Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 9d. 10:29

V.Mičiulienė: Kaip elgtis per mitingą, kad neprimuštum to, kuris tau nepatinka?

Violeta Mičiulienė
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė
Į šventes aš retai kada vaikštau. Dažniausiai tai važiuoju, nes ten mano darbas. Darbas – savimi daryti šventes kitiems. Kartais tai pavyksta padaryti taip, kad ryškiai pajuntu šventę, o kartais jaučiuosi, lyg būčiau kokius du šimtus metrų pati viena tempusi lėktuvą su kokiais trim šimtais keleivių.

Grįžti namo ir galvoji – kas tiems žmonėms darosi? Nori švęsti, bet nemoka. Pakviečia mane ir liepia vaidinti Jurgį. Ir varau net apsiputojusi: „O jūs, vaikai, tai darykit, kaip Jurgelis daro...“. O jie nedaro! Sėdi, žiūri, valgo, geria ir nedaro.

O tas, kieno šventė vyksta, žiūri į mane teliuko akim ir klausia, kas čia vyksta, kad nieko nevyksta? Kodėl nepadarai taip, kad linksmumas eitų per girias? Už ką tau pinigėlis mokamas? Kad Petras gertų, o Jadzė valgytų?

Kodėl nepadarai taip, kad linksmumas eitų per girias? Už ką tau pinigėlis mokamas? Kad Petras gertų, o Jadzė valgytų?

O būna, kad tik spragteli pirštais, ir linksmumo banga žmones nuneša ant stalų. Kyla su dainomis ir šokiais į dangų, nes supranta, kad gyvenimas per trumpas liūdėti. Ir atrodo, kad tu esi burtininkė tame sūkuryje. Pakeli rankas – ir visi skraido iš džiaugsmo.

Tada gaunu tiek energijos, kad pasikraunu visai savaitei.

Visada bijodavau didžiulių miesto švenčių, kada tekdavo stovėti kitose barikadų pusėse. Ant scenos mano kolegos, o aš ten, kur svajodavau būti, kai būdavau ant scenos. Koncertuodama norėdavau ten, kur žmonės nedirba ir švenčia gyvenimą. Apačioje. Vaikšto jie rankas susikišę į kišenes, varnas skaičiuoja ir dainuoja. O, žinokit, pasirodo ten irgi nieko gero. Ne taip ir linksma ten, apačioje, po scena.

Plius yra žmonių, kurie mane pažįsta ir nori, kad aš žinočiau, jog jie pažino. Kuo daugiau alkoholio, tuo didesnis noras mane patampyti, pačiupinėti ir pasakyti, kad turi namie televizorių. Nes jame mane matė. Ir jaučiuosi tokioje kvailoje situacijoje, nes žinau, kad visi namie turi televizorius ir nieko čia ypatingo. Jei gražiai žmonės mane pašnekina, nusišypso, pasisveikina, tai kaip medumi sielą paglosto. Bet kai patampo, patąso, tai norisi eiti praustis.

Kuo daugiau alkoholio, tuo didesnis noras mane patampyti, pačiupinėti ir pasakyti, kad turi namie televizorių. Nes jame mane matė.

Netikėtai šiais metais patekau į Panevėžio miesto šventę. Net neplanavau. O reikėjo suplanuoti, nes šventėje buvo tiek linksmybių bei įdomybių, kad spėk tik visur apsisukti. Tikrai Panevėžys iš apsilaupiusio fabrikų miestelio tampa gražiu, šiuolaikiniu miestu.

Bet gražiausia buvo matyti žmonių susitikimus. Šeimomis susitinka, vieni kitų seniai nematę. Vyrai ilgai krato viens kitam rankas, mamos švelniai purto draugų naujagimių raudonskruosčius žandus, o paaugliai šalia trypčioja vis neramiau ir neramiau. Galvos sukiojasi į visas puses kaip periskopas, ieškodamas draugų.

Štai čia tikroji šventė. Draugauti, šnekėtis, juoktis ir džiaugtis. Ant scenos žinoma grupė, ir visa minia linguoja į taktą. Rankos į viršų ir - makalai - kairėn, dešinėn. Prieš mane trys poros senolių, kurie tikriausiai prieš valandą nusirengė tautinius drabužius po savo pasirodymo gatvės koncerte. Striksi ir ritmiškai linguoja pagal grupės atliekamą dainą: „ Ji lindo, lindo, po manim palindo...“.

Visiems smagu. Ir staiga toks nerimas. Visa minia vienu metu pradeda žvairuoti. Ir visi į vieną dangaus pusę, iš kurios artėja juodas kaip sabalas debesis. Bet toks juodas, kad jau ir daina nebe taip garsiai skamba, ir minioje pradeda jaustis elektros įtampa. Niekas nebesimakaluoja nei kairėn, nei dešinėn. O kaip kokie desantininkai svetimuose kalnuose akimis graibsto atsitraukimo taškus.

Ir tada parėjo. Atrodo, kad atsidarė pragaro vartai. Tamsus rūkas, lietus, vėjas ir sniego kruopos tiesiai į dainuojančias burnas. Savisaugos instinktas suvarė žmogelius į visas įmanomas saugias nuo audros skyles. Tačiau tų skylių ne fontanai likę. Kas tau per šventes atidarys duris, kad pasislėptum? O žmonių tai juk daug. Visgi šventė.

Tačiau svarbiausia – nežeminti ir gerbti šalia esantį žmogų. Net jei jis elgiasi ne taip, kaip tu nori, tai nereiškia, kad jis blogas.

Gerai, kad aikštėje nemažai neuždarytų tarpuvarčių, kurių dėka gali sutrumpinti savo judėjimo kelią, jei paprastą darbo dieną kur nors skubi.

Ir aš su drauge įsibrukau į tokią tarpuvartę. Kad tik ledai galvos nedaužytų. Ir stovim visi, kaip silkės statinėje. Ir visi tokie skirtingi, kad žodžiais nenusakysi. Jei lieptų į krūvą visus tokius surinkti, tikrai vargu bau ar pavyktų. Veidas į veidą, petys į petį. Močiutė, atsirėmusi nosimi į pusgirčio paauglio petį, prašo, kad tas nepūstų jai dūmų į veidą. O tas jai dar pasiūlo alaus. Tėtis, apglėbęs savo vaiko vežimėlį, visus perspėja, kad ten, apačioje vaikas. Piktas senis burbteli: „Pats prisidirbai, pats ir rūpinkis.“

Trys blondinės vis bando gražesniu rakursu pasidaryti „selfį“ minioje. Juk toks įvykis?! Turi gi visi pasaulyje žinoti, kur jos dabar atsidūrė.

Ir staiga vienas balsas, kažkur iš kairės, mesteli: „Čia dabar kaip per mitingą stovim.“ Kas sukikena, kas kažką atsako, bet aš pagalvojau, kad tai tiesa. Kad minia, ko ji benorėtų, susideda iš tokių skirtingų žmonių. Ar ji norėtų duonos, ar žaidimų, o gal kaip mes – pasislėpti nuo audros, visi esame skirtingi. Ir net labai.

Tačiau svarbiausia – nežeminti ir gerbti šalia esantį žmogų. Net jei jis elgiasi ne taip, kaip tu nori, tai nereiškia, kad jis blogas. Jis kitoks nei tu. Iš kur gauti tos tolerancijos, kuri padėtų mums be pykčio susikalbėti? Ir būti išgirstiems?

Rytoj į miestą suvažiuoja žmonės pasakyti, ko jie nori. Taip norisi, kad visiems pirmoje vietoje būtų protas, o ne emocijos. Ir nesakykite, kad jau nebegalima ramiai kalbėti, kad dabar tik su šakėmis tiesą įrodysi. Galima. Tikrai. Reikia tik norėti. Klausyti ir girdėti. Žiūrėti ir matyti.

Tarpuvartėje išbuvau penkiolika minučių. Su svetimais žmonėmis, tarp kurių buvo ir tie, kurie man labai nepatiko. Bet išbuvome. Visi. Net ir tie nieko nepasakė, kuriems, manau, ir aš nepatikau. Tik man ramu, kad nesusipykom ir galiu drąsiai bet kuriam iš jų dabar pažiūrėti į akis. Be gėdos ir nuoskaudos jausmo.

Ramybės jums rytoj, poryt ir visados.

Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

25:11
10:24
04:58

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką