Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 26d. 08:57

Vaikų hospiso skyrių atidaranti sesuo M.Rak: Žmogus nėra tik kūnas

Mykolo Sapočkos hospisas
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Mykolo Sapočkos hospisas

Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise Vilniuje verda gyvenimas. Tačiau, skirtingai nei daugelyje kitų įstaigų, šurmulį kelia ne pasiruošimas artėjančioms šventėms. Hospiso darbuotojai ir savanoriai triūsia stengdamiesi iki sausio vidurio užbaigti vaikų hospiso skyriaus įrengimo darbus.

Prieš septynerius metus Vilniuje atidariusi pirmąjį hospisą Lietuvoje sesuo Michaela Rak metų pabaigoje vos spėja suktis. Ant jos pečių – Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso vaikų skyriaus įrengimo projektas.

Prieš pusantrų metų prasidėjusios hospiso priestato statybos jau baigtos, šiuo metu vyksta įrengimo darbai: montuojami baldai, medicininė įranga ir, žinoma, kuriama jauki atmosfera mažiesiems ligoniams.

Vos įžengus į naująsias patalpas pasitinka šviesa, sklindanti pro plačius langus ir stoglangius. Besižvalgant aplinkui sesuo M.Rak pakviečia prisėsti ant didelės sofos poilsio kambaryje ir ranka pamoja į Vilniaus senamiesčio panoramą, atsiveriančią per langą.

pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas
pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas

„Projektuodami pastatą siekėme, kad vaikams čia būtų jauku. Šioje erdvėje jie galės bendrauti, kai reikia pabūti vieni ir išsiverkti. Tuos, kurie negalės patys ateiti, atvešime su lova, o sutemus per stoglangį jie galės džiaugtis žvaigždėtu dangumi“, – pasakojo hospiso įkūrėja ir direktorė M.Rak.

Hospisas – tai vieta, kurioje sunkios būklės nepagydomi ligoniai gali oriai palikti šį pasaulį.

Poreikis – iš bendruomenės

Hospisas – tai vieta, kurioje sunkios būklės nepagydomi ligoniai gali oriai palikti šį pasaulį. Į sostinėje prie Misionierių bažnyčios esančios įstaigos stacionarą iki šiol buvo priimami tik 18 metų sulaukę ligoniai. Tiesa, vienuolė prisipažįsta, kad pagalba buvo suteikta ir nepilnamečiui, kai to labai reikėjo.

Įrengtame vaikų hospiso skyriuje bus 12 vietų. Oficialus atidarymas rengiamas vasario 15 dieną. Verta paminėti, kad hospiso pagalba yra teikiama nemokamai, o vaikų skyrius pastatytas ir įrengiamas iš privačių rėmėjų lėšų ir aukų.

„Poreikį įkurti vaikų skyrių pajautėme iš bendruomenės: pačių sergančiųjų, jų tėvelių, medikų. Paliatyvi medicina ir pagalba apima visas amžiaus grupes, nes, deja, bet serga ir patys mažiausieji“, – pasakojo M. Rak.

Šiuo metu hospiso specialistai jau lanko keturis sergančius vaikus jų namuose, kur teikia visą reikalingą pagalbą. Į ligonių namus važiuojančią komandą sudaro gydytojas, slaugytojas, socialinis darbuotojas, jeigu yra poreikis psichologas arba kineziterapeutas. Komandos tikslas – užtikrinti, kad būtų patenkinti visi sergančiojo poreikiai – nuo maitinimo, nuskausminimo iki sauskelnių pakeitimo.

Tiesa, hospiso darbuotojai rūpinasi ne tik fiziniais ligonio poreikiais, bet ir emocine, psichologine, dvasine būkle. Pavyzdžiui, pokalbio dieną pas ligonį važiavusi komanda vežė jam ir simbolinę gimtadienio dovaną.

„Žmogus nėra tik kūnas, tai ir jausmai, emocijos, todėl hospiso misija – ne tik medicininė pagalba, bet ir ligonių norų įgyvendinimas. Pavyzdžiui, šiuo metu namuose lankome devynmetę mergaitę, kuri labai nori turėti mažą ponį. Pažadėjau, kad pavasarį gaus. Dar paklausiau, ką ji veiks su juo žiemą? O ji labai spontaniškai atsakė, kad senelis kaime turi tvartą, kuriame ponis galės peržiemoti“, – juokėsi M.Rak.

Žmogus nėra tik kūnas, tai ir jausmai, emocijos, todėl hospiso misija – ne tik medicininė pagalba, bet ir ligonių norų įgyvendinimas.

Išgyvena penkis etapus

„Neretai kalbant su žmonėmis iš medicinos srities girdžiu sakant, kad jie negalėtų dirbti su sunkiai sergančiais vaikais, nes tai labai sunku.

Man skaudu tai girdėti, nes aš manau, kad su vaikais gal net lengviau. Jie yra paprasti, nuoširdūs, atviri. Jie nekuria penkmečio ar dešimtmečio planų, bet yra čia ir dabar.

Jie nuoširdžiai džiaugiasi lankytojais ir priima situaciją tokią, kokia ji yra, net ir suvokdami, kad galbūt reikės iškeliauti. Jie tai priima su mintimi, kad jiems ir pas Dievą bus gerai. O su suaugusiaisiais darbas dažnai būna sudėtingesnis, nes jie nori viską kontroliuoti, turi daug planų ir pyksta, nes jų planai griūva“, – pasakojo hospiso direktorė.

Paklausta, kaip ligoniai priima artėjančią mirtį, M.Rak papasakojo apie penkis etapus susitaikymo su mirtimi link. Pirmiausia, išgirdę mirtinos ligos diagnozę, daugelis išgyvena atmetimo ir neigimo reakciją, tikėdamiesi, kad tai klaida.

Antrasis etapas – derybos su aukštesnėmis jėgomis dėl sveikatos susigrąžinimo. Trečiajame etape žmones apninka apatija ir abejingumas. Tai seka pyktis ir agresija, o šie jausmai dažnai būna nukreipti į šeimos narius. Galiausiai, išgyvenus visus šiuos etapus, žmogų aplanko ramybė ir susitaikymas.

Daugelyje Vakarų Europos valstybių hospiso komandos pagalba onkologinio ligonio gyvenime atsiranda vos išgirdus diagnozę ir dar taikant aktyvų gydymą. Lietuvoje hospiso pagalba įtraukiama tik išsekus aktyvaus gydymo galimybėms.

„Labai svarbu, kad hospiso pagalba atsirastų kuo anksčiau ir padėtų sušvelninti tuos drastiškus ligonio išgyvenamus etapus, kai pasireiškia apatija ar agresija. Kai ligonis apgaubiamas rūpesčiu ir šiluma, artimieji ne tik išvengia agresijos etapų, bet ir patys, žinodami, kad jų mylimas žmogus yra patikimose rankose, lengviau priima diagnozę.

Mes teikiame psichologinę bei dvasinę pagalbą ir ligonio artimiesiems. Jiems svarbu turėti šalia žmogų, su kuriuo galėtų pasidalyti tiek teigiamomis, tiek neigiamomis emocijomis ir jaustų paramą. Todėl esu įsitikinusi, kad aktyvus gydymas ir hospiso pagalba turėtų veikti kartu“, – sakė M.Rak.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Mykolo Sapočkos hospisas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Mykolo Sapočkos hospisas

Pamilo Lietuvą

Sesuo M.Rak į Vilnių atvyko 2008-aisiais su tikslu Lietuvoje įkurti pirmąjį hospisą. Į mūsų šalį ji atsivežė ir 15 metų patirties – būtent tiek laiko vadovavo hospisui Gožuvo mieste bei buvo viena iš jo įkūrėjų.

Savo sukaupta patirtimi ji dalijasi ir su norinčiaisiais kitose šalyse atidaryti hospisą. Į Vilnių buvo atvykę net budistų vienuoliai iš Mianmaro, kuriems sesuo papasakojo apie hospiso kasdienybę, veiklą ir įkūrimą.

„Dalijamės patirtimi, kad ir kitur ta misija būtų skleidžiama. Prieš kelias dienas sutikau pažįstamus, kurie sakė, kad reikia man važiuoti į Ispaniją ir ten šią misiją vykdyti. Ir į Lenkiją grįžti kviečia, didesniuose miestuose kurti hospisus. Bet aš atsisakau, sakydama, kad per daug myliu Vilnių ir Lietuvą ir niekur iš čia nesitrauksiu (juokiasi).

Tačiau, žinoma, mano tarnystė reikalauja atvirumo ir paklusnumo, todėl esu atvira eiti ir tarnauti ten, kur Dievas nusiųs“, – sakė M.Rak.

Praėjusių metų rudenį sesers M.Rak pastangomis į hospisą užsuko Lietuvoje lankęsis Popiežius Pranciškus. Jis ne tik aplankė, bet ir palaimino hospiso ligonius.

„Tiek sergančiam, tiek sveikam žmogui dvasiniai poreikiai yra labai svarbūs, todėl mūsų ligoniams Popiežiaus stabtelėjimas buvo didžiausia laimė, kai kurie netvardė ašarų.

Popiežiaus stabtelėjimas buvo didžiausia laimė, kai kurie netvardė ašarų.

Turėjome paruošę Vatikano vėliavėlių, o kai po Popiežiaus vizito jas nurinkome, aš priėjau prie vieno ligonio lovos, o jis man sako: „Tegu ta vėliavėlė lieka prie mano lovos iki pabaigos.“ Ir žodyje „pabaigos“ nebuvo nei dramos, nei jokių neigiamų emocijų, tik visiška ramybė bei žinojimas, kad ši pabaiga yra kažko naujo pradžia“, – prisiminė M.Rak.

Nors daugeliui hospisas kelia slogias mintis, juk tai vieta, kur atvažiuojama oriai sulaukti paskutiniosios, pati M.Rak ir kiti hospiso darbuotojai užkrečia šypsena ir optimizmu.

„Pirmiausia hospisas yra namai su visomis gyvenimo spalvomis. Kaip namuose yra situacijų, kai norisi trenkti durimis arba apkabinti, paguosti, taip ir čia. Viskas priklauso nuo mūsų atvirumo. O mes stengiamės būti atviri ir nuoširdūs: jei matome, kad kažkam blogesnė diena, apkabiname ir paguodžiame. Žmogus jaučia, kad yra ne vienas.

Mes visi – personalas, ligoniai, jų artimieji – esame viena didelė šeima.

Mes visi – personalas, ligoniai, jų artimieji – esame viena didelė šeima. Net ne bendruomenė, bet šeima, kuri susigyvena, turi savo kasdienybę. Ir darbas hospise nėra tik savo funkcijų atlikimas, tai – buvimas žmogui žmogumi, atvirumas, nuoširdumas, ligonio palaikymas už rankos. Kartais to užtenka, kad jis pajaustų, jog yra ne vienas“, – nusišypsojo sesuo M.Rak.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Popiežius Pranciškus apsilankė Vilniaus hospise
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Popiežius Pranciškus apsilankė Vilniaus hospise
Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

02:54
00:57
26:35

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką