Dabar populiaru
Publikuota: 2013 gruodžio 29d. 16:00

Tikros istorijos: naujametė dovana, kurios niekada nepamiršiu

Kūdikio rankytė
Fotolia nuotr. / Kūdikio rankytė

Kodėl rašau šią istoriją? Kaskart prieš Naujuosius prieš akis man iškyla tam tikri įvykiai. Ir niekada jų nepamiršiu – neleis sūnus, kuriam šiandien jau septyneri...

Mano meilės istorija prasidėjo dar mokykloje. Istorija banali. Pilka, nepastebima mergaitė įsimyli gražiausią klasės, gal net mokyklos vaikiną, merginų numylėtinį, kuris, išlepintas dėmesio, nė nepastebi, kad ji išvis egzistuoja šiame pasaulyje...

Į širdį man jis krito, kai buvau dar devintoje klasėje. Tiesa, mano meilė, nors ir labai stipri, buvo nebyli ir nepastebima. Niekas nežinojo to, net geriausios mano draugės. Tiesiog žinojau, kad jis nepasiekiamas: niekada neatkreips į mane, niekuo neišskirtinę mergaitę, dėmesį, kai aplink sukiojasi gražiausios mokyklos merginos. Taip tyliai jį mylėjau iki pat dvyliktos klasės.  Apgyvendinau savo svajonėse, kur jis buvo su manimi ir tik mano. Taip nejučia baigėme mokyklą. Visi išsiskirstėme kas sau. Įstojau į universitetą Kaune. Jis, žinojau, iškeliavo į Vilnių. Taip mano meilės istorija, regis, ir baigėsi nė neprasidėjusi.  Bet, pasirodo, likimas buvo sumanęs kitaip...

Pamenu, studijavau jau antrame kurse, kai su keliais buvusiais klasės draugais nutarėme surengti susitikimą – grįžti į gimtąjį miestą ir drauge atšvęsti Naujuosius metus. Nežinojau, kad bus ir jis...

Susirinkome gana gausiai, kas su antrosiomis pusėmis, kas po vieną. Jis šventėje pasirodė gana liūdnas. Taip jau netyčia sutapo, kad įsitaisėme prie stalo šalia. Nejučia įsikalbėjome. Teiravosi, kaip gyvenu, netgi papasakojo, kad neseniai išsiskyrė su mergina. Šitaip kalbėtis su juo atrodė neapsakomai keista... Akimirksniu atgijo per studijų metus kiek prigesę jausmai. Viena kita vyno taurė ir mūsų bendravimas pamažu kaito. Visą  vakarą šokome ir kalbėjomės.  Tiesiog svajonių vakaras! Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia laiminga. Skraidžiau lyg ant sparnų. Juk kažkada net svajonėse nedrįsau regėti, kad šis vaikinas parodys man tiek dėmesio.

Jau buvo paryčiai, kai abu įraudę ir apsvaigę sukrutome ieškoti taksi. Iškvietė jis. Kadangi buvo pakeliui, pasiūlė pavėžėti. Kai atėjo metas atsisveikinti, netikėtai pažvelgė į mane ir tarsi visai nekaltai tarstelėjo: „O gal išgeriam kavos?“ Tėvų namuose, kuriuose apsistojau grįžusi, nebuvo. Naujuosius jie šventė kitame mieste pas giminaičius. 

Įsitaisėme virtuvėje, užplikiau kavos. Šaldytuve radau mamos gaminto torto. Šventė tęsėsi.  Tikriausiai nesunku nuspėti, kas buvo toliau...

Nebuvau labai patyrusi meilės reikaluose. Bet su juo praleista naktis man buvo tobula. Jo kūnas buvo toks nuostabus ir taip kvepėjo... Norėjau, kad tai niekada nesibaigtų. Visgi viskas turi pabaigą – taip jau sutvarkytas šis pasaulis. Baigėsi ir mano meilės preliudija. Tiksliau, trumpas jos blyksnis.

Iš ryto išsiskirstėme savais keliais. Atsisveikindamas jis pabučiavo man į skruostą ir nudundėjo laiptais, nė karto nė neatsigręžęs. Nebuvo jokios kalbos apie tolesnę santykių perspektyvą. Nutariau tai priimti kaip likimo dovaną ir visiems laikams palaidoti savo mokyklos laikų meilę. Metas žengti pirmyn...

Deja, likimas čia ir vėl iškrėtė man pokštą. Kai antrą mėnesį iš eilės nepasirodė „mano  dienos“, sukrutau eiti pas gydytoją. Maniau, kad tai šiaip kažkoks sutrikimas. Bet kai išgirdau džiaugsmingą gydytojos frazę „Sveikinu, jūs laukiatės kūdikėlio!“, turėjau įsikibti į stalą, kad nenugriūčiau.

Iš tiesų kartais tik atrodo, kad kai kurie netikėti gyvenimo nesklandumai griauna mums gyvenimą. Jei priimi juos pozityviai ir atvira širdimi, vėliau neretai paaiškėja, kad visa  tai iš tiesų vedė ne į pražūtį, o didžiausią gyvenimo laimę. 

100 proc. buvau tikra, kad tai yra jo vaikelis – tos vienintelės meilės nakties vaisius. Su niekuo daugiau nebuvau.

Ėjau namo, o prieš akis tvyrojo vien tik rūkas ir šalta ateities nežinia. Ką daryti toliau?.. Studijos dar tik įpusėtos, gyvenimas dar tik pradėtas kurti. Ką aš veiksiu su kūdikiu?! Kad mano svajonių princas atskubės į pagalbą, mane ves ir drauge auginsime mažylį, neturėjau nė menkiausios iliuzijos. Nė neketinau jam apie tai sakyti.

Grįžusi ilgai verkiau. Paskui išsiruošiau į parką pasivaikščioti. Ėjau ilgai, nieko aplink nematydama. Ir pamažu mano širdyje darėsi vis lengviau, tarsi iš niekur gimė aiškus žinojimas ir nusiteikimas, kad viskas bus gerai. Kad privalau mylėti šią besimezgančią gyvybę. Juk ji buvo pradėta iš didelės mano meilės. Tegu ir vyrui, kuris nemyli manęs...

Taip pamažu nusiraminau. Susikaupusi paskambinau mamai ir pranešiau žinią. Aišku, tėvai puolė į paniką. Negalėjo patikėti, kad taip nutiko man – tokiai gerai mergaitei. Bet smerkti ar kaltinti buvo jau vėlu. Tvirtai pasakiau, kad ketinu gimdyti šį kūdikį ir  užauginsiu jį, net jei jie manęs nepalaikys. Kai klausė, kas kūdikio tėvas – stoiškai atsakiau, kad jo tiesiog nėra. Pokalbis buvo baigtas. Leidau tėvams patiems nuspręsti, ar jie norės mane palaikyti.

Niekam „nesigyriau“ apie savo padėtį, tačiau ilgai juk nenuslėpsi. Mokslo metams einant į pabaigą, jau buvo viskas matyti kaip ant delno. Kai susitikau su geriausia savo drauge, buvusia klasės drauge, ši tiesiog neteko žado. Ilgai kvotusi, galiausiai išgavo iš manęs tiesą. Buvo sukrėsta, kad nieko jam nepasakiau ir neketinu sakyti. Atsisveikindama pasakė, kad galėsiu su ja daugiau niekada nesikalbėti, bet ji tiesiog jaučianti pareigą jam apie tai pranešti. Privalo žinoti, kad taps tėčiu!  

Akivaizdu, kad tai nebuvo tuščias pažadas. Vieną dieną sulaukiau vizito. Prie durų stovėjo jis, savo gražias akis nudelbęs kažkur kiaurai žemę. Pakviečiau užeiti. Regis, visai ramia gurkšnojome arbatą, bet tarp mūsų tvyrojo tiesiog dusinanti įtampa. Galiausiai jis susikaupė. Taip ir nepakeldamas į mane pasakė, kad labai apgailestauja, bet negali būti šiam vaikui tėčiu. Esą jis dar tam nepasiruošęs,  jo laukia karjera ir pan. Be to, neva pati esu kalta, kad nieko jam nepranešiau anksčiau, kai dar buvo galima priimti kitokį sprendimą – atsikratyti to kūdikio. Nieko kito iš jo ir nesitikėjau.

Neslėpsiu, buvo labai skaudu girdėti tokius žodžius, bet buvau tam pasiruošusi. Tad tiesiog pasakiau, kad eitų savo keliais ir daugiau niekada manęs neprisimintų. Jis ir išėjo. Regis, jau būtų galima šioje meilės istorijoje dėti tašką. Bet tai toli gražu ne paskutinis taškas. Veikiau pirmas žingsnis į pradžią.

Netrukus sulaukiau kito vizito – jo tėvų. Nežinau, iš kur, bet juos taip pat pasiekė žinia apie kūdikėlį. Buvau pasirengusi atakai. Bet jo mama netikėtai mane apsikabino, ir verkdama pareiškė, kad jai gėda už savo sūnų. Tada abu tėvai tvirtai pasakė, kad jiems visai nesvarbu, ką nusprendė jų sūnus. Jiems tai netrukdo būti seneliais. Pasakiau, kad negaliu atimti iš jų tokios teisės. Atsisveikinome lyg artimiausi giminės.

Ir iš tiesų visą likusį laiką jo tėvai nuolat buvo šalia. Tapo netgi artimesni už mano nuosavus tėvus. Su jo mama drauge pirkome kraitelį, drauge svajojome, kaip atrodys kūdikėlis, rinkome jam vardus, ji netgi numezgė mažyliui pirmąsias vilnones kojinaites. 

Ir štai pagaliau išaušo diena, kai į pasaulį turėjo ateiti mano mažasis žmogutis. Iš gimdymo namų paskambinau savo ir jo tėvams. Mano tėvai sureagavo santūriai, o jo mama, metusi visus darbus, atskubėjo tiesiai pas mane. Gimdymas buvo ilgas ir varginantis. Bet galiausiai po 16 valandų kančių abi su jo mama ant rankų laikėme mažąjį stebuklą. Tokį nuostabų, kad negalėjome atplėšti nuo jo akių. Mano veidu riedėjo džiaugsmo ašaros – supratau, kad buvo verta ištverti visas tas kančias ir dar daugiau dėl šios nepakartojamos akimirkos.

Jo mama pasakė, kad negaliu rūpintis kūdikiu viena. Primygtinai pakvietė pagyventi su jais. Jie vieni du gyveno didžiuliame name.  Atsikalbinėjau, kiek įmanydama. Tačiau po ilgų įtikinėjimų galiausiai sutikau. Taip grįžau į gimtąjį savo miestą. Tik ne į savo namus.  

Ir štai atėjo lemtinga diena. Tėvų namuose pasirodė jis. Gražuolis vienturtis sūnus paklydėlis. Mažyliui tuo metu jau buvo beveik mėnuo. Kai jis pasirodė, kūdikis ramiai snaudė ant jo mamos rankų. Nudelbęs akis iš pradžių nedrįso nė žvilgterėti į vaikelį. Tą, kurio kategoriškai atsisakė. Bet mama visiškai ramiai jam pasiūlė pasižiūrėti ir padavė tiesiai į rankas. Stebėjome, kaip iš pradžių jam buvo nejauku. Bet kuo ilgiau laikė, tuo labiau keitėsi jo veidas. Pamačiau, kad jis... verkia. Tai buvo labai netikėta ir taip jaudinama.

Vėlai vakare, kai pamaitinusi sūnelį, jau ketinau miegoti, išgirdau tylų beldimą. Už durų buvo jis. Įėjęs ilgai žiūrėjo į mažylį. Paskui po ilgos nejaukios pauzės, nedrąsiai užvedė kalbą apie tai, kad padarė nedovanotiną klaidą, kaip save ilgai dėl to niekino ir graužė... Nejausdami jokio nuovargio, kalbėjomės kone visą naktį. Galiausiai jis nedrąsiai pasiteiravo, ar sutikčiau jam duoti šansą ištaisyti tą nelemtą klaidą ir leisčiau pamėginti tapti tėčiu, nors ir pavėluotai. Nedvejodama atsakiau „taip“. Juk šiaip ar taip, giliai širdyje nors ir palaidotose svajonėse jis vis dar buvo mano svajonių vyras...

Taip mano meilės istorija įgavo visai netikėtą posūkį. Ir ties šia vieta jau galima artėti prie pabaigos. Tokios laimingos, kad jei kas būtų apie ją papasakojęs man devintoje klasėje, manyčiau, kad kliedi, kad to negali būti ir niekada nebus.

Taigi istorijos atomazga laiminga: mes susituokėme ir jau šešeri metai esame laiminga šeima. Vis dar gyvename drauge su jo tėvais. Jo mama – pati geriausia mano draugė. Būtent jos palaikoma pabaigiau studijas. Dabar dirbu puikų mėgstamą darbą. Savo „naujametę dovanėlę“ šiemet jau išleidome į mokslus ir su vyru vis rimčiau pasvarstome apie dar vieną vaikelį...

Na, o visiems, kurie perskaitė šią mano istoriją iki galo, Naujųjų metų proga noriu palinkėti gražių svajonių ir drąsos priimti gyvenimo iššūkius. Iš tiesų kartais tik atrodo, kad kai kurie netikėti gyvenimo nesklandumai griauna mums gyvenimą. Jei priimi juos pozityviai ir atvira širdimi, vėliau neretai paaiškėja, kad visa  ai iš tiesų vedė ne į pražūtį, o didžiausią gyvenimo laimę. 

Gražių ir laimingų ateinančių metų!


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką