Dabar populiaru
Publikuota: 2021 liepos 22d. 09:23

Violeta Mičiulienė. Kas yra pirmos būtinybės sąraše – asilas ar vyras?

Violeta Mičiulienė
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė
Vasara ištampė suvokimo ribas į visas puses. Tai kaip važiuojant įkaitusiu asfaltu matyti, kad prieš tave plyti didžiulės balos, o kuo tu arčiau jų,, tuo jos toliau tolsta nuo tavęs. Miražų miražai.

Šiandien ryte gėriau kavą balkone ir aiškiausiai girdėjau porą kartų, kaip subliovė asilas. Tik porą kartų, bet tikrai asilas. Nes aš puikiai žinau, kaip jis bliauna.

Vis dar atsimenu iš vaikystės. Kai kaimynas vieną dieną iš neaišku kur ėmė ir parsivežė asilą. Žmona pyko, šaukė ir reikalavo pasakyti, kiek tas sumokėjo. Tačiau jis net vyrams garaže neišdavė šios paslapties. Ar dėl to, kad jautė, jog jį išdūrė, ar tiesiog mėgo būti paslaptingas?

Ganėsi asiliukas netoli mūsų namų. Tiesiog ėdė žolę ir bliovė. Be jokio tikslo ir prasmės. Gal ilgėjosi savo tėvynės, o gal trūko dėmesio? Niekas nežinojo. Paskirtis jo buvo paprasta – per vestuves vežioti svočią vežimėlyje. Didelę moterį jis veždavo sulinkusiom kojelėm link prūdo (nežinau kodėl, bet vaikystėje mano matytos svočios visos svėrė per šimtą kilogramų), nes žmonės norėdavo ją paskandinti. Piršlį pakarti, o svočią paskandinti.

Ką daugiau galima būtų papasakoti svetimtaučiui apie mūsų tautą, jei gražiausia žmogaus gyvenimo šventė – vestuvės – baigiasi bandymu nužudyti du žmones? Pirmą dieną jie beveik svarbiausios personos, o antrą dieną visi kažkodėl nusprendžia, kad jie klydo. Tiesiog apsiriko su pasirinkimu ir reiktų tą klaidą ištaisyti. Kad jų dievukai yra blogis ir juos reikia sunaikinti. Tarp kitko, šita tradicija yra išlikusi ir iki šių dienų. Išrenkam, bučiuojam rankas ir kojas, o kitą dieną išsiblaivome ir pasibaisime savimi – ką pridarėme? Ir puolam rėkti, kad mes nekalti, kalta aplinka ir šiaip dar tas karštis ir jei ne ta pilnatis...

Ką daugiau galima būtų papasakoti svetimtaučiui apie mūsų tautą, jei gražiausia žmogaus gyvenimo šventė – vestuvės – baigiasi bandymu nužudyti du žmones?

Tai štai, asilėlis ir dalyvaudavo šitame baisiame procese, nors Dievas mato, jis buvo visai nekaltas. Tiesiog reikėjo kažkaip pateisinti, kodėl visą savaitę dykai rupšnojo žolę.

Taigi, netikėtai tas išgirstas garsas privertė mane suabejoti savo blaiviu protu. Juk joks cirkas į miestelį neatvažiavo. Jis seniai nebeatvažiuoja ir iš dalies aš džiaugiuosi, nes man labai gaila cirko gyvūnų. Puikiai žinau, kad žmonės pas mus jau karves parduoda, o čia asilas? Gal čia karštis taip veikia garso priėmimo imtuvus ? Ir šitas bliovimas man priminė asilo savininko pokalbį su žmona, kurį išgirdau vaikystėje prie garažėlio. Ji šaukė ant savo vyro, o vyras tylėjo. Tarp jų stovėjo asilas kažkaip supratęs, kad jam irgi geriau patylėti. Todėl nereikia fantazuoti, kad asilas kvailas gyvulys. Puikiai pats suprato, kad jei per pokalbį subliaus, gaus per ausis taip, kad tos be pagalbos iš šalies pačios nebesugebės atsistoti.

Fotolia nuotr./Moteris rėkia ant vyro
Fotolia nuotr./Moteris rėkia ant vyro

Kai šaudo patrankos ir moterys šūkauja, geriau tylėti. O jos žodžius atsimenu iki šiol.

Kalba ėjo apie pirmo būtinumo pirkinius. Kad yra pirmos būtinybės ir antros. O štai asilas nepriklauso nė vienai grupei. Jo tiesiog nėra sąraše. Nes jis – iš Uzbekijos. Žinoma, Uzbekija nekalta, kad jos ten nėra, tiesiog ji labai toli nuo mūsų ir savaime iškrinta iš reikalingų daiktų komplekto. Ir, žinoma, jų šeima be jo puikiausiai pragyventų.

Vyriukas tyliai paprieštaravo, kad tada nebūtų, kas svočią iki prūdo nuveža. Moteriškė patylėjo, pagalvojo ir atkirto, kad ta ir pėsčia galėtų nueiti. Nedidelė ponia. Nors iš tikro, tai svočia visomis prasmėmis didelė ponia.

Ir įsikirto man ta frazė apie pirmos būtinybės daiktus. Kai manęs vaikai prašydavo ką nors nupirkti, visada aiškindavau, kad to padaryti negaliu. Nes jei nėra pirmos būtinybės, tai reikia palaukti, kol baigsis reikalingiausių dalykų sąrašas ir tada galėsim nupirkti tai, kas dabar tikrai nereikalinga. Vaikai reikalaudavo atsakyti, kas tą pirmos būtinybės sąrašą surašė. Aš atsakydavau, kad gyvenimas. Jie atkirsdavo, kad nesąmonė, nes gyvenimas nėra gyvas daiktas ir rašyti nemoka.

O tada atėjo keistas laikotarpis. Supratau, kad viskas laikina, kad rytojaus gali nebūti ir tiesiog, jei noriu ir galiu, tai kodėl gi ne?

Tačiau man pačiai būdavo lengviau, kai pati filtruodavau savo poreikius. Stovėdavau prie naujos suknelės, į gražias padalkas nagais įsikibusi, ir kalbėdavausi su savimi. Kiek turiu suknelių? Kur su ja eisiu? Kam ji man reikalinga? Ar tai pirma būtinybė ar tiesiog įgeidis? Ir atsileidžia pirštai. Pamažu, bet atsileidžia. Ir nueidama matydavau, kaip sugniaužimo vietoje lieka mano buvimo pėdsakai. Ir kuo aš toliau nuo jų, tuo greičiau jie dingsta.

O tada atėjo keistas laikotarpis. Supratau, kad viskas laikina, kad rytojaus gali nebūti ir tiesiog, jei noriu ir galiu, tai kodėl gi ne? Ir pamačiau, kad namai pilni visko. Antro, trečio ir ketvirto nebūtinumo daiktų. Ir pradėjau žaisti Kalėdų Senelį – kas tik ateina, viską atiduodu. Nori? Imk! Nenori? Vis tiek imk, gal kam nors atiduosi.

Pavargau nuo savęs tokios ir supratau, kad asilo šeimininko žmona buvo teisi – pirmo būtinumo ir yra pirmo būtinumo. Filtras turi būti. Todėl gal ne be reikalo man pasigirdo šiandien tas garsas, primenantis asilo bliovimą?

Papasakojau savo kaimynei šias mintis šiaip sau. Lyg tarp kitko. Ji patylėjo ir paklausė manęs, ar vyras yra pirmo būtinumo dalykas.

Aš tylėjau. Galvojau. Ir nežinojau, ką atsakyti.

Turbūt kiekvienam svarbumo sąrašas turi būti skirtingas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Metas rinktis

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką