Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tikra istorija. „Mus skyrė 14 metų. Tačiau jo ramybė ir atidumas išmokė mane mylėti“

Pora
123RF.com nuotr. / Pora
Šaltinis: 15min
1
A A

„Ne paslaptis, kad visos mergaitės nuo mažumės svajoja apie meilę – taurią, didelę ir ilgaamžę. Apie jaunuolį, kuris atsiras lyg iš niekur, stipriai sugriebs ją į glėbį ir apipylęs bučiniais, prisieks amžiną meilę. Ir aš svajojau apie tokią meilę. Ilgai ir nuoširdžiai tikėjau, kad išauš tokia diena, kai į mano duris pasibels jis. Bet jis vis nesirodė“, – istoriją pradeda Rasa (vardas pakeistas).

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Mokyklos metais savo pomėgiu krimsti knygas ir rimtu požiūriu į mokslus tik vieną klasioką tesugebėjau prie savęs palenkti ir tai po poros pasimatymų supratau, kad jį sudominau tikrai ne aš, o mano gebėjimai lietuvių kalbos rašinėlius rašyti. Niekada dėl to, kad šokiuose dažniausiai prasėdėdavau nepakviesta šokti, kad klasės turistinius žygius dažniausiai praleisdavau bekalbėdama su auklėtoja, o ne slapčiomis su klasės išrinktaisiais besimėgaudama pirmaisiais alaus gurkšniais ir pavogtomis nuo tėvų cigaretėmis, kad išleistuvių vakarą taip ir prašokau su savo tėvu bei mokytojais, bet ne su dailiaisiais abiturientais, nekaltinau savęs, savo išvaizdos ar kiek keistoko komunikacijos būdo. Gyvenau savo pasaulėlyje, kuriame per daug tos pirmosios meilės trūkumo ir nebuvo justi.

Kadangi jis buvo gerokai vyresnis už mane, tad bendrų vaikystės prisiminimų nebuvo, nuoširdi draugystė mus siejo su jo seserimi.

Nieko per daug nenustebindama įstojau į medicinos studijas. Mokslas įtraukė kaip magiškas ratas. Buvau stropi studentė, mokslinių būrelių aktyvistė. Vėlgi, kaip ir mokyklos laikais, per daug nesikrimtau, kuomet nuo penktadienio popietės kambario draugės pradėdavo dėlioti lankytinų naktinių klubų penketuką, keistis aprangos detalėmis ir skrupulingai kurti makiažus. Nors ir nebūdavau kviečiama vykti kartu, tačiau žinojau, kad net ir gavusi tokį pasiūlymą, jo būčiau atsisakiusi.

Kiekvieną savaitgalį prisikrovusi papildomos medicinos literatūros, sėsdavau į autobusą ir važiuodavau į gimtuosius namus. Man čia buvo itin ramu, ir saugu. Šiltuoju metų laikotarpiu įsikurdavau senajame tėviškės sode, o žiemą krimsdavau knygas atrėmusi nugarą į šiltą koklinio pečiaus sienelę. Man labai patikdavo dalintis išmoktais dalykais su savais: tėvais, jaunesnėmis sesėmis ir kaimynystėje gyvenusiu Robertu.

Robertas keturiolika metų už mane vyresnis kaimynų sūnus. Dar dabar puikiai atsimenu, kuomet su pagyrimu mokyklą baigusiam jaunuoliui buvo prognozuojama puiki ateitis sostinėje. Todėl net kelerius metus netilo kaime kalbos, kuomet anapilin iškeliavus tėvui, senstančios ir silpnos sveikatos motinos prižiūrėti į tėviškę sugrįžo tuomet biologijos mokslų srities doktorantūroje studijavęs Robertas, o ne jo sesuo.

Įsidarbinęs biologijos mokytoju vietinėje kaimo mokykloje, Robertas griebėsi ūkio darbų, kurie, reikia pripažinti, jam sekėsi puikiai. Kadangi jis buvo gerokai vyresnis už mane, tad bendrų vaikystės prisiminimų nebuvo, nuoširdi draugystė mus siejo su jo seserimi. Jis buvo tiesiog Robertas, kaimynų Robertas. Labai gražus, dailus ir perspektyvus jaunuolis, su kuriuo mano keliai per daug ir nebuvo susikirtę.

Dažniau jį matyti pradėjau grįždama savaitgaliais iš universiteto, mat Robertas iš mano tėvo pradėjo semtis bitininkystės patirties. Man įžengus į kiemą, jis neskubėdavo namo, priešingai – prisėsdavo ant suoliuko ir klausinėdavo manęs apie mano studijas, savaitės patirtis ir kitas naujienas iš sostinės. Dalindavosi prisiminimais apie savo studijų metus Vilniuje, rekomenduodavo kavinukes ir kitas jaukias vietas. Kartais padėdavo man ruoštis egzaminams, ypač tiems, kurie būdavo labai glaudžiai susiję su biologija.

Metai bėgo. Pabaigiau pagrindines medicinos studijas, ir artėjo laikas rinktis rezidentūros kryptį. Svajojau apie kardiologiją arba neurologiją; tėvams bet koks mano pasirinkimas buvo tinkamas, jie mano pasirinkimui įtakos nedarė.

– Rinkis šeimos gydytojo rezidentūrą, sugrįši pas mus į ambulatoriją, vedėjausi, nes girdėjau, kad Navickienė po poros metų į pensiją ketina išeiti, – mano svarstymų monologą kartą pertraukė Robertas.

Man dabar kaista skruostai prisiminus apie mūsų pabėgimus prie jūros ir naktis paplūdimyje, aistros akimirkas netikėčiausiose vietose ir gražius planus apie ateitį.

Kodėl šie jo žodžiai manyje sukėlė įtūžį, aš negaliu paaiškinti ir šiandien. Kaip verdančiu vandeniu nuplikyta pašokau nuo kėdės ir, berods, vienu įkvėpimu išdrėbiau visą tekstą apie tai, kad aš iš jo to nesitikėjusi, kad jis mane nuvertinęs ir sulyginęs su savimi, susitaikiusiu su kaimo mokytojo likimu, kad nori paversti mane kaimo daktare, nors man atrodo, kad mano vieta Santaros klinikų neurologijos skyriuje.

– Gal dar man ir tekėti už savęs pasiūlysi? Būtume puiki pora: kaimo mokytojas ir kaimo daktarė, – sarkastiškai išrėkiau ir, jeigu gerai prisimenu, apsisukusi nuėjau į kambarį.

Labai greit gyvenimas pažėrė saują netikėtumų. Šeimos klinikos koordinatorius prieš pat pateikiant dokumentus į pasirinktą rezidentūrą, susirado mane ir, besiremdamas savais stebėjimais apie mano plačius diagnostinius gebėjimus, įtikino rinktis būtent šeimos medicinos rezidentūrą.

Beveik tuo pat metu į mano širdį pasibeldė meilė. Dabar labai sunku patikėti, bet itin kaitri, aistringa ir atitraukianti nuo realaus gyvenimo. Kolegės iš rezidentūros brolis tapo mano visų neišbandytų dalykų įgyvendinimo objektu. Su Karoliu greičiausiai iki gyvenimo pabaigos man siesis daug pirmųjų kartų. Labai daug. Jausmai buvo abipusiai, nuoširdūs ir visa aplinkui deginantys. Visi mane matę tuo laikotarpiu sakė, kad neįmanoma buvo manęs pažinti: švytinti, išgražėjusi, nenustygstanti vietoje, atsisakiusi savo iššaukiančio racionalumo ir tiesiog laiminga.

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nepalūžau. Kaip nendrė... Per ašaras nemačiau kelio, netekau svorio.

Aš tokia buvau. Laiminga. Aš dariau dalykus, kurių nebuvau niekada dariusi. Man dabar kaista skruostai prisiminus apie mūsų pabėgimus prie jūros ir naktis paplūdimyje, aistros akimirkas netikėčiausiose vietose ir gražius planus apie ateitį. Pilnatvės ir jausmų kupinas ryšys truko daugiau nei metus. Pirmieji ženklai apie tai, kad aš per daug atitrūkau nuo žemės, pasiekė mane iš katedros – prastai išlaikiau tarpinį egzaminą. Netrukus pradėjau girdėti ir artimųjų nuogąstavimus apie mano pokyčius, retus apsilankymus namuose.

Susiėmiau, paprašiau Karolio padėti man grįžti į realybę, pakviečiau nuvažiuoti paviešėti į tėviškę, padėti tėvams susitvarkyti su rudens darbais, juolab, kad turėjau keletą savaičių atostogų. Pažadas prisijungti vėliau taip ir liko neištesėtas. Na, jis buvo atvažiavęs, bet greit išvažiavo. Paskui prisipažino manęs, jog bulvių kasimas buvo tik juokas, o ne rimtas ketinimas.

Santykiai dar kurį laiką kunkuliavo, tačiau buvo papildyti nesusipratimų ir ginčų prieskoniais. Karoliui sunkiai sekėsi susitaikyti su manimi, grįžtančia į mokslo kelią ir neplanuotas keliones ar įvykius vis nukeliančia kitam ar dar kitam savaitgaliui. Netrukus jis mane paliko. Gana drastiškai, tiesmukai ir atvirai. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nepalūžau. Kaip nendrė... Per ašaras nemačiau kelio, netekau svorio. Tuomet man tai rodėsi pačiu didžiausiu gyvenimo išbandymu.

Laikas bėgo toliau.

Grįžau į studijų laikų rutiną. Rezidentūra, savaitgalio kelionės namo. Pasidariau neįdomi sau, bet nieko nenorėjau keisti. Gal ir gerai, nes gyvenimas man jau ruošė naują staigmeną.

Sunkiai susirgo kaimynė, Roberto mama. Atsižvelgiant į jos metus ir ligos užleidimą, vilčių buvo nedaug, tačiau moteris atsidavė visoms galimybėms ir procedūroms. Labai natūraliai gavosi, kad pradėjau globoti Vilniuje klinikose besigydžiusią kaimynę, nuolat Robertui telefonu raportuodavau apie jos būklę ir gydytojų išvadas. Atvykęs į Vilnių mamos lankyti Robertas visada apsistodavo pas mane. Nors dabar atrodo keista, bet grįžusi į tėvų namus skubėdavau pas Robertą padėti jam su moteriškais darbais, ypač jo mamos taip puoselėtais gėlynais ir alpinariumais.

Galiu drąsiai sakyti, kad Robertas išlupo mus abidvi į gyvenimą. Mane guosdamas ir stiprindamas, prižiūrėdamas vyresnėlę, o mažąjį mūsų angelėlį įkalbindamas gyventi.

Liga moterį palaužė. Jos išėjimas sugniuždė ir Robertą. Užsukdama kiekvieną savaitgalį, man rodės, kad jį randu vis senesnį ir senesnį. Pradėjo svarstyti apie sodybos pardavimą ir išvykimą gyventi į netoliese esantį apskrities centrą. Mane guodė tai, kad man pavykdavo pakelti jam nuotaiką, prajuokinti.

Savaitgalius praktiškai praleisdavau pas jį, kalbėdavome iki išnaktų, o pas tėvus sugrįždavau tik nakvoti. Kalbėdavome apie viską ir apie nieko, kol vieną vakarą jis labai ramiai ištarė:, „Gal neik šią naktį namo?“

Kaip elektra nupurtė, galvoje pradėjo suktis vienintelė mintis apie tai, kad jis man kaip vyras nepatinka. Iškart nepasakiau nieko, bet prisėdau, apsikabinau ir pakštelėjusi į kaktą pasakiau: „Dar ne šiandien, šiek tiek vėliau...“

Racionalus protas nusvėrė taip, kad daugiau nei po pusės metų mes su Robertu susituokėm. Kodėl? Nes jau laikas. Niekada neneigiau, kad noriu vaikų. Priartėjau prie pavojingos ribos, kuomet atsiranda pavojus dėl amžiaus jų nebeturėti. Kandidatų į vaikų tėvus, deja, daugiau nebuvo. Skamba šaltai, pragmatiškai ir neskaniai. Tik skamba, bet taip nėra....

Mes susituokę jau ketvirti metai. Jis – kaimo mokytojas, aš – kaimo daktarė. Per tuo beveik ketverius metus mes nebuvome nei karto susipykę. Viską darome kartu. Daug kalbamės.

Prieš penkis mėnesius pagimdžiau antrą dukrytę. Ji gimė silpnutė ir gerokai per anksti. Galiu drąsiai sakyti, kad Robertas išlupo mus abidvi į gyvenimą. Mane guosdamas ir stiprindamas, prižiūrėdamas vyresnėlę, o mažąjį mūsų angelėlį įkalbindamas gyventi. Skyriaus sesutės braukdavo ašaras, kuomet jis, laikydamas ranką ant inkubatoriaus, pasakodavo dukrytei apie bites, gėlių kvapą, medaus skonį ir planą, kad ji užaugusi bus bičių princesė...

Aš išmokau mylėti. Aš niekada taip nieko nemylėjau...


Dėkojame istorijos autorei už pasakojimą ir dovanojame jai „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.

Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Prizas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Prizas
  • Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.​
  • Norime informuoti, kad prizus galima atsiimti ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.

TURITE ISTORIJĄ? Rašykite! Gal jus pakeitė vaiko gimimas ar artimo žmogaus išėjimas? Kurortinis romanas virto tvirta santuoka? O gal tiesiog norite pasakyti tai, ko niekada neišdrįsote?

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą ir pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite el. paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti prizais.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!​

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką