Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žmonos savižudybę išgyvenęs Algirdas: vairuodamas automobilį leisdavau sau rėkti visa gerkle

Vairuotojas.
Fotolia nuotr. / Vairuotojas.
Šaltinis: 15min
1
Skaitysiu vėliau
A A

Beveik prieš septynerius metus žmonos netekęs Algirdas tikina, kad laikas skausmo negydo. Jis tik užmiega gilioje širdies kertelėje, tačiau bet koks prisiminimas jį vėl pažadina. Savo laiku vyras išgyveno visą įmanomų jausmų skalę, o šiandien sako, kad jeigu būtų turėjęs daugiau informacijos apie savižudybės rizikas ir ženklus, daug ką būtų daręs kitaip.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

– Ar galite papasakoti, kas tą dieną nutiko?

– Tai buvo pirmadienis. Sekmadienį kaip tik grįžau iš Klaipėdos, kur buvau lankyti tėvo ligoninėje. Jam buvo ketvirta vėžio stadija. Vakare su žmona išvažiavome miegoti į sodą. Labai gražiai kartu pabuvome, pasidžiaugėme, kaip gražiai ir gerai gyvename, turime namus, sodą, vaikai jau užaugę. Sūnus buvo sukūręs savo šeimą, už pusmečio turėjo gimti anūkas, dukra dar gyveno su mumis. Nieko ypatinga – jokių pokyčių, ženklų – nepastebėjau.

Pirmadienio pusdienį turėjau laisvą, taigi vėl kartu pabuvome, o prieš man išvažiuojant į darbą draugiškai atsisveikinome. Tik gal keistai pasirodė, kad atsisveikindama žmona ne bučkį davė, o iš tolo man rankele pamojo. Gal nenorėjo patirti jausmų, kad nepasikeistų jos sprendimas.

Išvažiavau labai ramus, tačiau grįžęs iš darbo matau, kad sodo namelis iš lauko užrakintas, o raktas padėtas prieškambaryje ant palangės – matosi pro langą. Kažkoks šiurpas per kūną nuėjo, nes labai keistai viskas atrodė – kam čia taip daryti. Bėgu į sodą pažiūrėti, žmonos nėra. Įėjau į namelį, pradėjau kviesti, niekas neatsišaukia. Lipu į antrą aukštą, durys atidarytos ir jau matau ją kabančią. Kraupu...

– Ar iki tol ji kalbėdavo apie savižudybę?

– Prieš keletą mėnesių buvo apie tai užsiminusi. Ji sirgo depresija. 1992 m. nusižudė jos mama ir po jos mirties žmonos depresijos simptomai labai paaštrėjo. Kai jai užeidavo priepuolis, prasidėdavo migrena, ir ji praktiškai visą dieną pragulėdavo, negalėdavo nei pajudėti, nei valgyti. Tiesiog gulėdavo ir žiūrėdavo į vieną tašką.

Tai trukdavo dieną, daugiausia dvi. Po to ji vėl atsigaudavo. Tačiau priepuoliai kartodavosi – kartais po kelių savaičių, o kartais ir po kelių dienų. Žmona gydėsi – vaikščiojo pas psichoterapeutus, vartojo vaistus. Per tą laiką ji pasiekė įspūdingų savimonės ir savivokos rezultatų, tačiau akivaizdu, kad ji jautėsi blogai. Atsimenu, tai buvo vasaris. Ji negalėjo užmigti net su raminamaisiais ir prasitarė, kad norėjusi nusižudyti.

Dabar žinau, kad jei žmogus kalba apie tokius savo ketinimus, negalima tokių žodžių praleisti pro ausis.

Tuo metu manęs tai neišgąsdino. Aš žinojau, kad uošvienė sirgo šizofrenija, todėl nusižudė. Mano žmona nesirgo šizofrenija, todėl labai nepaėmiau į širdį. Jeigu būčiau turėjęs informacijos, kurios turiu dabar, žinočiau, ką reiškia tokie pareiškimai, būčiau rimtai sureagavęs. Būčiau ieškojęs specialistų, kurie dirba savižudybių srityje. Galbūt būčiau daugiau apie tai ir su ja pačia kalbėjęsis, klausęs, kas būtent slegia, būtume kartu bandę ieškoti sprendimo su specialistais.

– Ką dar būtumėte daręs kitaip?

– Po žmonos mirties teko apsilankyti pas jos šeimos gydytoją. Tik ten sužinojau, kad žmona sirgo sunkia depresijos forma. Gydytoja nustebo – argi aš nežinojau, kad 80 proc. žmonių, sergančių sunkia depresijos forma, neišvengiamai nusižudo? O iš kur man tai žinoti? Mano manymu, esant tokiai situacijai, gydytojas privalėtų įspėti artimus šeimos narius apie galimas rizikas.

Aš žinojau, kad žmona vartoja vaistus nuo depresijos, bet tikrai neįsivaizdavau, kuo jos liga gresia. Kokie gali būti ženklai, kad žmogus ruošiasi tokiam veiksmui. Jei būčiau turėjęs tokią informaciją, aš pats nesijausčiau blogai, kad kažko nepadariau. Dabar žinau, kad jei žmogus kalba apie tokius savo ketinimus, negalima tokių žodžių praleisti pro ausis. Tai reiškia, kad jis apie tai tikrai galvoja, ir jam būtina specialistų pagalba.

Mano žmona nebuvo iš tų, kurie dažnai kalba apie savižudybę. Vieną kartą ji pasakė apie savo ketinimus, o antrą kartą tai padarė. Ir tuo metu net nebuvo jokių elgesio pokyčių. Juk per 28 bendro gyvenimo metus puikiai pažįsti savo žmogų. Kai jai būdavo blogai, žinodavau, kad jos nei liesti, nei kalbinti negalima, nes jai sunku reaguoti. Tačiau žiauriausia, kad tądien kaip tik pasikalbėjome apie tai, kaip gera gyventi. Čia gyventi gera ir staiga – nieko nebereikia. Pasirodo, žmogui buvo taip bloga, jis taip pavargo nuo to sunkumo, kuris periodiškai užgriūdavo, kad priėmė tokį sprendimą. Bet tai tik mano svarstymai.

– Kas jums pačiam padėjo po sukrėtimo atsigauti?

– Po žmonos savižudybės dukra surado savipagalbos grupę nusižudžiusių asmenų artimiesiems, kurią abu ir lankėme. Ji labai padėjo, todėl, manau, labai svarbu, kad informacija apie tokias grupes būtų kuo plačiau skleidžiama. Neįmanoma išmatuoti skausmo, kurį sukelia artimojo savižudybė. Kartais žmonės lygina – esą skausmas, kai netenkama vaiko, didesnis nei skausmas, kai netenkama žmonos ar vyro. Tačiau skausmas visada vienodai didžiulis. Visais atvejais tai begalinis sukrėtimas.

Tokios grupės leidžia žmogui geriau susivokti savyje, priimti tam tikrus sprendimus ir pradėti pokyčius savo gyvenime. Kiekvienam savas skausmas atrodo pats didžiausias ir svarbiausias. Tačiau kai pradedi klausyti kitų istorijų, kuriomis dalinasi grupės dalyviai, imi suprasti, kad nesi pasaulio bamba. Ir tuomet šiek tiek atsitrauki nuo savo skausmo, pradedi girdėti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų.

Skamba muzika, kurią mes mėgome, ir ašaros savaime ima ristis, neįmanoma jų sulaikyti. Yra tekę pravirkti ir pamokose.

Aišku, tų klausimų kildavo begalė – nuo ryto iki vakaro. Kai neištverdavau, važiuodamas namo automobiliu leisdavau sau rėkti visa gerkle ir raudoti, nes niekas tavęs negirdi. Man padėjo ir tai, kad skausmo nelaikiau vien savyje, rašinėjau visiems iš eilės – prašė manęs ar ne. Ir nejaučiau kaltės ar gėdos, kad kažkam tai pasakoju. Jei žmonės nesugebėdavo tinkamai sureaguoti, niekada neįsižeisdavau, nes žmonės, nepatyrę to paties, negali suprasti, ką tu jauti.

Visa tai leido man per dvejus metus atsistoti ant kojų ir pradėti galvoti apie gyvenimą toliau, suvokti, kad gyvenimas su žmonos mirtimi nesibaigė, kad dar turiu jame kažką nuveikti. Žinoma, perėjau visas įmanomas stadijas – kaltinau save dėl jos mirties, įtikinėjau save, kad galėjau ją išgelbėti, pykau, klausiau, kodėl tai nutiko man, kodėl gydytoja manęs neįspėjo apie tokią didelę riziką, ir pan.

TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė E.Šekštelienė. Kaip galima padėti apie savižudybę galvojančiam artimui?

– Kaip įvardintumėte savo sveikimo požymius?

– Laisvas nuo šio skausmo jau niekada netapsi. Jei tik giliau pasineri į prisiminimus, skausmas visada sugrįžta. Kai kasdien jų nejudi, kažkaip gyveni toliau, supranti, kad visą gyvenimą juk neverksi, juolab kad kasdienybe verčia imtis įvairių veiksmų.

Man labai padėjo susizgribti viena situacija. Jau praėjus maždaug dvejiems metams važiavau iš Klaipėdos į Vilnių. Aš mėgstu važiuoti ne greitkeliu, o žvyrkeliais, pakeliauti, patyrinėti vietoves. Taip padariau ir tąkart. Galiausiai pavargau nuo vasaros karščio bei vairavimo ir nusprendžiau grįžti į greitkelį ir vykti tiesiai namo.

Važiuodamas apie 100–110 km/h greičiu prie vairo užmigau. Nubudęs pamačiau, kad iki priešingos eismo krypties bortelio likę pora centimetrų. Staigiai suktelėjau vairą, tačiau nevaldoma mašina vis tiek išlėkė į priešingą eismo pusę. Ten važiuoja tralai – vienas, antras, trečias, o mane mėto tarp jų.

Patyriau tokį šoką, kad neatsigavau pusę metų – skaudėjo galvą. Tačiau šis įvykis man tapo ženklu, kad galiu dar būti kažkam reikalingas, kad reikia kurti gyvenimą, gyventi toliau, planuoti kažką nauja.

Dabar žinau, kad nieko svarbiau nėra šioje Žemėje, kaip turėti šalia artimą žmogų, kuriam galėtum padėti gyventi, apskritai kažkam padėti, kažkam padaryti gera.

– O kaip gyvenote iki tol?

– Ėjau į darbą, vykdžiau visas pareigas, nė karto neatsiprašiau iš darbo tik todėl, kad blogai jaučiausi ar kad man buvo sunku. Tam tikra prasme man tai ir padėjo. Jeigu tik sėdėtum namie ir galvotum, galima išprotėti. Mano darbas pedagoginis, su jaunais žmonėmis, taigi leisdavo užsimiršti. Nors būdavo visko. Skamba muzika, kurią mes mėgome, ir ašaros savaime ima ristis, neįmanoma jų sulaikyti. Yra tekę pravirkti ir pamokose.

– Ar pasikeitė jūsų požiūris į gyvenimą?

– Daug dalykų tapo visiškai nesvarbūs. Imi nekreipti dėmesio į detales. Jeigu esminiai dalykai yra gerai, tai ir gerai. Dabar žinau, kad nieko svarbiau nėra šioje Žemėje, kaip turėti šalia artimą žmogų, kuriam galėtum padėti gyventi, apskritai kažkam padėti, kažkam padaryti gera. Ir tai mane veža. Ir darbe noriu kažką nuveikti, kad kitiems būtų gerai, ir namuose artimiesiems padėti.

Visa kita – visiškos detalės, niekai. Žmonės dažnai piktinasi vieni kitais – kodėl vienas negali ar nesupranta to ar ano. Na ir kas? Jis gali kažką kitką. Stengiuosi į viską žvelgti kuo pozityviau, matyti daugiau teigiamų dalykų aplink. Nes didžiausia laimė – dar būti šioje žemėje... Tuo ir gyvenu.

Plačiau susipažinti su Algirdo, taip pat ir daugybės kitų žmonių, kurių artimieji nusižudė, istorijomis galite neseniai pasirodžiusioje knygoje. Ši knyga neįprasta – ji neturi pavadinimo, kadangi ir savižudybei bei jos sukeltam skausmui sunku rasti pavadinimą ar tinkamus žodžius.

Visos knygoje pateiktos istorijos – tikros, vykusios Lietuvoje, neanoniminės. Knygos sumanytojai tikisi, kad ji paskatins žmones drąsiau kalbėti apie psichinės sveikatos problemas ir savižudybių prevenciją, skirti daugiau dėmesio savo artimiesiems, o mąstančiuosius apie savižudybę galbūt privers pakeisti savo sprendimą, kuris jų artimiems žmonėms sukeltų begalinį skausmą. Pagaliau tiems, kurie neteko artimo žmogaus, knyga, kurioje suguldyti kitų išgyvenimai po netekties, galbūt padės atsiverti ir išgyti.

PAGALBA TELEFONU
Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas
Vilties linija
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
116 123
visą parą
Jaunimo linija
Emocinę paramą teikia: savanoriai
8 800 28888
visą parą
Vaikų linija
Emocinę paramą teikia: savanoriai
116 111
kasdien (11:00–21:00)
Pagalbos moterims linija
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
8 800 66366

(visą parą)

Linija doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui)
Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai
8 800 77277
II–VI (16.00–20.00)
Krizių įveikimo centras Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt).
*Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
8 640 51555

I–V (16.00–20.00)

VI (12.00–16.00)

Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami.
Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

PAGALBA INTERNETU
Vilties linija
pagalba teikiama suaugusiems
Rašyti svetainėje: paklausk.kpsc.lt/contact.php
arba rašyti el. paštu: vilties.linija@gmail.com
atsako per 3 darbo dienas
Jaunimo linija
Emocinė parama teikiama jaunimui
Registruotis ir rašyti: www.jaunimolinija.lt/laiskai
atsako per 2 darbo dienas
Vaikų linija
Emocinė parama teikiama vaikams, paaugliams
Registruotis ir rašyti:
www.vaikulinija.lt
atsako per 2-3 darbo dienas
Pagalbos moterims linija
Pagalba teikiama moterims ir merginoms

Rašyti el. paštu:
pagalba@moteriai.lt
atsako per 3 darbo dienas
Psichologinės konsultacijos internetu emigrantams
Pagalbą teikia profesionalūs psichologai

Daugiau informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.lt

Rašyti el. paštu:
psyvirtual@psyvirtual.lt
atsako per 2 darbo dienas

Papildoma informacija - www.klausau.lt

Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką