Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 6d. 18:52

Tapšnojimas per petį pokalbio metu: ką sako tokia kūno kalba?

Remigijus Šimašius ir Artūras Zuokas
15min nuotr. / Remigijus Šimašius ir Artūras Zuokas

Pasibaigus pirmajam merų rinkimų turui paaiškėjo, kad sostinėje šio posto sieks dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir buvęs sostinės meras Artūras Zuokas. Pastarosiomis dienomis debatuose dalyvaujantys R.Šimašius ir A.Zuokas nusiteikę pakovoti ir parodyti, kuris jų vertesnis užimti postą. Per televiziją, internete matėme, kaip debatuose dalyvaujantys merai bendrauja – A.Zuokas nesiliauja tapšnoti R.Šimašiui per petį, nors šis tiesiai paprašė taip nesielgti. Ką sako tokia kūno kalba?

„Ko jūs mane liečiat visą laiką, mes nei draugai, nei ką, prašau, manęs nelieskit“, – tokie žodžiai nuskambėjo iš R.Šimašiaus lūpų, jam ir A.Zuokui prieš porą dienų svečiuojantis „Delfi TV“ eteryje. Tačiau tai pasikartojo ir vakar viešint „TV3“ laidoje. Čia dar nuskambėjo ir A.Zuoko replika R.Šimašiui, po to, kai porą kartų patapšnojo šiam per petį: „Susivaldėt, Remigijau? Šaunuolis!“

Ko jūs mane liečiat visą laiką, mes nei draugai, nei ką, prašau, manęs nelieskit.

Ką toks neverbalinis elgesys sako oponentus stebinčiam žiūrovui? Ką reiškia, jei vienas paprašo taip nesielgti, o kitas nepaiso? Kas yra asmeninė erdvė ir kur jos ribos? Šiuos ir panašius klausimus aptarėme su psichologu, koučingo ir NLP (neurolingvistinio programavimo) specialistu Vitoldu Masalskiu.

– Kas yra asmeninė erdvė ir kaip kiekvienas žmogus turėtų ją suvokti?

– Psichologiškai ir moksliškai patvirtinta, kad yra asmeninė (psichologinė) ir socialinė erdvė. Į asmeninę įsileidžiame tik artimus žmones, kurie mums kelia pasitikėjimą, su jais komfortiškai jaučiamės, norime būti – iki intymiosios zonos, kur prasideda dar kiti dalykai.

Socialinė erdvė turi didesnę atskirtį, kiek prisileidžiame žmones ir galime juos toleruoti. Natūralu, kad konfrontacija gali būti tada, kai žmogus, kurio statusas neatitinka tos erdvės, mėgina į ją brautis. Tada yra prielaida atsirasti konfliktui, priešpriešai.

123RF.com nuotr./Nesutarimas
123RF.com nuotr./Nesutarimas

– Ką reiškia vieno žmogaus bandymas patapšnoti kitam per petį, pabaksnoti ir pan.?

– Yra tokia įdomi transakcinės analizės teorija, jos autorius Ericas Berne teigia, kad žmonėms prisilietimai yra gyvybiškai svarbūs. Pradedant nuo vaikystės. Prisilietimai gali būti kinestetiniai – kūniški – ir verbaliniai. Sakome, kad vaikas emociškai būna nebrandus, jei vaikystėje nepatyrė meilės. O meilę ir gauname per paglostymą, prisilietimą, panašius dalykus.

Rankos paspaudimas irgi yra prisilietimas. Ir žmogui tų prisilietimų per dieną reikia, kad jis jaustųsi socialiai priimtinas, reikalingas, jaustų emocinį komfortą. Pažiūrėkite, kodėl paaugliams labai svarbūs „palaikinimai“ socialiniuose tinkluose? Tai yra ne kinestetinio, o verbalinio prisilietimo poreikis.

Kai socialiai užaugame, tą prisilietimo funkciją atlieka teigiamas grįžtamasis ryšys. Mane pagyrė, pasakė, kad gerai darau, iškart pakyla nuotaika, emocijos tampa teigiamos ir pan.

Kalbant apie tai, kaip mes naudojame tuos prisilietimus, šiuo atveju – patapšnojimą per petį, komunikaciniame kontekste dažnai matome susitinkant aukšto rango politikus, prezidentus, kai dešine spaudžiama ranka kitam žmogui, o kaire tapšnojama per petį. Žmogus, kuris taip elgiasi, tam tikra prasme rodo savo siekimą dominuoti, kontroliuoti situaciją, parodyti savo pranašumą.

Tokie prisilietimai kaip patapšnojimas per petį yra parodymas, kad kontroliuoju tą psichologinę erdvę.

Tą patį reiškia ir rankų paspaudimas – kai dešine spaudžiama, o kaire dar apglėbiama. Kaip gamtoje gyvūnai įvairiais būdais pasižymi savo teritoriją, taip ir tarp žmonių tokie prisilietimai kaip patapšnojimas per petį yra parodymas, kad kontroliuoju tą psichologinę erdvę.

– Žmogus, kuris taip elgiasi, daro sąmoningą veiksmą? Ar vyksta nesąmoningas bandymas parodyti savo pranašumą?

– Čia reikėtų žiūrėti kiekvienu konkrečiu atveju. Nemačiau to epizodo, apie kurį užsiminėte (A.Zuoko tapšnojimą R.Šimašiui per petį – aut.), bet priežastys gali būti dvejopos.

Gali būti nesąmoningai, intuityviai, nes tokie dalykai užkoduoti pasąmonėje, kaip ir reakcija į kokią nors grėsmę – ar sustingimas, ar bėgimas, ar puolimas. Yra daug taikomosios psichologijos krypčių, tas pats neurolingvistinis programavimas, kur tokie dalykai tyrinėjami, jų mokoma, taigi žmonės jų gali išmokti, juos sustiprinti ir sąmoningai naudoti vienose ar kitose situacijose.

– O jei žmogus, kuriam tapšnojama per petį, labai aiškiai darančiojo paprašo taip nesielgti, bet kitą kartą situacija vėl pasikartoja – ar tai nėra siekis erzinti kitą?

– Suerzina ne pats veiksmas. Mes emociškai reaguojame ne į patį faktą – patapšnojimą, pastabą ar kaip mašina mus aptaškė, o į tai, kokią interpretaciją šitam reiškiniui priskiriame. Šis momentas yra labai svarbus. Dėl to liaudyje yra tas pasakymas: ne tave įžeidė, o tu leidai sau būti įsižeidusiam, ne tave įskaudino, bet tu leidai sau įsiskaudinti.

Brandi asmenybė yra ta, kurios tokie dalykai neišmuša iš vėžių.

Nemačiau tos situacijos, apie kurią kalbate, kaip buvo į tai sureaguota, bet iš esmės tokie dalykai parodo to žmogaus brandumą. Jei jį suerzino, užkabino, tam tikra prasme tai darančio žmogaus tikslas yra pasiektas. Nes tokiais atvejais tikslas yra išmušti kitą iš pusiausvyros, parodyti, kad gali turėti įtakos kito emocijoms ir kad per tai kontroliuoja situaciją.

Brandi asmenybė yra ta, kurios tokie dalykai neišmuša iš vėžių. Gali būti elementarus ignoravimas, dėmesio nekreipimas, kitaip tariant – kaip vanduo nuo žąsies. Būtent šis posakis ir yra stiprios, brandžios asmenybės požymis.

– Kada apskritai tinka liesti kitą žmogų pokalbio metu ir kada nereikėtų to daryti?

– Ne pats prisilietimas yra geras ar blogas, bet yra kontekstas – aplinkybės, kuriomis tai vyksta, ir kokie yra tikslai. Kalbant apie psichoterapiją, santykius, jei žmogus yra nusiminęs ir mes norime jį paguosti, palaikyti, suteikti pasitikėjimo, viena paguoda yra žodžiai, kita – prisilietimas, apkabinimas, paglostymas, gali būti ir patapšnojimas, tačiau čia jis bus geranoriškas.

Ir iš kitos pusės, tas pats patapšnojimas ar net paglostymas gali būti atliekamas su užslėpta intencija. Gal čia reikėtų žiūrėti ne į patį faktą, kad patapšnojo ar nepatapšnojo, yra dar tokių mikro kūno kalbos dalykų, iš kurių galime pastebėti, kokie tikrieji ketinimai už viso to slepiasi.

– Tačiau veikiausiai reikia atskirti situacijas, kai vyksta oficialus, sakykime, dviejų oponentų dalyvavimas pokalbyje, debatuose, ir kai tas pokalbis yra tarp artimų draugų ar bičiulių?

– Taip, žinoma. Artima aplinka yra vienas dalykas, kitas – jei tai vieša aplinka ir dar yra žiūrovai, stebėtojai. Tokiu atveju tas veiksmas gali būti daromas ne tik dėl to, kad padarytų poveikį kitam žmogui, bet ir dėl to, kad juo norima pasiųsti žinutę aplinkai, kuri tuos dalykus stebi.

Jei jie sėdėtų dviese ir žinotų, kad niekas nemato ir tikrai nepamatys, greičiausiai būtų vienoks elgesys, o kai tai yra viešumoje, yra visai kitoks.

Čia dėmesys daugiau tam, kaip priims stebintys, net jei tie dalykai atliekami ir nelabai sąmoningai, žiūrovai tai užfiksuoja ir taip formuojama jų nuomonė apie vieną ar kitą asmenį, kad, tarkime, tai labai stipri, savimi pasitikinti asmenybė, ar, kad tai nesusivaldanti, susierzinanti, emocingai reaguojanti asmenybė.

– Kitaip tariant, draugiškumo tokio pobūdžio bendravime, kuris tapo šio mūsų pokalbio atspirties tašku, vargu ar rastume?

– Sakyčiau, kad tai daugiau spektaklis žiūrovams, ir čia svarbus akcentas, kokį poveikį toks dvigubas žaidimas daro stebinčiajam. Nes čia yra situacija, kai, sakykime, aš susitinku su oponentu, stebi žiūrovai ir man svarbu, kad jiems susiformuotų tam tikra nuostata ar tam tikras požiūris. Mano veiksmai oponento atžvilgiu šiuo atveju skirti ne tiek oponentui, kiek mus stebinčiai grupei.

– Kokie skirtumai vyrauja, kalbant apie vyrų ir moterų bendravimą – ne tarpusavyje, o vyro su vyru ir moters su moterimi?

– Jeigu imtume statistinius vyrus ir moteris, moterų psichologinis išprusimas yra didesnis. Ir intuityviai, ir sąmoningai jų naudojamų instrumentų spektras yra gerokai platesnis. Vyrai tais prisilietimais žaidžia žaidimus, taip pabrėždami dominavimą, tam tikros informacijos apie save skleidimą, o moterys toje neverbalinėje komunikacijoje yra gerokai pranašesnės. Vyrai, kadangi yra grubesni, kampuotesni, paviršutiniškesni, jie priešpriešos dalykus sprendžia pasitelkę daugiau paviršutinius veiksmus, moterys tai reiškia subtiliau – galbūt žvilgsniu, apsirengimu, intonacija ir pan.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:57
00:52
00:46

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką