Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 lapkričio 25d. 11:00

V.Mičiulienė: Ar gražu su vyru nesikalbėti mėnesį, jei jis susimušė su klounu?

Violeta Mičiulienė
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė
Padedu dviem žmonėms susikalbėti. Esu kaip vertėja. Nugludinu žodžių kampus, apdailinu keiksmažodžius ir skausmus, o po to bandau tai pateikti lengvesne forma. O juk abu žmonės lietuviai! Abu moka vienas kito kalbą, bet nesugeba išklausyti. Kalbėti visi nori. Klausytis – niekas.

Pavargau visada būti kaltojo pusėje ir gintis bei aiškintis. Dar kad nors matytum, jog judam į priekį. Stovi abu įsirėžę kaip asilai vidury kelio ir nė krust į šoną, kad praleistų ateinantįjį.

Galų gale išrėžiau, kad aš ne šiukšliadėžė, kuri neturi dugno. Kad negalima išversti savo pykčio ant manęs. Aš neprivalau sugerti visą negatyvą, nes troškulys manęs nekankina.

Ir tada taip nurimau, kad negaliu jums apsakyti.

Juk taip būtų paprasta žmonėms susėsti, nustūmus skausmą į šoną, ir sužaisti žodžių šachmatų partiją. Aš išsakau, tu išklausai ir atsakai. Aš einu su žirgu, o tu man pakiši pėstininką. Tik šitame žaidime nebūtų pralaimėjusiųjų. Po išsakytų skaudulių, kad kitas pamatytų, kaip tu jautiesi, paklaustumėte, ką dabar reikia daryti?

Kaip gyventi, kad neskaudėtų širdies, pagalvojus apie tą žmogų?

Nekalbėjimas yra pati baisiausia bėda, kuri gali atsitikti dviem žmonėms. O laikas tik gilina prarają. Juk po kažkiek laiko žmonės net nebeatsimena, dėl ko supyko, o sugrįžti išsiaiškinti jau sudėtinga. Juk neateisi pas visus metus nematytą žmogų ir nepaklausi: „O tu neatsimeni, dėl ko mes susipykom?“

Nors iš kitos pusės, aš jums pasakysiu, tai būtų geras variantas, kad pralaužtume ledus.

Reikia nebijoti klausti, jei nežinai.

Turiu problemą – aš žinau, kad beveik viską žinau. Ir beveik visada „pasikariu“ ant to kabliuko. Užuot pasiklaususi žinančiųjų.

Pusę dienos visi žiūri į mane, manydami, kad veikia pilnatis mano būseną. O dainoje būsena tokia, kad aš noriu vyro.

Pakvietė mane į televizinį žaidimą, kuriame reikia būti protinga. Reikia, bet ar turiu to proto ir žinių, nepagalvojau. Sudalyvavau ir norėjau pasipuikuoti, kad išdrįsau tai padaryti. Įsidėjau savo nuotrauką socialiniuose tinkluose ir parašiau, kad turbūt mano sprendimą paveikė pilnatis (turėjau omeny, kad kaip kokia kvaiša įsivaizdavau, jog aš labai protinga).

Dar sugalvojau, kad linksma būtų šį įrašą papuošti muzika. Ieškojau ir radau iš pasiūlytų dainų kažkokią linksmutę, kurioje supratau vieną žodį – „happy“. O aš juk žinau, kad jis reiškia „laimingas“. Ir labai patenkinta „įmūrijau“ postą, nes esu tokia šmaikšti ir žaisminga.

Visi džiaugiasi mano įrašu, visi ploja, kol paskambina mano sūnus. Ir paklausia, ar man buvo labai sunku jo pasiteirauti, kokią dainą parinkti, kuri sustiprintų minties prasmę? Na, jei nenorėjau lietuviškos ir nusprendžiau įdėti anglišką dainą?

Na, ir kas išaiškėja? Pusę dienos visi žiūri į mane, manydami, kad veikia pilnatis mano būseną. O dainoje būsena tokia, kad aš noriu vyro. Bet kaip, bet kur ir bet kada. Ir kad aš pasiryžusi „padaryti laimingą pabaigą“...

Pasirodo, laiminga gali būti ne vien tik pradžia, bet ir pabaiga.

Pasėdėjau, pagalvojau. Kvaišų kvaiša.

O tada nusispjoviau ir nusijuokiau iš savęs. Juk ir be manęs yra daugiau tokių žmonių, kurie nesuprato dainos teksto? Tačiau daviau sau žodį – nežinai? Klausk!

Mano draugas, kuris jau pasiekė rimto vyro amžiaus ribą, man papasakojo, kiek vargdavo, norėdamas pašokti su patinkančia mergina. Iš tolo stebėdavo ir matematiškai bandydavo sudėti galvos, korpuso ir kojų sumą centimetrais. Nes tai buvo svarbu. Jam iš anksto reikėjo sužinoti, kokio ji ūgio, nes jis buvo mažiukas ir bijodavo apsijuokti. Tada paprašydavo draugo, kad tas pakviestų ją šokti. O pats ratais vaikščiodavo aplink, bandydamas prisimatuoti jų abiejų ūgius. Bet būdavo sunku tai padaryti, kad šokantys nesuprastų jo aplinkinio slankiojimo tikslo.

Kol vieną kartą pavargęs nuo krūvos reikalų (visi bandymai likdavo neišbandyti, nes šokiai baigdavosi), jis pasiryžo. Priėjo prie merginos ir paklausė, koks jos ūgis. Ta nusijuokė ir atsakė. Jie abu buvo lygūs.

Štai nuo tada, jis man taip pasakojo, niekada neina ratais aplink šokančius. Prieina ir paklausia tiesiai, kad gautų tiesų atsakymą. Nes tas vargas, kurį vargsti begalvodamas „kas būtų, jeigu būtų“, tikrai nevertas tavo brangaus laiko.

Niekada nesupratau nekalbadienių.

Draugė giriasi, kad jau mėnuo su savo brangiausiuoju nesikalba, nes taip jam ir reikia. Kad perėjo prie raštelių rašinėjimų, jei atsiranda labai svarbus reikalas.

Tai man priminė vieną anekdotą apie nekalbadienius. Kai vyras parašo žmonai raštelį: „Pakelk rytoj septintą.“ Atsikelia ryte devintą ir mato ant spintelės žmonos raštelį: „Kelkis, jau septynios.“

Nuoskaudos – kaip kalkės arbatinuke, nusėda ir sunkina užvirimą. Tada reikia priemonių, kad kalkes išvalytum.

Juk kiekvienas į pasaulį žiūrim iš savo varpinės ir niekada nenorim pamatyti, koks vaizdas iš kito bokšto.

Mes klausomės kitų pagal savo sugedimo laipsnį. Vis atsimenu babytės žodžius: „Tu pasakei – aš patikėjau, tu pakartojai – aš suabejojau, tu vis kartoji – aš tavim nebetikiu.“

Reikia branginti žodį ir tikėti juo.

Net tada, kai vyras pareina namo naktį kvepiantis svetimais kvepalais, sudraskytu kaklu ir išsitepliojęs moteriškais lūpų dažais ir tau aiškina, kad gatvėje susimušė su klounu.

Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

01:00
16:32
19:43

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką