TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Tikra istorija. „Maniau, mano šeima – neįveikiama tvirtovė. Kai supratau klydusi, buvo per vėlu“

Namai
123rf.com nuotr. / Namai
Šaltinis: 15min
0
A A

„Dabar, kai viskas jau praeity, labiausiai stebiuosi, kaip galėjau būti tokia naivi ir patikli“, – savo istoriją pradeda skaitytoja.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kodėl moteriška intuicija nepakuždėjo man į ausį, kad visa ši istorija, besirutuliojanti mano panosėje, yra ne kieno nors kito, o mano pačios, kad žmogus, su kuriuo daugiau kaip penkiolika nuostabių metų kartu planavau savo ateitį, auginau du mielus vaikus, vieną gražią dieną tylutėliai, be jokių barnių, užvers duris ir išeis pas mano artimiausią draugę...

Taip, kartu praleisti vedybinio gyvenimo metai iš tiesų buvo nuostabūs. Mes niekada ir dėl nieko nesipykdavome, visur buvome tarytum vandeniu neperliejami, panašiai žvelgėme į pasaulį ir vertinome vienas kitą tokius, kokie esame.

Žinojau, kad į mano rimtuolį žvalgosi ne viena daugiau ar mažiau likimo nuskriausta moteris, tačiau jis buvo tvirtas kaip uola. Veikiau jau aš neatsispirdavau pagundai maloniai paflirtuoti su simpatiškais vyriškiais – sutikti jų mano darbo specifika leido dažniau nei galima įsivaizduoti.

Man nė karto neteko valyti mūsų buto langų, aš net nežinojau, kaip reikia įjungti dulkių siurblį, o šiukšlių kibiro kaip gyva neturėjau rankose.

Be to, visą laiką buvau ne iš kelmo spirta – mokėjau skoningai rengtis, subtiliai puoštis, skyriau savo kūnui daug dėmesio, o platus interesų ratas ir įgimtas komunikabilumas lyg magnetas traukdavo priešingos lyties atstovų dėmesį.

Iš pradžių mano vyras tuo net džiaugėsi – jam buvo malonu turėti greta šaunią ir dailią moterį; jis didžiavosi... savimi, tarsi aš būčiau jo sukurtas meno kūrinys, alinančio darbo rezultatas.

Vaikai augo. Mes abu darniai ugdėme jų savarankiškumą, ir galiausiai aš pajutau, kad esu vis mažiau ir mažiau saistoma su buitimi. Vyras ir vaikai nepriekaištingai tvarkėsi namuose, grįžusi iš darbo visada rasdavau garuojančią vakarienę. Man nė karto neteko valyti mūsų buto langų, aš net nežinojau, kaip reikia įjungti dulkių siurblį, o šiukšlių kibiro kaip gyva neturėjau rankose...

Su paaugliais vaikais pavyko išlaikyti artimą ir glaudų ryšį net ir nedaug laiko praleidžiant namuose. Dirbau viršvalandžius, užsiėmiau visuomenine veikla, bendravau su įdomiais žmonėmis, keliavau, dalyvavau įvairiuose renginiuose, nepraleidau nė vienos spektaklio premjeros, laksčiau po parodas.

Man užaugo sparnai... Nemokėjau stovėti ant žemės. Trumpam nusileidusi, probėgšmais, sutepdavau vaikams pusryčių sumuštinius, išlygindavau skalbinius ir vėl panirdavau į savo planus, nes kiekviena diena turėjo atnešti ką nors naujo ir nuostabaus.

Tiesa, retkarčiais pagalvodavau, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti vyrui, namams, tačiau vis pateisindavau save, kad gyvenimas duotas tik vienas, reikia džiaugtis kiekviena jo akimirka, išnaudoti visas galimybes ir nevalia pasinerti į pilką rutiną.

Tačiau ilgainiui mano polėkiai vyrą pradėjo varginti. Jis nebenorėjo kartu su manimi lakstyti į vakarėlius ir spektaklius, mieliau sėdėdavo namuose įbedęs nosį į televizorių. O aš net neketinau ramiai nutūpti po jo sparneliu.

Negalėjau atsisakyti erdvės, kurioje jaučiausi pakylėta, bendravimo su žmonėmis, kurie man buvo įdomūs ir mieli. Darbas sekėsi, dariau karjerą, gerai uždirbau, amžinai buvau užimta, amžinai tarytum toli nuo namų, ir tik dar labiau nutolau nuo savo vyro. Tačiau įsivaizdavau, kad mano tvarkingi namai ir šeima – neįveikiama tvirtovė, kad kada ir iš kur begrįžčiau, visada esu laukiama, brangi ir reikalinga. Kai supratau, kad klydau, buvo jau per vėlu.

Man užaugo sparnai... Nemokėjau stovėti ant žemės.

Ji – Milda – viena artimiausių mano draugių. Daugybę kartų su savo šeimomis kartu važiavome pramogauti prie ežerų, kartą net atostogavome Šventojoje prie jūros, įsikūrę greta esančiuose nameliuose. Kartu šventėme vaikų gimtadienius, šventes, o neretai net ir be jokios progos svečiuodavomės vieni kitų namuose.

Guodžiau savo bičiulę, kai jos vyras išėjo pas kitą moterį. Stengiausi nukreipti jos mintis į gražius dalykus, į laimingą ateitį, kuri, tikinau, būtinai ateis, raminau, kad sielvartas nesitęsia amžinai, kad visas žaizdas užgydo laikas, mokiau, kad pati sau padėtų ištverti, nepasiduoti, nepalūžti, palaikiau ją kaip įmanydama...

Šluosčiau jos upeliais tekančias ašaras, kai ji nuleisdavo rankas nesugebėdama susidoroti su smulkiais buities sunkumais. Prašiau savo vyro, kad padėtų jai perstatyti baldus po vyro išsikraustymo gerokai ištuštėjusiame jos bute, pakabintų šviestuvą, pakeistų durų spyną, prižiūrėtų vyrukų, keičiančių langus, darbą. Žadinau jį, kai susirgus jos mažajam Tadukui, vidury nakties reikėjo lėkti pas gydytoją...

Ilgainiui vis daugiau ir daugiau laiko mano vyras ėmė praleisti pas mūsų bičiulę. Net ir nekviečiamas jis stengėsi rasti pretekstą užbėgti pas ją, o grįžęs papasakodavo, kokiu skaniu pačios iškeptu pyragu jį pavaišino Milda, kaip sumaniai ji tvarko savo varganą buitį, kaip sugeba sendaikčių parduotuvėse įsigyti dar visai puikių naudingų ir praktiškų daiktų...

Nepastebimai Milda mūsų pokalbiuose tapo Mildute... O kartą, užbėgusi pas ją į svečius, supratau, kad ir manasis Vladas Mildutei jau nebe Vladas, o Vladukas.

Nepastebimai Milda mūsų pokalbiuose tapo Mildute... O kartą, užbėgusi pas ją į svečius, supratau, kad ir manasis Vladas Mildutei jau nebe Vladas, o Vladukas, ir kad koridoriuje prie durų stovinčios mažai avėtos kambarinės šlepetės yra ne kieno nors kito, o jo.

Nežinau ir nesistengiu suprasti, ar aistra ir meilė juos abu trenkė staiga lyg žaibas, ar manoji bičiulė paprasčiausiai pamažu prisijaukino jį, kepdama šokoladinius pyragus, apgaubdama motinišku švelnumu ir rūpestingumu, pasinaudodama tuo, ką apie ramų mūsų šeimos gyvenimą per ilgus bendravimo metus buvo sužinojusi iš manęs pačios (būdamos vienos visada drąsiai atviraudavome, negailėdavome aštrių žodelių vyrų atžvilgiu), tačiau būtent ji dabar kepa mano vyrui kepsnius ir lygina marškinius. Dabar ne tik jo kambarinės šlepetės, bet ir visas garderobas kartu su spinta iškeliavo į Mildos namus.

Taip, aš nedaviau savo vyrui to, ko jis tikėjosi ir troško iš savo moters. Netapau jį be galo mylėjusios ir lepinusios motinos pakaitalu, netupinėjau apie jį kaip apie amžinoje vaikystėje įstrigusį mažą berniuką. Nebuvau moteris, besąlygiškai besiaukojanti šeimai ir kiauras dienas tupinti namuose. Nebuvau namų šeimininkė, kepanti pyragus, tris kartus per dieną šluostanti vos spėjusias atsirasti dulkes ir ruošianti trijų patiekalų pietus.

Nedžiūgavau jam pakabinus paveikslą ar išnešus šiukšles, negarbinau jo už abejotinos vertės sąmojį ir iškalbą, nesižavėjau jo charakterio savybėmis, labiau tinkančiomis namų gyvūnėliui nei ryžtingam, save gerbiančiam vyrui.

Tačiau ryžto pakeisti savo gyvenimą jam vis dėlto nepritrūko.

Dabar šalia manojo vyro yra Moteris, kurios vardą reikėtų rašyti didžiosiomis raidėmis. Moteris, kurios buvusysis, pasiekęs šimto dvidešimties kilogramų svorio ribą, galų gale spjovė į mezginiuotus rankų darbo patalynės užvalkalus, namie keptus pyragus ir išskuodė paskui savimi pasitikinčią bei visada pasitempusią muzikos mokytoją – pro savo kabineto langą matau, kaip jis, sulieknėjęs ir atjaunėjęs, švytinčiu veidu pasitinka ją, aukštais kulniukais parkaukšinčią iš mokyklos, prie jų naujųjų namų durų. Gražu žiūrėti... Tikiuosi, kad ir mano buvusįjį jo naujoji moteris pasitinka su tokiu pat džiaugsmu, ir kad kartu jie be galo laimingi.

Grįžę nerasime tėčio. Suprantu, kad amžinai laukti, sėdėdamas priešais televizorių, jis negalėjo.

Nesijaučiu nelaiminga ir aš. Šį gražų žiemos vakarą stoviu prie lango, gurkšnoju kavą ir laukiu iš mokyklos sugrįžtančių vaikų. Šįvakar greitai susitvarkysime namus, ką nors užkąsime ir kaip senais laikais, kai jie buvo dar visai maži, lėksime su rogėmis pačiužinėti nuo kalniuko.

Grįžę nerasime tėčio. Suprantu, kad amžinai laukti, sėdėdamas priešais televizorių, jis negalėjo. Nors ir nesipykome, vis dėlto mūsų niekas nebesiejo: jautėmės vieniši, tapome vienas kitam svetimi, ir mūsų santykiai buvo atsidūrę aklavietėje.

Džiaugiuosi, kad žmogus, kurį kadaise mylėjau, sugebėjo išlikti orus ir buvo ryžtingas – jis surado ir turėjo drąsos iš gyvenimo pasiimti tai, ko, matyt, ilgėjosi ir troško visą mūsų kartu nugyventą laiką, tai, ko negalėjau suteikti aš.

Manęs likimo vingiai dar laukia ateityje. Neliūdžiu. Drąsiai žvelgiu į priekį. Kiekvienoje gatvėje visko būna...


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'occitane“ įsteigtą prizą – taukmedžų sviestu praturtintą ir intensyviai maitinančių produktų rinkinį.

Prizą sudaro intensyviai maitinantis taukmedžių rankų balzamas (150 ml) ir švelnus lūpų balzamas su taukmedžių sviestu (12 ml). Prizo vertė 32 €.​

Gamintojų nuotr./Prizas
Gamintojų nuotr./Prizas

Iš taukmedžių riešutų išgaunamas sviestas – labai riebus ir nuostabiai universalus odos priežiūros produktas, kuris giliai įsiskverbia, pamaitina ir saugo odą.

Daugiau šios serijos gaminių ieškokite čia.


  • Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.​
  • Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!​

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką