Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

ŽIV infekuoto Justo išpažintis: „Būsiu laimingas, jei mano istorija apsaugos bent vieną žmogų“

Vyras ant sūpuoklių.
123RF.com nuotr. / Vyras ant sūpuoklių.
Šaltinis: 15min
9
Skaitysiu vėliau
A A

„Bent vienas žmogus, paskaitęs šią istoriją, gal susimąstys ir laiku sustos. Noriu kažkam padaryti gero ir parodyti, kad kiekviename žingsnyje turime gerai apgalvoti, ką darome ir kur tai gali nuvesti“, – 15min redakcijai atsiųstame laiške rašo pajūryje gyvenantis Justas.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Sveiki, rašau jums tam, kad būčiau išgirstas. Mano gyvenimo istorija gal bus kažkam pamokanti, gal suteiks žinių ir noro nekartoti klaidų, kurių gali pasitaikyti kiekvienam iš mūsų, nes kiekviena diena yra nenuspėjama ir gali būti lemtinga gyvenime.

Esu klaipėdietis, čia gimiau ir užaugau. Myliu savo miestą, man tikrai patinka, bet pabaigus vidurinę, teko vykti studijuoti į sostinę – ten geresnės studijų sąlygos, gali rinktis iš daugiau universitetų. Po vidurinės baigimo įstojau į VGTU statybos inžineriją; labai patiko statybų sektorius, yra tekę vasaromis padirbėti statybose.

Nemeluosiu, ji man buvo pirmoji mergina, nors jai to nesakiau, nes nenorėjau atrodyti nebrandus ir nepatyręs.

Kadangi atvykau iš toli, o tėvų pajamos nebuvo labai didelės, man paskyrė bendrabutį. Pirmas kursas įpusėjo, mokslai sekėsi gerai. Džiaugiausi nauju miestu, nes tik per moksleivių ekskursijas teko būti Vilniuje. Savaitgaliais per „Facebook“ kooperuodavausi ir vykdavau aplankyti tėvų, nes jiems reikėdavo mano pagalbos – prižiūrėti sodą ir padėti prekiauti gėlėmis. Taip, tai buvo jų verslas, nelabai pelningas, sunkus, bet tai teikė jiems džiaugsmo.

Esu ramaus būdo, tačiau kaip atvykėlis nepuoliau į naktinį miesto gyvenimą ar ieškoti pažinčių „gerai praleisti laiką“. Nebuvau didelių vakarėlių ir linksmybių mėgėjas. Su savo kambarioku, kuris buvo iš Plungės, galima sakyti, kaip ir iš mano krašto, kartkartėmis nueidavome atsigerti alaus į barą, pažiūrėti krepšinio.

Tad vieną vakarą bare susipažinome su dviem merginomis, kurios irgi atėjo pažiūrėti krepšinio. Man buvo sunku kalbinti merginas, trūkdavo žodžių, pasimesdavau, buvau labai uždaras, tačiau tą vakarą jau buvau išgėręs kelis bokalus alaus, ir šneka vystėsi gana neblogai. Pabendravęs apsikeičiau su patikusia man mergina telefono numeriais ir judėjau su kambarioku namo.

Kitą dieną ji man parašė ir pasiūlė susitikti tik dviese. Buvau studentas su ribotomis pajamomis, tad nei į kiną, nei kur kitur nelabai galėjau merginos nusivesti. Pasiūliau susitikti kavinėje netoli namų. Ji atėjo skoningai apsirengusi ir besišypsodama. Tikrai paprasta mergina, neprisidažiusi ar apsikarsčiusi papuošalais. Pokalbis buvo vangus, su daug tylos minučių, nes nemokėjau užmegzti tinkamai pokalbio, tačiau pamažu įsišnekėjome, bendravimas pasidarė laisvesnis, radome daug ką bendro.

Praėjo gal kokie 6–8 pasimatymai, kol pradėjome vaikščioti susikibę už rankų ir susitikę apdovanoti vienas kitą saldžiais bučiniais. Pamažu gimė meilė, bet niekur neskubėjome. Nemeluosiu, ji man buvo pirmoji mergina, nors jai to nesakiau, nes nenorėjau atrodyti nebrandus ir nepatyręs.

Taip gražiai bendravome metus, kol vasarą nutarėm išvykti padirbėti į užsienį ir užsidirbti. Galėjau vasarą padėti tėvams, bet norėjosi turėti ir savo pinigų, įsigyti automobilį ir įsikurti savo, kad ir nuomojamame, būste. Netruko ateiti vasara, ir kartu susikibę laukėme kelto plaukti į Daniją. Sekėsi gerai, per vasarą užsidirbome pinigų, nors kartu praleisti daug laiko negalėjome, nes apgyvendinti buvome po 4 asmenis kambaryje. Tačiau su mylima mergina jokie sunkumai neatrodė baisūs.

Grįžus į Vilnių ir prasidėjus 3 kursui, nusprendėme išsinuomoti būstą drauge ir gyventi po vienu stogu. Taupumo sumetimais butą išsinuomojome su kita mergina, kuri buvo iš Ukmergės. Butas dviejų kambarių, o nuomą dalijomės trise – kaip ir komunalinius mokesčius. Buvau be galo laimingas; o ko norėti daugiau – mokslai sekėsi gerai, gyvenau su mylima mergina, po vasaros turėjau susitaupęs pinigų, kurių turėjo užtekti visiems metams... Gal nuskambės juokingai, bet tik apsigyvenę tame bute pradėjome ir seksualinį gyvenimą – iki tol nebuvo sekso.

Gyvenimas klostėsi gerai. Baigiau 4 kursą, įgijau bakalauro diplomą, draugė apsigynė magistrą. Jau dirbome kvalifikuotus darbus ir gyvenome vieni išsinuomotame bute. Nieko nelaukęs pasipiršau savo merginai.

Laukė vestuvės, tačiau čia ir prasideda viso mano pasakojimo esmė. Skaudžiausia tiesa.

Iki vestuvių likus porai mėnesių, teko važiuoti į Klaipėdą, nes seneliui reikėjo operuoti žarnyną; daktarai aptiko vėžį, kuris, ačiū Dievui, nebuvo išplitęs. Kadangi tėtis kraujo donorystei netiko, aiškino, kad jo mažas hemoglobinas ar pan. Nuvykau aš duoti kraujo senelio operacijai. Viskas vyko sklandžiai: užpildžiau kažkokią anketą, paėmė kraujo ir ramiai judėjau pas tėvus į sodą.

TAIP PAT SKAITYKITE: Melas, kurį sau kartojate ieškodami gyvenimo tikslo

Kitą dieną paskambina iš donorystės centro ir tiesiog liepia atvykti pas juos, nes yra kažkokių neaiškumu su mano krauju. Kažkiek buvo neramu, nes niekada nesiskundžiau sveikata, jaučiausi puikiai, bet pasąmonėje galvojau, kad koks nors kraujo rodiklis ne normos ribose.

Negalėjau patikėti, ką jis man pasakė. Pasakiau, kad tai neįmanoma, aš ne koks narkomanas ar gyvenantis audringą gyvenimą vyras.

Kai tik atvykau, gydytojas pakvietė užeiti į konfidencialiems pokalbiams skirtą kambarį ir uždaryti duris. Jis iš pradžių klausinėjo manęs, ar buvau išvykęs iš Lietuvos, ar lankiausi kokioje svetimoje šalyje, ar kada nors esu vartojęs narkotikų – žodžiu, panašių klausimų, kurie buvo anketoje prieš duodant kraują. Sunerimau, kodėl jis klausinėja manęs tokių dalykų, kodėl nepasako, kas yra. Tada įvyko gyvenimo lūžis... Jis ištarė tai, ko pačiame baisiausiame sapne nebuvau girdėjęs: „Mes įtariame, kad esi infekuotas ŽIV nešiotojas.“

Atrodė, sustojo širdis, negalėjau pratarti nė žodžio. Širdis daužėsi. Negalėjau patikėti, ką jis man pasakė. Pasakiau, kad tai neįmanoma, aš ne koks narkomanas ar gyvenantis audringą gyvenimą vyras. Jis paprašė nusiraminti ir vykti į Vilnių pasitikrinti, ar tikrai neklysta tyrimai, nes tik ten diagnozuojama ta infekcija de facto.

Išėjęs iš kabineto vis dar negalėjau suvokti, ką man pasakė gydytojas. Žemė slydo iš po kojų. Stovėjau stotelėje ir laukiau autobuso, bet nepastebėjau, kaip jis atvažiavo ir nuvažiavo. Buvau girdėjęs apie šią žiaurią infekciją, kad ji nepagydoma ir pakeičia žmonių likimus. Nedrįsau gilintis, tiesiog tai suvokiau kaip klaidą ir mėginau ginti mintis šalin.

Po savaitės senelio operacija, mano kraujas netiko, tad reikėjo kažką pasakyti tėvams. Melavau negalvodamas, kad tik daugiau niekas neklaustų apie tai. Grįžau į Vilnių. Nervinausi, nes jau buvau permąstęs visą savo gyvenimą ir neatkapsčiau, kaip galėjau pasigauti šią infekciją iki savo būsimos žmonos. Nenorėjau nieko sakyti savo gyvenimo meilei. O jeigu aš sergu? Juk kraujo tyrimai patikimi. O gal visgi gali klysti?

Pradžia buvo košmariška: niekam negalėjome pasipasakoti, nes bijojome pasmerkimo, net savo tėvams ar artimiausiems žmonėms nieko nesakėme.

Nervai ir stresas mane keitė. Negalėjau ilgiau laukti, teko ryžtis ir nuvykti į Vilniuje esančią specialią laboratoriją. Užpildžiau konfidencialią anketą, nerašiau savo tikro vardo ir pavardės, norėjau būti incognito, juk, neduok, Dieve, pasitvirtins blogiausia prognozė... Pridaviau kraują tyrimui – atsakymas bus po dviejų dienų. Nervinuosi dar labiau, nežinau, ko tikėtis. O kas, jeigu..? Bet ir vėl save raminu, kad viskas bus gerai.

Sužadėtinė pastebėjo, kad pasidariau nervingas, nebe toks, koks buvau, tapau šaltas ir apatiškas viskam. Taip ir jaučiausi – juk jei diagnozė pasitvirtins, viskas sugrius. Tos dvi dienos buvo ilgiausios mano gyvenime. Atvykau prie ligoninės ir nedrįsau užeiti. Kaip sukaupti drąsą ir eiti pasitikti savo likimo? Bėgo valandos, bet nesiryžau lipti iš automobilio, kol liko pusvalandis iki laboratorijos uždarymo. Žinojau, kad jei nenueisiu, vėl turėsiu bemiegę naktį, tad geriau jau sužinoti šiandien.

Užėjęs pasakiau kraujo pridavimo koduką ir vardą, kuriuo buvau pasivadinęs. Mane priėmė vyras, ant krūtinės prisisegęs kaspiną su užrašu „Aš sergu ŽIV, bet čia gyvenimas nesibaigia“. Liepė atsisėsti ir laukti, kol gydytojas atneš atsakymą. Nespėju su anuo vyru net pasikalbėti, kai ateina gydytojas su tyrimais ir pasikviečia mane į kabinetą. Nuojauta bloga – kam kviestis į kabinetą, jeigu tyrimas geras ir esu sveikas.

Atsisėdau. Išmušė šaltas prakaitas, baimė veržėsi iš kūno, pradėjo virpėti širdis, rankos. Daktaras ramiai pasako, kad tik neišsigąsčiau, bet tyrimų rezultatai yra teigiami, ir aš esu infekuotas tuo baisiu virusu... Sėdžiu ir negaliu patikėti, net ir dabar nesuvokiu, kad tai tiesa. Žiūriu į savo rankas ir matau, kaip jomis teka nuodai. Baisūs, viską griaunantys nuodai. Daktaras kažką šneka, bet aš jo negirdžiu... Atneša stiklinę vandens, duoda atsigerti. Pradeda pasakoti apie gydymą ir kaip ši infekcija pažabojama, tačiau manęs tai neguodžia.

TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė: 3 technikos, padėsiančios jums perprasti žmones

Aš esu jaunas, tik gyvenimą pradedantis kurti žmogus ir su tokiu sunkumu nepajėgiu matyti savo gyvenimo prasmės. Pridavęs papildomiems tyrimams kraujo, išeinu ir važiuoju namo pas savo būsimą žmoną. Sustoju kieme ir galvoju, kaip viską turėsiu pranešti. Užeina pyktis – juk ne aš infekciją atnešiau į mūsų namus! Ji serga. Kiek ilgai jau serga? Ar ji žino, kad serga, o gal įtarė, bet nieko nedarė, kad apsaugotų mane nuo šios gyvenimą griaunančios ligos?

Pyktis, baimė, nervai – nežinau, kuri emocija tuo metu ėmė viršų. Tik trumpai pasakiau jai, kad ji man buvo pirmoji gyvenime, tad apie kokį atleidimą gali kalbėti...

Užeinu į namus. Ji iškart mane apsikabina ir meiliai pabučiuoja. Ta šiluma mane apramina. Vakarienė šilta, bet aš negaliu žiūrėti į maistą, net pykina nuo kvapo. Ji mato, kad kažkas negerai, ir atsisėdusi pradeda klausinėti. Norėdamas sumažinti įtampą ir pažiūrėti, kaip ji reaguos, pasakiau, kad vaikystės draugas serga ŽIV, ir šiandien sužinojau, labai blogai dėl to jaučiuosi, nes laikiau jį labai artimu. Ji nė kiek nesutrinka, apkabinusi pasako, kad viskas bus gerai. Ji visiškai rami, taigi niekada neįtarė, kad pati gali būti užsikrėtusi. Šiandien nesakysiu.

Negalėjau pasakyti visą savaitę.

Tačiau išaušo ta diena, ryžausi – juk ji mane užkrėtė, – kodėl turiu kankintis ir kaltinti save? Po pokalbio ji pravirko ir išbėgo į kitą kambarį, užsirakino. Verkė visą tą vakarą, neįsileido manęs per naktį į kambarį. Ryte ji mane užsipuolė, kad aš sugrioviau jos gyvenimą, išplūdo mane ir išbėgo pro duris, net nespėjusi man pasakyti nė žodžio. Pykau taip, kaip gyvenime dar nebuvau pykęs, bet buvo neramu, nes visą dieną ji negrįžo namo. Įsipyliau stiklinę viskio ir išgėriau iki dugno. Užmigau.

Fotolia nuotr./Santykiai
Fotolia nuotr./Santykiai

Prabudau vidurnaktį, o jos dar nėra. Skambinu, bet niekas nekelia ragelio. Skambinu jos geriausiai draugei, bet ji dievagojasi, kad mano sužadėtinės nėra pas ją. Neramu – tokios būsenos ji gali save nuskriausti. Apsirengiu ir einu ieškoti jos, mąstau kreiptis į policiją, bet žinau, kad tai nieko neduos, nes nebuvo praėjusi nė para po jos išėjimo. Iki 5 valandos ryto vaikštau ir bandau prisiskambinti, kol išsikrauna mano telefonas. Gal ji namie? Skubu ten, bet atidarau duris – tuščia. Rytas, švinta. Neramu, kur ji gali būti, nes telefonas išjungtas.

Ji grįžo man besnaudžiant. Atsisėdo kampe ant kėdės ir ašarotomis akimis tarė: „Jeigu pažadi niekada manęs nepalikti, aš tau atleisiu.“ Pyktis, baimė, nervai – nežinau, kuri emocija tuo metu ėmė viršų. Tik trumpai pasakiau jai, kad ji man buvo pirmoji gyvenime, tad apie kokį atleidimą gali kalbėti, nes aš negalėjau atnešti šios baisios ligos į mūsų kuriamą šeimą.

Ilgai sėdėjome vienas prieš kitą ir nepratarėme nė žodžio, kol ji neištvėrė ir pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą, prieš atsirandant man. Kad turėjo mokyklos laikų meilę, su kuriuo ir prarado savo nekaltybę, bet prisiekinėjo, kad visada saugojosi ir naudojo prezervatyvus, tad niekada nebuvo kilusi mintis, kad gali būti kažkas ne taip. Ir tų kartų, pagal jos pasakojimą, buvo nedaug.

Klausiausi aš jos, ir darėsi pikta, bet negalėjau smerkti žmogaus, kurį myliu ir visada palaikau. Pokalbis truko pusę dienos, kol apšnekėjome visą savo gyvenimą iki mūsų pažinties ir draugystės. Kilo klausimas, kodėl nesidomėjau jos praeitimi? Bet ji buvo tikrai padori mergina, niekada neskubėjo, buvo rūpestinga ir įsiklausanti, ne iš tų, kurios ieško vienadienių malonumų ar pan.

Ar tam buvo įmanoma užbėgti už akių? Vis užduodu šį klausimą, bet atsakymo niekaip negaliu rasti savo galvoje. Daug minčių, bet aišku viena – gyvenimas jau nebus toks, koks buvo. Kaip ir buvo galima tikėtis, mano mergina buvo infekuota, tad pradėjome gerti vaistus. Pradžia buvo košmariška: niekam negalėjome pasipasakoti, nes bijojome pasmerkimo, net savo tėvams ar artimiausiems žmonėms nieko nesakėme. Buvo tokių dienų, kai norėjosi pasiduoti, nes nuo vaistų man dažnai svaigo galva, pykino ir buvo negera. Žinoma, su laiku pradedi priprasti, bet silpnumo akimirką atrodo, kad jau gana: kas iš tokio gyvenimo?

Nepasakosiu, kaip gyvenu sirgdamas. Per sunku. Tik galiu pasakyti, kad galima gyventi ir susitaikyti su šia diagnoze visam gyvenimui, bet visada turi būti stiprus ir nepalūžti, nes ši liga to ir telaukia, kad galėtų vėl progresuoti. Taip, mums tikrai yra lengviau, nes esame kartu ir stengiamės palaikyti vienas kitą. Būna dienų, kai mano draugei sunkiau, būna dienų, kai man sunku, bet stengiamės nepasiduoti ir kurti gyvenimą tokį, kokį pamėtėjo mums likimas.

Gyvenu kartu su savo mergina ir myliu ją su kiekviena diena vis stipriau. Negaliu jos kaltinti, ji to tikrai nenorėjo ir viską padarytų, kad galėtų sugrąžinti laiką atgal ir apsaugoti mane.

Dirbu sėdimą darbą ir neturiu jokio kontakto su žmonėmis, tad saugau kitus, nes negalėčiau rizikuoti ką nors užkrėsti. Teko persikvalifikuoti į IT sektorių, kad galėčiau dirbti kompiuteriu, o ne pagal specialybę – statybose. Žodžiu, būna visko ir visokių minčių, nervai ir stresas kartais kamuoja, nes nežinai, kada ši liga pasireikš ir reikės eiti pas gydytojus, nežinai, ko tikėtis. Bandome kurti savo pasaulį iš tų blyškių spalvų, kurios liko, bet niekada jau nebus, kaip buvo, ir su tuo reikia susitaikyti. Nors užsikrėtę esame abu, bet turime saugotis, kad neužkrėstume vienas kito pakartotinai, nes virusas mutuoja ir pasidaro atsparesnis vaistams.

Šią istoriją parašiau tam, kad nupieščiau vaizdą, kaip gyvenime viskas trapu ir nenuspėjama, ir kad mes per mažai darome, kad jį pakreiptume geresne linkme. Būsiu laimingas, jei tai apsaugos bent vieną žmogų. Taip, taip nedaug, bet tai gali būti jūsų artimas žmogus.

Man 28 metai, bet mokydamasis niekada nebuvau apšviestas apie lytines ligas. Taip, buvo biologijos pamokos apie vyro ir moters sandarą, kas yra seksas, iš kur atsiranda vaikai ir pan. Klausimas kitas: kodėl tiek mažai informacijos apie lytiniu keliu plintančias ligas? Apie narkotikus ir jų žalą mokyklos laikais buvo ilgos paskaitos ir net rodydavo nuotraukas, kad atgrasytų jaunimą, bet dėl ŽIV nieko nebuvo sakoma.

Mano medicinos knygelėje nėra įrašo apie šią ligą – pasirinkau būti konfidencialus pacientas, nes noriu gauti tinkamą gydymą ir nebūti laikomas raupsuotuoju. Esmė ta, kad per tuos metus nė karto gydytojas nepasidomėjo, ar esu daręsis ŽIV testą ar pan. Net dabar atėjus su daugeliu šiai ligai būdingų požymių, daktaras net nepasiūlo išsitirti, kad sužinočiau savo diagnozę, o tik siunčia pas tos srities gydytoją, o tas, atlikęs tyrimus, paskiria gydymą. Ir niekam jokio įtarimo, kad galiu sirgti šia liga.

Gal atsitiktinumas, bet mano draugei situacija tokia pati: niekas nesiūlo išsitirti, net nepasiteirauja, ar neserga – gydytojai tiesiog konvejeriu stumia pacientus nuo savęs ir neieško priežasčių. Atsainu? Tikrai taip, o juk reikia visus šviesti apie šią ligą. Gydymas valstybei kainuoja milžiniškus pinigus, kuriuos sutaupius galima būtų skirti vėžio diagnostikos gerinimui ir kitos įrangos įsigijimui. Reikėtų ligoninėse plakatų apie ŽIV riziką ir raginimo, kad žmonės būtinai tirtųsi po kiekvienų nesaugių lytinių santykių.

Dėl to, kas man nutiko, nejaučiu pykčio ar noro kerštauti. Gyvenu kartu su savo mergina ir myliu ją su kiekvieną dieną vis stipriau. Negaliu jos kaltinti, ji to tikrai nenorėjo ir viską padarytų, kad galėtų sugrąžinti laiką atgal ir apsaugoti mane. Vaistai pažangūs, bet svarbu psichologija ir tikėjimas.

Nebuvau tikintis, bet dabar kasdien po darbo einu į bažnyčią ir kalbuosi su Dievu, kad greičiau sunaikintų arba pažabotų šią ligą. Saugokime vieni kitus ir galvokime, kaip padėti, o ne pakenkti vienas kitam.


Dėkojame istorijos autoriui už atvirumą ir dovanojame jam „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.

Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Prizas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Prizas

Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.​

Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!​

Komentarai: 9
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką