Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 27d. 10:01

Vaikystės traumos lemia patologiškus santykius ateityje. Psichiatrės komentaras

„Patologiškus santykius, patirtus vaikystėje, mes atkartojame su savo artimiausiais žmonėmis, būtent antrąja puse, mylimu žmogumi ar kurdami šeimą, – aiškina gydytoja psichiatrė Agnė Kirvaitienė, – Mes automatiškai nuskaitome tuos santykių modelius, kuriuos patyrėme vaikystėje, ir juos perkeliame į savo, suaugusiųjų, gyvenimą. Ir dėl to tėvų modeliai, kokie jie bebūtų sunkūs, patologiški ar skaudūs, savaime mus veikia, jeigu neskiriame tam dėmesio, savistabos, su tuo nedirbame.“

Dažnai nė nesusimąstome, kad dalį mūsų sprendimų nulemia pasąmonė. Tiek teigiamos, tiek neigiamos patirtys vaikystėje įsirėžia mūsų atmintyje ir daro įtaką net ir suaugus. Pasirodo, neretai antrąją pusę išsirenkame pagal tai, kokį šeimos modelį regėjome būdami vaikai, o skaudūs išgyvenimai gali nulemti tai, jog kenčiame nuo fiziškai ar emociškai smurtaujančių partnerių. Anot gydytojos A.Kirvaitienės, bene kiekvienas psichologas ir psichoterapeutas su tuo susiduria.

Viena esminių problemų Lietuvoje yra geriantys tėvai. Tokiose šeimose augę žmonės turi įvairių psichologinių sunkumų, tokių kaip nerimo sutrikimai, darboholizmas, perdėtas kaltės jausmas, pernelyg griežtas superego, teisianti, kritikuojanti sąžinė, valgymo sutrikimai, seksualinės problemos, intymumo baimė. Visa tai smarkiai susiję su patologine situacija, kurią vaikas išgyveno šeimoje. Be to, dažnai nepilnamečiams tenka gyventi dvigubą gyvenimą. Nors namuose jie regi išgėrinėjančius tėvus ir patiria smurtą, tai dažnai tenka slėpti ir prieš aplinkinius apsimesti, jog gyvena darnioje bei laimingoje šeimoje.

Asmeninio archyvo nuotr. /Agnė Kirvaitienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Agnė Kirvaitienė

Psichiatrė A.Kirvaitienė teigia, kad tai itin kenkia žmogaus psichikai ir nulemia tai, kad vaikai išauga savimi nepasitikinčiomis asmenybėmis, kurios nesuvokia savo pačių jausmų bei vidinių norų. Vyrus ir moteris tokios patirtys veikia skirtingai. Berniukai dažnai užaugę siekia nekartoti tėvų klaidų, daug pasiekti karjeroje, taip bandydami kompensuoti giliai glūdintį menkavertiškumo jausmą. Užaugusios mergaitės dažnai pačios savo antrąja puse pasirenka priklausomybę turintį žmogų.

„Mergaites girtavimas paveikia vėlgi labai savotiškai. Tokia užaugusi moteris labai linkusi užmegzti kopriklausomus santykius. Žinome, kad merginos iš geriančių šeimų dažnai savo antrąją pusę pasirenka ar išteka už alkoholikų. Būtent taip jos atkartoja šeimos modelį, kurį matė namuose. Kopriklausomybė yra labai dažnas reiškinys moterims, kurios augo geriančiose šeimose. Ši priklausomybė, mano galva, yra nepaprastai sunki būsena. Ji gydoma labai sudėtingai, ne mažiau pastangų reikalauja nei pats pasveikimas nuo alkoholizmo. Be specifinės pagalbos ir grupių lankymų tokia moteris pati sunkiai gali pasveikti nuo šitų traumuojančių santykių.

Kitas labai dažnas momentas yra tai, kad jos renkasi gelbėtojos poziciją ar netgi su tuo susijusias profesijas: socialinė darbuotoja, gydytoja, slaugytoja ar psichologė. Jos nuolat dirba su kenčiančiais, reikalaujančiais pagalbos ir paramos žmonėmis. Tokiu būdu moterys lyg siekia išgelbėti tą mažą įsibauginusią mergaitę, kurią turi savyje, kuri yra jos emocinė dalis“, – aiškina psichiatrė.

Gydytoja A.Kirvaitienė pasakoja, kad vaikas, brendęs šeimoje, kurioje nuolat vyko emocinės dramos, užaugęs jaučia fizinį potraukį tiems, kurie gali priminti vaikystėje patirtus išgyvenimus. „Jeigu šeimoje yra toks dramatiškas santykių modelis, tada vaikas išmoksta seksualizuoti tą pačią dramą. Užaugę tiek vyrai, tiek moterys siekia surasti partnerį, su kuriuo galėtų tą dramą išgyventi dar kartą. O tokios antrosios pusės dažnai taip pat būna chaotiškos, destruktyvios ir smurtaujančios. Visa ta santykių drama, tie ribiniai jausmai yra seksualizuojami bei sukuria nenugalimą fizinį potraukį. Tai yra tarsi kompensacinis gynybinis mechanizmas, kuris leidžia iš tikrųjų neprisirišti, vengti pažinti save, savo giliuosius jausmus ir poreikius ir tam tikra prasme neleidžia turėti tikrai intymaus ir artimo ryšio. Viskas pasilieka paviršiuje tų dramatiškų, seksualinių santykių srityje“, – aiškina psichiatrė.

Dar vienas žalingas šeimos modelis yra šeima, kurioje tėvai yra narcisistinės asmenybės. Gydytoja teigia, kad narcisizmas yra mūsų amžiaus liga, šiais laikais labai dažnai pasitaikantis sutrikimas.

„Narcizai yra žmonės, kurie išnaudoja kitus. Tai pagrindinis ir esminis jų bruožas. Šie asmenys sukuria labai savotiškus santykius su aplinkiniais, kuriuose jie veikia taip, lyg tas kitas žmogus privalėtų atlikti tam tikrą funkciją gyvenime ir suteikti tam tikrą naudą. Aš tokius santykius vadinu funkciniais arba išnaudotojiškais. Tai reiškia, kad narcisistinė asmenybė sugeba sukurti tokį santykį su kitu, lyg jis būtų jo ranka, koja ar kažkoks jo valdomas instrumentas. Narcizas gali būti užsidaręs, nedalyvaujantis vaikų auklėjime, besirūpinantis tik savo reikalais, labai egoistiškas. Jis neigia savo emocinę dalį ir neturi jokios empatijos. Kitų žmonių jausmai ir poreikiai jam visiškai nerūpi“, – pasakoja A.Kirvaitienė.

Gydytojos teigimu, pagrindinis narcisistinių tėvų požymis yra tai, kad jie visai nepažįsta savo vaikų. Tėvams nerūpi jų talentai, bręstanti asmenybė bei poreikiai. Narcizų bene vienintelis siekis yra priversti vaikus išpildyti jų pačių lūkesčius. Tokiose šeimose reikalaujama, kad vaikai pasiektų tam tikrų dalykų, kuriais narcisistiniai tėvai galėtų didžiuotis. Tokiu būdu mama ar tėtis kelia savo pačių savivertę, būtent tam jie išnaudoja vaikus.

„Žmonės, kuriuos augino narcisistiniai tėvai, būna nelaimingi, nes jie visai nemoka užmegzti artimo emocinio ryšio ir jį palaikyti. Jie apskritai nežino, kas tai yra, nes santykis su tėvais buvo funkcinis – per gavimą, davimą, per materialinius dalykus, per išorę, bet ne per vidų. Ir jie savęs nepažįsta. Dėl to, sakyčiau, narcisistiškų tėvų vaikai dažniausiai tiesiog būna nelaimingi artimuose santykiuose ir jiems prireikia nemažai metų terapijos, kad sugebėtų užmegzti ir išmoktų kurti naują santykių modelį. Būtent su psichoterapeutu, su jo pagalba, gilinantis ir analizuojant save ir santykius, kokio partnerio ar partnerės tu nori, koks žmogus yra tavo gyvenime mylimiausias.

Artimi emociniai ryšiai yra svarbiausia, ką mes turime šiame pasaulyje, nes jie mus šildo, jie maitina tikrąją savastį, per juos mes tampame savimi. Tai yra svarbiausias turtas, kurį turime šiame pasaulyje, tad reikia jį puoselėti“, – sako gydytoja.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

25:11
10:24
04:58

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką