, laukia kito žmogaus įsitraukimo.

Tada renkame žmogų, kuris, atsižvelgiant į tematiką, gebėtų palaikyti diskusiją. Yra kur kas drąsiau, kai nuo pat pradžių žinai, apie ką galėsi pasikalbėti. Pradėjus bendrauti, išaiškėja asmenybiniai niuansai, pažiūri, ar sutampa biolaukai“, – sako K.Čiuželienė.

Senjorai ne visada nori kalbėtis su jaunesniais savanoriais, todėl tokiu atveju, kai nereikalinga specialistų pagalba, senoliai bendrauja vieni su kitais.

„Visada paklausiame, ar nieko prieš, jei 80-metė močiutė kalbėsis su 20-mete savanore. Ne visi senjorai nori tokio didelio kartų skirtumo. O kiti kaip tik nori bendrauti su jaunimu, nes nusibodo su senoliais kalbėtis apie ligas. Žmonių poreikiai ir lūkesčiai yra labai įvairūs“, – pasakoja K.Čiuželienė.

Daugelį senjorų slegia vidinė tuštuma

Kartais gali pasirodyti, kad telefonu kalbėti yra sunkiau nei susitikus gyvai, kadangi nežinai, kaip atrodo pašnekovas kitame laido gale. Vis dėlto K.Čiuželienė sako, jog ne visiems darbuotojams tokių sunkumų iškyla.

„Priklauso nuo žmogaus požiūrio. Lengva tiems, kurie mėgsta savo vaizduotėje sukurti pašnekovų portretus – jie senolį įsivaizduoja taip, kaip nori. Jei žmogus neturi tokio vaizduotės gebėjimo, gali būti sunkiau. Iš tiesų, tai yra mažiausia kliūtis, kadangi pradėjus bendrauti, visiškai nebesvarbu, ar matai žmogų, ar ne. Girdi jo intonaciją, tembrą, jauti, ar senolis džiaugiasi, ar liūdi, o kartais net paverkia. Nebūtina matyti žmogaus tam, kad su juo pabūtum“, – tikina vadovė ir pridūrė, kad skambučių laikas neribojamas ir kalbama tiek, kiek norisi.

123RF.com nuotr./Senjorė kalba telefonu
123RF.com nuotr./Senjorė kalba telefonu

K.Čiuželienė sako, kad ne visi senoliai lengvai ryžtasi paskambinti į „Sidabrinę liniją“. Vieniems tai yra natūralu, tačiau kiti dėl skambučio ilgai dvejoja.

„Kai kurie žmonės geba pasakyti, kaip jaučiasi. Bet yra tokių, kuriems sudėtinga, jie net prisipažįsta, kad mūsų numerį turi jau seniai, tačiau vis nedrįsdavo paskambinti, galvodavo, kad niekam nebus įdomu su jais kalbėtis. Statistiškai žmonių, kurie paskambinti nedrįsta ir save varžo, yra daugiau“, – sako steigėja.

Linija daugiausia skambučių sulaukia iš 60–70 metų senjorų, kurie išgyvena vienatvės jausmą, jiems trūksta žmonių, su kuriais galėtų pasikalbėti. Nors skambina ir gyvenimu besidžiaugiantys senoliai, norintys tik smagiai pasišnekučiuoti, jų yra ženkliai mažiau – apie 20 proc.

„Daugelis jų turi artimuosius, vaikus, bet slegia vidinė tuštuma. Gali būti tarp žmonių, bet vis tiek jausiesi nesuprastas, vienišas, neturintis su kuo aptarti rūpimų temų. Linija pirmiausia buvo kurta tiems, kurie išgyvena vienatvę. Ji, kaip reiškinys, nėra blogai, jeigu žinai, ką su vienatve daryti, moki joje gyventi. Bet jeigu nemoki, vienišumo jausmas pradeda siaubingai slėgti“, – pasakoja K.Čiuželienė.

Senoliai prisipažįsta, kad mūsų numerį turi jau seniai, tačiau vis nedrįsdavo paskambinti, galvodavo, kad niekam nebus įdomu su jais kalbėtis.

Dažniausiai senoliai nori pasikalbėti apie politiką, sveikatą, ligas – juos domina kasdienybė. K.Čiuželienė išskiria ir tikybos temą, kuri daugumai yra labai svarbi.

„Dominuoja poezija, literatūra, kai kurie senjorai patys rašo eiles, nemažai jų domisi istorija. Daugelis senolių yra tikintys, turime ne vieną porą, kurios kartu skaito Bibliją, meldžiasi. Jeigu esi sunkiai judantis senolis, nenueini iki bažnyčios, kiek galima radijo klausyti? Tai yra vienpusis ryšys, o čia atsiranda žmogus, su kuriuo galima dalytis svarbiomis temomis“, – sako vadovė.

Skambinantys senoliai dažnai turi sveikatos problemų, todėl neretai skundžiasi dėl esą netinkamos gydytojų priežiūros, negaunamo dėmesio. Darbuotojai visada stengiasi senjorus padrąsinti, įtikinti, kad viskas nėra taip blogai.

„Kalba, kad Lietuvoje nieko gero, tiek kovota už nepriklausomybę, o dabar senjorai niekam nereikalingi. Girdime skundų, kad neturi, ko valgyti, negali nueiti į parduotuvę, nėra sveikatos. Jeigu senas žmogus jaučiasi prastai, nėra lengva. Apraminame, grąžiname į realybę, sakome, jog jis ne vienas, pažiūrime, kaip galėtume padėti. Jie dažnai įsivaizduoja, kad niekas nebegali padėti, yra įsitikinę, kad gyvenimas beviltiškas. Bet iš tikrųjų taip nėra“, – pasakoja K.Čiuželienė.

Jautriausia grupė – visus artimuosius palaidoję senoliai

Skambučių centro vadovė tikina, kad bendraujant su senoliais ilgiau, šie pamažu atsiveria: vis daugiau kalba, dalijasi savo rūpesčiais. Anot K.Čiuželienės, svarbiausia parodyti, kad jie yra svarbūs ir norima jais rūpintis.

„Įprastai senjorai, kurie išgyvena emocines krizes, jaučiasi niekam nereikalingi. Pokalbių dėka žmonės pradeda tikėti, kad yra ne beviltiškoje situacijoje, turi bent vieną žmogų, kuris juos išklauso, pabūna kartu, skiria dėmesio.

Nes kaip dabar būna šeimose? Paskambina mama dukrai, greitai šnekteli ir pažada perskambinti, nes dabar yra susitikime. Tai nėra pokalbis, bet taip nutinka ne iš blogos valios. Pas mus pokalbis yra gilus, niekur neskubėdami pabūname su žmogumi. Turimą valandą kokybiškai skiriame tik tam senoliui“, – aiškina vadovė.

Sauliaus Žiūros nuotr. /„Sidabrinė linija“ laukia senjorų skambučių
Sauliaus Žiūros nuotr. /„Sidabrinė linija“ laukia senjorų skambučių

Nors kiekvienas pokalbis būna skirtingas, K.Čiuželienę labiausiai sujaudina pašnekesiai su garbaus amžiaus senoliais. Vyresni nei 80 metų senjorai yra išgyvenę nelengvą istorinį laikotarpį: karus, tremtis, todėl jų istorijos dažnai būna jautriausios.

„Būna, kai sako, kad palaidojo ne tik vyrą, seseris, brolius, kas atrodytų normalu, kadangi jie vyresnio amžiaus žmonės, ir, kai ateina laikas, išeina iš gyvenimo, bet palaidoja net vaikus. Žmogus lieka visiškai vienas. Esu turėjusi ne vieną tokį skambutį, pavyzdžiui, su 90-mete močiute. Atrodo, visiška dykuma likusi. Kaip jiems atrasti gyvenimo prasmę, norą sulaukti kitos dienos?“ – klausia K.Čiuželienė.

Esu turėjusi ne vieną tokį skambutį, pavyzdžiui, su 90-mete močiute. Atrodo, visiška dykuma likusi. Kaip jiems atrasti gyvenimo prasmę, norą sulaukti kitos dienos?

Anot vadovės, girdėti liūdną senelių balsą nėra sunku – tiek K.Čiuželienė, tiek kitos linijos darbuotojos yra išmokusios dorotis su kartais užgulančiomis emocijomis. Kur kas sudėtingiau bandyti save įsivaizduoti tam tikrose situacijose ir pajausti, ką senjorams tenka išgyventi.

„Mūsų nervų sistema yra tokia, kad pasibaigus darbo dienai, savo galvoje galime išjungti kompiuterį. Mūsų organizmas geba tvarkytis su emocijomis. Jeigu nervai jautresni, pas mus nelabai pavyktų dirbti“, – teigia steigėja.

„Sidabrinė linija“ skambučių sulaukia ir iš nuolatinių senjorų, kurie linijos darbuotojas jau gerai pažįsta. Specialiai draugystės užmegzti jos nesistengia, tačiau kartais istorijos būna tokios jautrios, kad su senjoru bendraujama ir ne darbo valandomis.

„Aš turiu porą močiučių, su kuriomis palaikau asmeninį santykį. Joms daugiau nei 90 metų, man tai yra jautriausia amžiaus grupė. Viskas įvyko natūraliai: jos paskambino užsiregistruoti, bendravome ir ilgainiui pamačiau, kad nebegaliu be jų gyventi. Tokie žmonės man labai brangūs, gal dėl to prie jų taip prisirišu“, – svarsto K.Čiuželienė.

Senoliai baiminasi koronaviruso

Anot K.Čiuželienės, skambučių skaičius karantino metu stipriai išaugo – pavasarį jų buvo 7 kartus daugiau nei įprastai, panaši situacija yra ir šiuo metu.

„Kol kas spėjame su visais pasikalbėti. Jei skambina ne darbo valandomis arba linija tuo metu būna užimta, jiems perskambiname patys. Tam tikros valandos būna aktyvesnės, o kitos ramesnės“, – aiškina vadovė.

K.Čiuželienė pastebi, kad vienišų senolių nepadaugėjo, tačiau didžioji dalis skambina kilus klausimų ar abejonių dėl esamos COVID-19 situacijos. Dauguma senjorų į karantiną žiūri rimtai, viruso bijo, todėl stengiasi saugotis.

„Yra tik vienas kitas, kuris nebijo. Klausia, ką daryti, jei reikės nueiti į polikliniką, ar gali važiuoti į ligoninę. Kyla paprastos, gyvenimiškos abejonės. Kartą skambino garbaus amžiaus medikė, kuri prašė pasakyti, kokios firmos yra vežamos vakcinos: anot jos, vienos yra patikimos, kitos – ne. Galbūt jie rečiau klausosi žinių, todėl klausia mūsų“, – sako vadovė.

Aš turiu porą močiučių, su kuriomis palaikau asmeninį santykį. Ilgainiui pamačiau, kad nebegaliu be jų gyventi.

Nerimaujančius senolius „Sidabrinės linijos“ darbuotojai stengiasi nuraminti ir nuolat primena svarbiausias taisykles, kurių reikėtų laikytis karantino metu.

„Sakome, kad paniškai bijoti nereikėtų, bet raginame atkreipti dėmesį į apsaugos priemones, jeigu reikia išeiti iš namų. O jei labai baiminasi, geriau į lauką iš viso neiti, vengti susitikimų“, – teigia K.Čiuželienė.

Skambučių srautas buvo stipriai padidėjęs ir šventiniu laikotarpiu, kai daug senolių į liniją skambino norėdami pasveikinti su atėjusiomis šventėmis. Anksčiau tokių skambučių, pasak K.Čiuželienės, būdavo mažiau.

„Norėjo palinkėti viso ko geriausio, padėkoti už reikalingą darbą. Žmonės sėdėjo namie vieni, artimieji negalėjo atvažiuoti, neturėjo, ko pasveikinti, todėl skambino mums ir dar pridurdavo, kad pokalbių jiems nereikia, turi su kuo bendrauti. Žmonės nori net džiaugsmu pasidalyti su kitais.

Ankstesniais laikais senjorai išeidavo į lauką, parduotuvę, bendruomenės susirinkimą, ten dalydavosi geromis emocijomis. O kai esi uždarytas namie, paskambini dukrai, anūkei. Ir viskas. Kai yra poreikis dalytis džiaugsmu aktyviau, mūsų linija praverčia“, – sako K.Čiuželienė.

Visi garbaus amžiaus žmones gali naudotis „Sidabrine linija“ – pakanka paskambinti nemokamu numeriu 8 800 800 20 ir užsiregistruoti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką