Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vyro laiškas buvusiai žmonai: „Gaila, bet kitaip mylėti aš tiesiog nemokėjau...“

Liūdesys
„Shutterstock“ nuotr. / Liūdesys
Šaltinis: 15min
0
A A

JAV gyvenantis Anthony D'Ambrosio (29 m.) su savo buvusia žmona susipažino būdamas vos 18-os, kartu jie praleido 8-erius metus, tačiau vieną dieną jų keliams buvo lemta išsiskirti. Skausmingas skyrybas ištvėręs A. D'Ambrosio savo patirtį nusprendė išlieti raštu.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Šis laiškas jam buvo būdas pagaliau padėti tašką ir susitaikyti su skausminga netektimi. Pateikiame iš anglų kalbos verstą ir šiek tiek sutrimpintą jo laiško versiją.

Mano buvusiai žmonai,

niekad negalėjau įsivaizduoti, kad iš visų pasaulio žmonių tu ir aš turėsime išgyventi tokią skausmingą patirtį.

Per daugelį metų susikūrėme pačius nuostabiausius prisiminimus. Kartu mes siekėme pasaulio viršūnės. Užlipome iki pat viršaus, bet tik tam, kad vos ten atsidūrę staiga paslystume ir kristumėm žemyn. Žinau, dėl šio kritimo buvau kaltas ir aš, bet labai stengiausi visą laiką stipriai tavęs laikytis.

Mano širdis skilo į milijonus dalelyčių. Galiausiai supratau, kad man nepavyks mūsų išsaugoti. Negalėjau pakeisti to, kas jau buvo padaryta, todėl privalėjau tau leisti savosios laimės ieškoti kitur.

Visą gyvenimą norėjau sukurti šeimą. Nuolat svajodavau, kaip vieną dieną įsimylėsiu nuostabią moterį, paprašysiu jos už manęs tekėti, mes nusipirksime gražų namą ir kada nors į jį parsivešime savo mažylį.

Tikriausiai net nereikia sakyti, kad visas šias svajones norėjau išpildyti su tavimi. Dalį jų mes ir išpildėme... Aš tenorėjau tau būti pačiu geriausiu vyru, romantišku mylimuoju ir vieną dieną – pačiu geriausiu tėčiu mūsų vaikams.

Mūsų santykiai nebuvo tobuli, bet aš nepaprastai tave mylėjau. Negalėjau net įsivaizduoti, kad šeimą sukurčiau ne su tavimi.

Taip pat skaitykite: Jautrus vyro laiškas žmonai skyrybų dieną: „Niekada nesiliausiu tavęs mylėti“

Bendras mūsų gyvenimas buvo tarsi apsilankymas atrakcionų parke. Bėgiojame jame lyg nerūpestingi vaikai ir dalijomės bendromis svajonėmis, tikėdamiesi, kad vieną dieną jos išsipildys. Laikydami vienas kitą už rankos mes juokėmės, verkėme, mylėjome ir džiaugėmės kiekviena bendra patirtimi.

Bet... vieną dieną mūsų atrakcionai sustojo.

Jų skleidžiama muzika po truputį nutilo, šviesos užgeso, o mūsų magiška kelionė pasiekė skaudų finišą.

Tavęs šalia nebuvo.

Ir staiga anksčiau buvęs toks pažįstamas gyvenimas tapo visiškai svetimas. Be tavęs aš nesijaučiau savimi. Man beliko tik prisiminimai ir svajonės apie tave, kurioms nebuvo lemta išsipildyti.

Bendras mūsų gyvenimas buvo tarsi apsilankymas atrakcionų parke. Bėgiojame jame lyg nerūpestingi vaikai ir dalijomės bendromis svajonėmis, tikėdamiesi, kad vieną dieną jos išsipildys.

Norėčiau tau pasakyti keletą dalykų, kuriems išsakyti aš niekada nerasdavau progos...

Kiekvieną kartą tau skambindamas, nekantriai laukdavau, kol atsiliepsi. Tu tiesiog ištardavai „Labas“ tokiu nekaltu ir mylinčiu balsu. Jis niekada nepasikeitė. Šis balsas man visuomet primindavo mūsų santykių pradžią ir visas priežastis, kodėl tave pamilau. Kas galėtų pamanyti, kad toks paprastas dalykas kartu gali būti toks galingas? Dėl jo tu buvai unikali.

Prisimeni tuos kartus, kai tu šaukdavai ant manęs, o aš tiesiog į tave žiūrėdavau? Paklausdavai manęs, kodėl tai darau, o aš tiesiog nusijuokdavau. Žinai ką? Žiūrėdavau į tave, nes maniau, kad esi pati gražiausia pasaulyje.

Man būdavo nesvarbu, kuo tu vilki, ar tu pasidažiusi, ar ne, aš tiesiog žvelgdavau į tave ir paskęsdavau tavo šypsenoje. Mylėjau kiekvieną tavo trūkumą, kurį manei turinti.

Žiūrėdamas į tave miegančią vis pagalvodavau, kad vieną dieną paprašysiu tavo rankos. Tavo miegančios spinduliuojama ramybė man primindavo, kad turiu tave saugoti ir tavimi pasirūpinti.

Tu padėjai man tapti tuo, kuo dabar esu, ir šis žiedas buvo mano meilės ir dėkingumo ženklas tau.

Ar prisimeni šiltą birželio popietę, kai tau paskambinau ir pasiūliau greitai susiruošti, kad galėtume kartu pavakarieniauti? Viskas vyko spontaniškai ir ne itin planuotai, bet man tai nerūpėjo. Žinojau tik viena – norėjau tavęs paprašyti, kad visą savo gyvenimą sutiktum praleisti su manimi, ir tikriausiai jau nebegalėjau to ilgiau laukti.

Taip pat skaitykite: Tėvo laiškas mirusiam kūdikiui: „Mielas sūnau, didžiuojuosi galėjęs tave bent akimirką palaikyti delnuose“

Tau skirtas žiedas, įdėtas į mėlyną dėžutę, aprištą baltu kaspinu, mano kambaryje gulėjo jau tris savaites. Kiekvieną kartą į jį pažvelgęs aš prisimindavau tą naktį 2004-ųjų metų gegužę, kai pirmą kartą tave pamačiau. Vis galvodavau, kaip stipriai noriu su tavimi susieti savo gyvenimą. Tu padėjai man tapti tuo, kuo dabar esu, ir šis žiedas buvo mano meilės ir dėkingumo ženklas tau.

Prisimenu, kaip stipriai eidamas paplūdimiu tą vakarą jaudinausi, mano rankos buvo išpiltos prakaito, o širdis, atrodė, tuoj iššoks iš krūtinės. Visą gyvenimą prisiminsiu tavo veido išraišką, kai klūpėdamas paplūdimyje paprašiau už manęs tekėti. Saulė jau po truputį leidosi, o tavo plaukus blaškė vėjas, į krantą mušdamas ir jūros bangas. Niekada nepamiršiu, kaip iš nuostabos rankomis susiėmusi burną, man tyliai ištarei „Taip“.

Tai buvo viena laimingiausių akimirkų mano gyvenime. Maudamas ant piršto tau žiedą aš buvau įsitikinęs, kad tu jo niekada nenusiimsi.

Pagaliau atėjo ir mūsų vestuvės – 2012 metų birželio 10-oji. Šios dienos laukiau 27-erius savo gyvenimo metus, tačiau net negalėjau įsivaizduoti, kad mūsų vestuvės bus tokios nuostabios. Buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Negalėjau sulaukti tos akimirkos, kai pagaliau tapsi ponia D'Ambrosio.

Ir štai mes čia – tie patys du paaugliai, kurie susitiko prieš aštuonerius metus, neturėdami nė menkiausio supratimo apie gyvenimą, meilę ir tai, kur ji mus nuves. Galiausiai mes sukūrėme sau šią dieną. Mes susitvarkėme savo gyvenimus, savo karjeras, savo namus, ir dabar atėjo laikas mums susikurti ir savo šeimą.

Stovėjau prie altoriaus ir laukiau. Kai durys prasivėrė, išvydau tave. Jutau, kaip visos mano viltys, svajonės ir maldos iš lėto artėja prie manęs, įkūnytos nepaprasto grožio.

Buvai man pati geriausia draugė. Mums abiem aš norėjau labai daug. Bet kartais tenka susitaikyti su kitokia gyvenimo realybe.

Kartais mūsų pasaulis turi sugriūti tam, kad vėl galėtume jį sulipdyti ir padaryti tokiu, kokiam jam ir buvo lemta būti.

Už tavo laimę man nėra nieko svarbiau ir džiaugiuosi, kad dabar esi laiminga. Mūsų gyvenimai pasuko skirtingais keliais, bet net ir tai iš mūsų negali atimti bendrų prisiminimų.

Kartais mūsų pasaulis turi sugriūti tam, kad vėl galėtume jį sulipdyti ir padaryti tokiu, kokiam jam ir buvo lemta būti.

Kaip aš? Aš laimingas. Pagaliau radau ramybę. Pasinėriau į darbą ir atradau naują aistrą rašyti. Stengiuosi iš naujo sulipdyti į milijoną dalelių suskilusį savo gyvenimą. Vis dar svajoju kada nors sukurti šeimą. Vis dar svajoju vieną dieną rankose laikyti savo vaiką. Žinoma, vis dar svajoju ir kada nors atrasti tikrąją savo laimę.

Aš esu tas pats Anthony, kurį tu pažinojai, bet kartu esu ir kitoks. Pernelyg daug žmonių šiame pasaulyje gyvena su neapykanta. Tie patys žmonės gyvena ir su pykčiu bei baime. Aš nesu vienas iš šių žmonių.

Gaila, kad mes taip ir nebaigėme savo istorijos, bet dėl to aš niekuomet nejusiu pykčio. Negalėčiau tau jausti neapykantos ar būti nenuoširdus dėl savo jausmų. Dievas man suteikė šią nuostabią galimybę mylėti, o meilė mane tiek daug išmokė apie gyvenimą ir suteikė prisiminimų, kuriuos branginsiu amžinai. Kaipgi galėčiau pykti už tai?

Atleisk, jei tave kada įskaudinau. Labiausiai už viską norėjau su tavimi praleisti visą savo gyvenimą, stengiausi, kad ir taviškis būtų toks, apie kurį visuomet svajojai.

Gaila, kad man nepavyko.

Jei anksčiau būčiau žinojęs tai, ką žinau dabar, per pirmąjį mūsų šokį būčiau tave laikęs kur kas tvirčiau, būčiau pasirinkęs dainą, kuri niekada nesibaigtų...

Aš nesu tobulas, niekad nenorėjau, kad žmonės taip galvotų. Esu pridaręs daug klaidų, kuriomis tikrai nesididžiuoju, esu priėmęs sprendimų, kuriuos norėčiau atsiimti...

Vis dėlto aš kiekviena savo kūno dalele mylėjau vieną žmogų, mylėjau sulig kiekvienu širdies dūžiu, mylėjau visa savo siela. Galbūt mano meilė ir nebvo tobula, bet kitaip mylėti aš tiesiog nemokėjau.

Praradęs tave išgyvenau patį skaudžiausią laikotarpį savo gyvenime, bet ši patirtis man suteikė daug stiprybės – ji privertė pajusti gyvenimo realybę.

Kažkada tau sakiau, kad norėčiau žodžiais išsakyti savo meilę tau ir pasidalyti tuo su visu pasauliu. Pagaliau tai padariau.

Praradęs tave išgyvenau patį skaudžiausią laikotarpį savo gyvenime, bet ši patirtis man suteikė daug stiprybės – ji privertė pajusti gyvenimo realybę.

Nors popieriuje aš tiesiog praradau savo žmoną, realybėje netekau kur kas daugiau...

Aš praradau dalį savęs ir jos niekada nesusigrąžinsiu. Prašau, gerai ja rūpinkis.

Su geriausiais linkėjimais,

Anthony.


Šis laiškas buvo publikuotas portale www.11alive.com.

Nepaprastai didelio visuomenės susidomėjimo susilaukusį kūrinį originalo kalba paskaityti ir nuotraukas pasižiūrėti galite paspaudę čia.

Vėliau surengtame interviu kompanijoje „Apple“ dirbantis Anthony D'Ambrosio, pasakojo, kad su buvusia žmona šiuo metu visiškai nebendrauja ir tikino, kad šį laišką rašė be jokių paskatų ją susigrąžinti, anot jo, tai tebuvo bandymas šioje istorijoje pagaliau padėti tašką.

Interviu originalo kalba skaitykite čia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką