Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gruodžio 2d. 11:06

Violeta Mičiulienė. Kam tau psichiatras, jei turi kirpėją

Violeta Mičiulienė
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė
Ilgai žiūrėdavau į mamą, kai ateidavau atsisveikinti prieš miegą. Visa jos galva būdavo susukta metaliniais plaukų suktukais, ir mama su jais visą naktį turėdavo miegoti. Miegoti susmaigstyta galva, kad rytoj į darbą eitų kaip avelės mama.

Mamai labai norėjosi būti garbanotai. Ir ji kankinosi sėdėdama lovoje, o ne miegodama, nes su galva, pilna „bigudi“, išsimiegoti neįmanoma.

Ir kai bemiegės naktys ją nukankindavo, mes važiuodavom į miestą, į kirpyklą. Nuostabus laikas, kai mama leisdavo man išeiti į miesto gatvę, nes mamai tuo metu darydavo „cheminį“.

Cheminis sušukavimas, dar kitaip vadinamas pusmetiniu, buvo reikalingas tam, kad negarbanoti plaukai kažkuriam laikui taptų garbanoti. Bet šitai pasiekti galėjai tik išsėdėjus keletą valandų po kažkokiu metaliniu puodu, iš kurio į galvą pulsuodavo karštis.

Tol trumpinau jai paausius norėdama, kad būtų lygu, kol peržengiau ribą. Kai plaukų virš ausų nebeliko, pasimatė, kokios didelės jos ausys.

Kirpykloje kaip per rėtį būdavo persijojamos visos naujienos. Ir nesvarbu, ar mano mamos laikais, ar mano.

Atsimenu, kaip kartą sėdėjau kirpėjo kėdėje, ir paskambino sūnus. Paklausė, kaip aš verdu čili sriubą. Išpasakojau visą procesą, kaip iš eilės dedami produktai. Ir tada netikėtai mano kirpėjas, manieringai atsiprašęs, atėmė iš manęs telefoną. Vadindamas mano sūnų zuikučiu, papasakojo savo sriubos receptą. Šalia sėdinti klientė irgi paprašė ragelio. Ji jau nevadino zuikučiu, tačiau žodis „vaikeli“ irgi skambėjo įdomiai. Galiausiai priėjo administratorė ir jau be atsiklausimo stvėrė ragelį, kad papasakotų tikrosios čili sriubos istoriją.

Kai vėl galėjau kalbėtis su sūnumi, jis pirma įsitikino, kad tai tikrai aš, o ne kokia praeivė iš gatvės, ir paprašė daugiau niekada taip nedaryti.

Bet jis, zuikutis, negalėjo suprasti, kad tai kirpykla! Tai visai kitas pasaulis, čia logikos nebūna.

Aš septintoje klasėje svajojau būti kirpėja. Atėjo klasiokė ir aš, jau nukirpusi visas savo lėlių kasas, įkalbėjau ją manim pasitikėti. Nes kai būsiu kirpėja, ji vargu bau ar sugebės pas mane pakliūti.

Bet jis, zuikutis, negalėjo suprasti, kad tai kirpykla! Tai visai kitas pasaulis, čia logikos nebūna.

Įtikinau. Tol trumpinau jai paausius norėdama, kad būtų lygu, kol peržengiau ribą. Kai plaukų virš ausų nebeliko, pasimatė, kokios didelės jos ausys. Tada pasakiau, kad nebeturiu laiko, o ji tegul eina namo. Kitą dieną nei ji, nei aš nebuvom mokykloje. Aš – iš baimės, o kodėl ji neatėjo, nežinau.

Tada eksperimentavau dažydama draugėms plaukus. Niekaip nesuprantu, kas ten nepavyko, bet blondinė nesigavo. Išėjo žalia galva su žydrais dryžiais. Dabar gal ir būtų nieko, o tada prilygo kelialapiui į psichiatrijos gydyklą.

Dėl geros kirpėjos dabar gali nuvažiuoti ir pusę Lietuvos, nes ne kiekvienam gali patikėti savo galvą. Kojos dvi, rankos, ausys dvi, o galva tik viena.

Dėl geros kirpėjos dabar gali nuvažiuoti ir pusę Lietuvos, nes ne kiekvienam gali patikėti savo galvą. Kojos dvi, rankos, ausys dvi, o galva tik viena.

Atsimenu, kai atėjau 1978 į kirpyklą ir paprašiau nukirpti plaukus. Mano kasa beveik siekė pakinklius. Tokia stora, kaip visa mano ranka nuo peties.

Mano plaukai buvo mano puošmena. Bet man labai patiko tas berniukas, kuriam patiko mano draugė, kuri buvo trumpais plaukais. Susigalvojau, kad tai trumpiausias kelias į laimę. Būti tokia galva, kaip jos.

Kirpykloje darbas sustojo. Visi mane apspitę įkalbinėjo to nedaryti. Paskambino mano mamai, nes be jos leidimo negalėjo kirpti. Mama jau geras pusmetis buvo terorizuojama dėl plaukų kirpimo. Ji buvo netekusi vilties. Tai kaip auginti medį, jį laistyti, o ateina kvailas žemės šeimininkas ir pasako, kad jo kieme to medžio nebebus.

Viena kirpėja verkė, kai man kirpo plaukus. Supynė iš jų kasą ir švelniai įdėjo į batų dėžutę. Kaip mirusį kačiuką.

Plaukus nukirpo iki pečių. O jie, pajutę laisvę, pavertė mano galvą dideliu, apskritu ežiu. Iki paryčių guldžiau plaukus. Į mokyklą išėjau su galva, kuri priminė čebureką. Arba pusmėnulį.

Stebuklas neįvyko, nes tas, dėl kurio aš tai padariau, pasakė, kad aš ožka.

Tada bandžiau prisipinti nukirptą kasą, bet bernai ją nutraukė, ir aš parėjau namo verkdama. Verkdama ir vilkdama pažeme savo kasą, kuri nebeturėjo vertės.

Ir nuo tada tapau nuolatine kirpyklų kliente. Man patiko ta paslaptinga moterų psichologinės pagalbos vieta. Net jei kurios nors klientės vyras ir laukdavo, apsimesdamas, kad skaito „bobiškus “ žurnalus, vis tiek matydavau, kaip jam nejauku.

Nes kirpykla yra moterų pasaulis.

Kuriame gali kirpėjai pasakoti, kas tau atsitiko ir kaip draugė vilioja tavo vyrą. Atrodo, kalbama pusbalsiu, bet išaiškėja, kad ne. Nes į trasą įšoka manikiūrininkė su savo kliente ir toji, kaišiodama nagus po melsva lempa, pasidalina savo patirtim. Kaip ji susitvarkė. Tada tau, kad pamalonintum save, pasiūloma nusipirkti sveikuoliškų indelių maisto produktams (lyg juos ruoštumeisi suvalgyti). Indeliai, kuriuose kotletai gali išsilaikyti, kol tavo anūkė baigs universitetą. Ir nesvarbu, kad šiandien jai tik metukai.

Indeliai, kuriuose kotletai gali išsilaikyti, kol tavo anūkė baigs universitetą. Ir nesvarbu, kad šiandien jai tik metukai.

Kirpykloje sužinai, ką daryti, kai nežinai, ką daryti.

Ir man labai įdomu, apie ką vyksta pokalbiai vyriškose kirpyklose, kurias teko stebėti tik per langą. Juk negali ten šiaip sau užeiti ir paklausti: o kiek kainuoja nusiskusti barzdą?

Tačiau, žinokit, sąžiningai pavydėjau tą kartą, kai mačiau kirpėją, uždedantį ant ką tik nudailinto vyriško smakro šiltą, garuojantį rankšluostį. Mačiau, kaip susiaurėjo vyriškio akys iš malonumo.

Įdomu, apie ką jie kalba? Apie politiką, moteris, mašinas, madas?

Draugas man pasakojo, kad kai jį pasaulis išsunkia, jis eina nusikirpti ir susitvarkyti barzdą. Kad po to jis jaučiasi taip pakiliai, lyg būtų apsilankęs pas psichoterapeutą ir gavęs atsakymą, kaip gyventi.

Nes kirpykla yra kryžkelė, kurioje susikerta visi keliai.

Visos naujausios madų tendencijos, gerų specialistų kontaktai, atsakymai į klausimus, į kuriuos nėra atsakymų, buvo gauti kirpykloje.

Dabar pasaulis nebe toks, koks buvo. Tu negali į kirpyklą užsisakyti picos ir bevalgant toliau kalbėtis su savo kirpėja apie tai, kaip gyvensim toliau.

Tu net negali gauti kavos puodelio, nes tokios taisyklės. Bet aš tikiu, kad sugrįš tas laikas, kai mes vėl eisime į kirpyklą išsikalbėti, atsigauti, surasti atsakymus į rūpimus klausimus.

Ir kas be ko, kad pamatytume, kaip tave, pavargusią nuo darbų pilką pelę, nuostabios rankos paverčia nerealaus grožio moterimi.

Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

01:19
08:07
02:04

Adventur 2022

Maistas

Tik prenumeratoriams

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką