Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tikros istorijos: vis dar jį prisimenu...

Žiema
Fotolia nuotr. / Žiema
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dalinuosi savo istorija, kurią radau sename savo kompiuteryje. Tai buvo graži mano gyvenimo istorija... Sakau „buvo“, nes mano ir Tado keliai išsiskyrė prieš kelerius metus... Bet nepaprastai džiaugiuosi, kad jis buvo mano gyvenime. Iki šiol beveik kasdien prisimenu jį, ir, kiek žinau, jis man taip pat neabejingas. Taigi, kas žino, gal mūsų istorija dar tęsis...

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

2008-03-16, sekmadienis

Aš laiminga... Niekada netikėjau, kad galima būti tokiai laimingai... Jau du mėnesius mano gyvenimas eina vis geryn, gražyn... Bet šiandien aš verkiu... Verkiu dėl dviejų dalykų – iš tos begalinės laimės ir iš baimės, kad ta laimė nuo manęs nepabėgtų... Dar prieš porą mėnesių gyvenau pragare. Gyvenau ašarose, skausme ir nemačiau gyvenimo džiaugsmo, nemačiau gyvenimo prasmės ir negyvenau – tiesiog egzistavau. Apie jausmus ir šilumą išvis nė negalvojau... Mano gyvenime šie dalykai buvo pavirtę tokiais pamąstymais: „meilės nėra“, „meilė egzistuoja tik filmuose, pasakose ir romanuose paauglėms ir nukvakusioms senutėms“, „niekada nebūsiu laiminga ir mylima, būsiu senmergė ir dienas užbaigsiu sėdėdama prieš televizorių, spoksodama beviltiškus serialus ir glostydama pūkuotą katiną“ ir t. t. Bet... Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad labai klydau....

Apskritai pagalvojus, mano dienelės šioje žemėje įgijo prasmę tik šių metų sausį... Tai buvo kaip didžiausia gimtadienio dovana, kurią man padovanojo pats dangus... Nežinau, gal ten tėtis užtarė mane prieš Aukščiausiąjį, matydamas, kad jo vaikas visiškai nenori gyventi. Nors net nežinau, kas tas Aukščiausiasis ir ar išvis jis yra... Aš tik tikiu... Tikiu, kad tokie dalykai, neatsitinka šiaip sau... Tikiu, kad po nakties visada ateina diena, kad lietus nustoja lyti ir prašvinta saulė, kad širdį kaustę ledai kažkada pamažu ima tirpti ir širdyje pamažu ima skleistis švelnūs žiedeliai.

Kaip pernai metų sausis atnešė kažkokią nesąmonę į mano gyvenimą, taip šių metų sausis viską apvertė aukštyn kojomis. Pernai sausio 18-ąją susipažinau su žmogumi, kuris kažkokiu būdu išlaikė mane prie savęs 10 mėnesių. Nebuvo laimės... Buvo paprastas buvimas su kažkuo, kas mane à la mylėjo... Buvau su juo, nes nenorėjau skaudinti, norėjau padaryti jį laimingą, tikėjau, kad, laikui bėgant, pamilsiu. Deja, aš tik aukojau save ir savo gražias dieneles žmogui, kurio taip niekada ir nesugebėjau pamilti. Ir tai išėjo į bloga tiek jam, tiek man. Jis liko sudaužyta širdimi, o aš – traumuotu vidumi, be noro gyventi ir be vilties....

Ir ta savaitė rudenį Druskininkuose per praktiką man atvėrė akis galutinai – per tą savaitę jo nė trupučio nepasiilgau, džiaugiausi jo nematydama, net užmiršdavau, kad toks kaip jis išvis egzistuoja. Tai buvo mano širdies, jausmų ir sielos atostogos... Paskui dar patempiau savaitę ir nebeištvėriau: vieną dieną sugrūdau jo daiktus į maišus ir išmečiau į laiptinę. Išsakiau, tiksliau, iškriokiau viską, kas gulėjo širdyje... Tada gal net nesupratau, kad išmesdama tuos jo daiktus ir užtrenkdama jam savo namų ir širdies duris, išmetu iš gyvenimo visą savo skausmą, išmetu ašaras, užtrenkiu duris tam beverčiam ir tuščiam gyvenimui.

Aišku, viskas taip greitai ir lengvai nepasibaigė – už atstūmimą kentėjau kaip net nepridera: prasidėjo grasinimai, pyktis, skelbimas interneto puslapyje, kur neva esu laisvo elgesio mergina ir ieškau sekso partnerių... Jaučiausi pažeminta ir nesuvokiau, kaip galima šitaip elgtis su žmogumi...

Bet... aš nebūčiau aš, jei nesugebėčiau po vienos klaidos padaryti kitą.... Tada mano gyvenime tiesiai prieš kvailos širdelės nosį išdygo kitas. Kitas, kuris sugebėjo apvynioti aplink pirštą ir išmesti kaip šiukšlę... Pažaidė kaip katinas su pelyte. Atrodė toks nuoširdus, o visą tą laiką draugavo su kita mergina. Su juo nebuvo skaudu skirtis, jis man dar nereiškė nieko daugiau už tuščias viltis ir svajones. Išmečiau ir jį iš savo gyvenimo – be jokio skausmo, tik su nusivylimu, kad buvau šitaip apgauta.

Aš tik tikiu... Tikiu, kad tokie dalykai, neatsitinka šiaip sau... Tikiu, kad po nakties visada ateina diena, kad lietus nustoja lyti ir prašvinta saulė, kad širdį kaustę ledai kažkada pamažu ima tirpti ir širdyje po truputį ima skleistis švelnūs žiedeliai...

Po ilgos nenusisekusios draugystės ir nepavykusio bandymo vėl būti laimingai, nebetikėjau niekuo, net mano pačios šešėlis neatrodė tikras. Gyvenau kaip kokia mašina: užsiciklinau ties mokslais, dienas leidau lenkdama kuprą viešbutyje ir šveisdama apšnerkštus kambarius... Grįžus rūpėdavo tik greičiau pavalgyti, nusimaudyti ir griūti į lovą... Paskui įnirtingai įsijaučiau į kursinio rašymą ir vėl iš gyvenimo nieko nebesitikėjau, tik varvinau akis prieš kompiuterį, retkarčiais patikrindama savo tuščią interneto pažinčių puslapio anketą... Na, tuščia ten niekada nebuvo, bet matydavau nieką, žiūrėdama į tas betiksles nepažįstamųjų žinutes...

Ir atėjo ta diena... Sausio 2-oji. Diena, kurios taip bijojau – kursinių gynimas. Man tai buvo viena svarbiausių gyvenimo dienų. Bet tada dar nežinojau, kad tai tikrai svarbi diena, kuri pakeis mano gyvenimą. Tačiau... Ne veltui Laimis (šeimos draugas) ryte parašė man tą žinutę, kurią prisiminsiu dar ilgai: „Mažyte, linkiu, kad tavo širdelė šiandien būtų pilna laimės.“ Jis net pats nežinojo, kad jo žodžiai bus pranašiški...

Kursinį apsigyniau, o vakare laukė vakarėlis pas Vilę – jos ir Arinos išleistuvės, kursinių ir sėkmingos sesijos pabaigos šventimas. Labai jo laukiau, skraidžiau kaip ant sparnų jam ruošdamasi. Žinojau, kad bus ir Vilės draugų, kurių mes nepažįstame, bet man tai buvo nesvarbu – man tik rūpėjo pasilinksminti.

Kai išsitempusios į koridorių sveikinome keliauninkes, glėbesčiavomės, juokėmės ir verkėm, į balių atkeliavo būrys žmogiukų, kurių net nepamenu, tik tada jau man už akies užkliuvo toks mažas garbanius, užsimaukšlinęs kapišoną, kuris į mus metė žvilgsnį. Įėjus į kambarį, žvilgsnis iškart vėl užkliuvo už jo – sužavėjo jo garbanoti plaukai... Patiko, kad jis buvo kitoks nei dauguma ir kartu kažkaip erzino, kad sėdėjo susisukęs, kaip sakau :).

Paskui vakarėlis įsisiūbavo ir nerūpėjo man nei garbaniai, nei beplaukiai. Linksminausi geroje kompanijoje, ir tiek. Linksminausi iš širdies. Paskui kažkaip pats likimas stumtelėjo tą pavargusį garbanių, kuris atsisėdo nuvargęs prie manęs... Ir tada... Tada mano gyvenimo knyga sušlamėjo tyliai, bet su didžiuliu džiaugsmu, užversdama juodą supurvintą puslapį ir atversdama naują... Naują baltą lapą, į kurį pradėjo rašyti „Vieną tamsią naktį viename Kauno bendrabutyje susitiko du maži žmogeliukai...“

Tą pirmą vakarą prakalbėjau su šiuo garbaniumi iki 6 val ryto. Kalba liejosi laisvai, bendravau kaip su savu žmogumi, nejaučiau to, kad mes pirmą kartą matomės. Net nesusivokiau, kaip taip iškart svetimam žmogui šitaip atvėriau širdį ir kalbėjau viską, ką tik norėjau. Tą kartą man naktis buvo per trumpa, būčiau dar kalbėjusi su šiuo žmogiuku iki begalybės, bet nuovargis ir sėdėjimas laiptinėje ant grindų darė savo. Kiek pamenu, tą pirmą vakarą mes pasibučiavome. Išsiskiriant jis mane apsikabino. Kažkaip tada net nepagalvojau, kad tai – naujos draugystės pradžia, kad štai prieš mane stovi mano maža laimė su didele širdute... Važiavau namo beprotiškai laiminga, pavargusi kaip šunytis, bet laiminga... Tikrai nieko nesitikėjau – tiesiog džiaugiausi nauja pažintimi su įdomiu žmogučiu.

Kitą rytą neištvėriau ir parašiau jam. Ir prasidėjo mūsų besaikiai susirašinėjimai... Paskui pasimatymai sekė vienas kitą, rankos susikibusios laikė viena kitą, širdys plakė vis karščiau, lūpos kopinėjo saldų medų, akys degte degė aistra, širdyje ėmė skleistis tie švelnūs žiedeliai ir tirpti ledai, nušvito saulė ir pasitraukė naktis. Pradėjom kvėpuoti tuo pačiu oru, kartu juoktis, kartu liūdėti... Atėjo ir ta diena, kai aš pasijutau normalia mergina ir iš laimės vos nepersprogau, atiduodama jam save. Atsidaviau su didžiuliu noru ir degančia širdimi. Atsidaviau, nes tikrai jaučiau, kad jis ne tas, kuris įskaudintų mane, pasinaudotų ir paliktų. Jaučiau, kad jis tas, kuris nori apipilti savo švelnumu ir aistra, jaučiau, kad jo rankose esu saugi nuo visų skausmų ir kad tik jo rankos turi liesti mano kūną... Tik jo...

Trumpas laikas tie beveik du mėnesiai, bet ne laikas esmė, o jausmai... Ir šį penktadienį susipažinau su savo Tado šeima. Bijojau labiau nei to kursinio, visa buvau tiesiog suakmenėjusi iš baimės. Bet kai pamačiau jo šeimą, jo mamos šiltas akis, staiga vėl atvirtau į žmogų. Jo šeima mane priėmė tikrai šiltai – šilčiau jau net neįmanoma. Jo namuose jaučiausi sava ir nejaučiau jokio diskomforto, kad esu ne namie ir turiu jaustis nejaukiai. Su mama iškart radome bendrą kalbą, tėtis irgi labai gražiai su manimi elgėsi, net nulėkė du kartus dėl manęs į vaistinę vaistų. Broliukas, aišku, kaip vaikas, reagavo galbūt niekaip, galbūt jam buvo neįprasta, kad kažkokia mergiščia atsibeldė į jo namus, bet ir jis kalbinamas atsakydavo gražiai :).

Vakar šventėm Tado gimtadienį. Nesitikėjau, kad jo draugai mane šitaip gražiai ir šiltai priims, tarp jų irgi jaučiausi laisvai ir sava. Nebuvau dar niekada sutikusi tokių šiltų žmogiukų. Vyrukai šokdino, merginos irgi tempėsi į savo ratą, visi kalbino, su visais buvo lengva bendrauti. Prisišokau. Net nepamenu, kada buvau tiek šokusi. Net sugebėjau užsirioglinti ant nedidelės scenos ir padėkoti visiems už šiltą sutikimą :).

Tai buvo mano Tado vakaras, bet tai buvo ir mano vakaras, nes tada pasijutau dar laimingesnė nei lig šiol ir supratau, kad einu teisingu keliu...

O šiandien verkiu... Žinau, kad reikia tik džiaugtis savo laime, branginti tą žmogutį, kiekvieną su juo praleistą akimirką ir stengtis, kad jo ranka niekada nepaleistų manosios... Žinau, aš kartais būnu tikrai bjauri, bet labai tikiuosi, kad su savo charakteriu jo neprarasiu... Nesu blogas žmogus, tik kartais mėgstu užsiplieksti kaip degtukas...

Juk mūsų gyvenime svarbiausia žmonės, kurie mus supa, kurie mus myli, brangina ir saugo, kurie neleidžia palūžti ir visada paskolina savo petį, kai nori išsiverkti, paglosto pavargusią galvą... Žmonės, kurie kartu ir juokiasi, ir verkia, kurie pažįsta mūsų sielos gelmes ir niekada nepalieka vienatvėje...

Jei ne mano šeima, kambario ir grupės draugės, nežinau kaip būčiau išgyvenusi šį rudenį... Būčiau arba išvis nukvakusi arba prisidirbusi kokių nesąmonių... Bet jie visi mane laikė paėmę už rankos, glostė galvą, rinko ašaras ir neleido sielai numirti...

Meilės Jums, Aistė


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką