Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 01 16, 21:02

Sudėtingos kaunietės skyrybos: dėl vyro persekiojimo teko keltis į kitą miestą

Kaunietė Lina (vardas pakeistas – aut. past.) beveik 20 metų išgyveno santuokoje ir per tą laiką susilaukė trijų vaikų. Visgi iš šalies idiliškai atrodžiusi santuoka ėmė krikti, nes moteris patyrė sutuoktinio smurtą. Kai bandymai pagerinti santykius baigėsi nesėkme, Lina nusprendė pradėti naują gyvenimo etapą ir išsiskirti. Tačiau ji negalėjo įsivaizduoti, jog skyrybos bus tokios sunkios, kad net teks persikelti į kitą miestą. Šiandien moteris dalijasi savo patirtimi ir nori padrąsinti kiekvieną, išgyvenantį sunkų laikotarpį, nelikti vienam ir kreiptis pagalbos.
Smurtas poroje
Smurtas poroje / 123RF.com nuotr.

Lina pripažįsta, kad sprendimas skirtis nebuvo lengvas – juk iki tol daugybė metų praleista santuokoje. Mėgindama išsaugoti santykius, ji dalyvavo mediacijos procese, bendravo su psichologais. Tačiau tai negelbėjo.

„Galutinai viskas sugriuvo, kai apie norą skirtis pranešiau vyrui. Teko susidurti su persekiojimu, šantažu, dėl to nuolat jaučiau baimę, niekada neapleisdavo nerimas. Padėtį papildomai sunkino tai, kad buvau vaiko priežiūros atostogose, taigi neturėjau pakankamai pajamų, kad galėčiau pati tvirčiau atsistoti ant kojų“, – prisimena Lina.

123RF.com nuotr./Susipykę sutuoktiniai
123RF.com nuotr./Susipykę sutuoktiniai

Bėgdama nuo vyro persekiojimų, ji su vaikais iš Kauno persikraustė į kitą miestą. Moteris prisimena, kad užgriuvusių problemų slėgis ėmė augti dėl to, jog nebuvo su kuo atvirai pasikalbėti.

„Tėvams visko nepasakojau – nepermečiau savo naštos, nes nenorėjau, kad jie nerimautų ir jaudintųsi dėl mano problemų. Turėjau geriausią draugę, tačiau ji buvo išvykusi į užsienį ir susiskambindavome retai. Dėl to ir su ja nebuvo kaip išsišnekėti. Atsitiko taip, kad tiesiog neturėjau su kuo pasikalbėti, pasitarti ar pasiguosti“, – pasakoja Lina.

Nusprendė ieškoti pagalbos

Persikrausčiusi į naują miestą, Lina susidūrė dar su vienu iššūkiu – ką daryti, kad vaikams pokyčiai būtų kuo mažiau skausmingi – juk jie atsidūrė nepažįstamame mieste, kuriame neturėjo draugų.

„Mano kasdienybę tuomet sudarė tik du dalykai: rūpestis vaikais ir skyrybų baigtis. Socialinio gyvenimo neliko, nebendravau su kitais, nebuvo laiko savo pomėgiams, neturėjau net išeiginių drabužių – jų ir nereikėjo, nes visą save atiduodant vaikams nebuvo nei kur, nei kada išeiti. Po truputį ėmė aiškėti, kad man vienai viso to gali būti per daug“, – prisimena moteris.

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba

Supratusi tai, ji nusprendė ieškoti emocinio palaikymo. Dairydamasi žmogaus, kuris išklausytų ir suteiktų petį tada, kai to labiausiai reikia, ji atrado programą „Savanoriai tėvams“.

Pašnekovė prisimena, kad atsiverti kitam žmogui jai nebuvo paprasta: „Galvodavau, kodėl čia kreipiausi? Ar tikrai noriu bendrauti su nepažįstamu žmogumi ir jam pasakoti apie savo gyvenimą? Antra vertus, man buvo tikrai sunku, neturėjau su kuo pasikalbėti, todėl viską apgalvojau ir nusprendžiau pabandyti.“

123RF.com nuotr./Smurtas
123RF.com nuotr./Smurtas

„Draugystė buvo kaip dovana“

„Savanoriai tėvams“ programa remiasi ilgalaike draugyste – ją Lina užmezgė su programos savanore Kristina. Abi moterys kartą per savaitę susitikdavo pasikalbėti ir nors abi pripažįsta, kad pirmas susitikimas buvo nedrąsus, netrukus tarp jų užsimezgė nuoširdus ryšys, atsirado pasitikėjimas ir viskas klostėsi labai natūraliai.

Susidraugavo ne tik jos, bet ir jų vaikai – susitikę visi kartu eidavo į žaidimų aikšteles ir vis naujas vietas. Kol vaikai žaisdavo, moterys galėdavo pasikalbėti bei pasidalinti tuo, kas kelia nerimą.

„Man ši draugystė buvo kaip dovana. Ji leido pabėgti nuo kasdienybės, ištrūkti iš izoliacijos, patirti žmogišką bendravimą. Be to, atradau daug gražių vietų naujame mieste. Labai padėjo ir tai, kad sutapo mūsų požiūriai bei vertybės“, – pasakoja Lina.

Man ši draugystė buvo kaip dovana. Ji leido pabėgti nuo kasdienybės.

Jos teigimu, numatytas susitikimų ritmas – vienas kartas per savaitę – tapo savotišku įsipareigojimu, kuris leido palaikyti santykį ir neapleisti jo, kai imdavo atrodyti, jog nėra laiko ar atsirado daug reikalų.

Pagal programą Linos ir Kristinos draugystė truko pusmetį. Tačiau jos ir toliau palaiko santykius, susiskambina pasikalbėti bei pasidalyti, kuo abi gyvena. Nors Lina dar nėra išsivadavusi iš sudėtingų skyrybų gniaužtų, dabar ji turi žmonių, kurie vien savo buvimu suteikia taip reikalingos stiprybės.

Emocinės paramos programa

Linos atvejis – vienas iš daugelio, rodančių, kad nuoširdi draugystė ir palaikymas gali padėti sunkiu metu. Psichologė Jonė Piekuraitė-Dudėnė, viena iš projekto „Savanoriai tėvams“ koordinatorių, kviečia nelikti vieniems su savo išgyvenimais ir kreiptis pagalbos:

„Neturime likti vieni, kai esame palūžę, pasimetę, nusiminę. Juk būtent tada mums labiausiai reikia pasipasakoti, sulaukti palaikymo, priėmimo ir padrąsinimo. Kuo daugiau turime stiprių ryšių, draugysčių, tuo didesnis mūsų atsparumas gyvenimo iššūkiams ir stipresnis pasitikėjimas savimi.“

Asmeninio albumo nuotr./Jonė Piekuraitė-Dudėnė
Asmeninio albumo nuotr./Jonė Piekuraitė-Dudėnė

„Savanoriai tėvams“ kviečia kreiptis mažamečius vaikus auginančius moteris ir vyrus, kurie šiuo metu gyvenime susiduria su sunkumais, jaučiasi vieniši.

Daugiau informacijos apie projektą galima rasti socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „Savanoriai tėvams“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką