Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 18d. 19:03

14-os vaikų mama: kaip pagimdžiusi 3 atžalas, iš vaikų globos namų pasiėmiau dar 11

Eglė Vaitkevičienė su vyru Rimvydu ir vaikais Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Eglė Vaitkevičienė su vyru Rimvydu ir vaikais

Pirmasis šešetukas. Buvau beveik trisdešimties, kai pajutau, kad aukštai ant debesies sėdi mūsų trečio vaiko siela ir laukia kvietimo gimti. Pradėjau matyti vaikų vežimėlius gatvėse, akys kliuvo už nėštukių pilvų ir kūdikių prekių parduotuvės lentynoje. Aiškiai supratau, kad jau laikas. Vėliau su vyru prisiminėme, kad, gimus dukrai, sakėme, norėsim trečio, kai pirmieji pradės eiti į mokyklą. Juokėmės, kad užprogramavome pasąmonę.

Mažylį labai greitai pasikvietėme, užteko mėnesio artumo be apsaugos priemonių. Nėštumas buvo lengvas, nors šiek tiek nerimo kėlė, kad būsim daugiavaikė šeima, jutome lengvą aplinkos spaudimą dėl tiek daug vaikų.

Jaudinausi, ar užteks rankų ir meilės visiems trims. Panašų jausmą išgyvenau pastojusi antrą kartą – baimę, kad negebėsiu pamilti šio vaikelio, nes pirmąjį myliu taip stipriai, kad neįmanoma ta meile dalintis.

Likus mėnesiui iki gimdymo, sunkiai susirgo dukra. Ligoninės buvo sausakimšos vaikų. Palatoje gulėjome penkiese, iš kurių trys buvo vaikų globos namų auklėtiniai.

Labai natūraliai ir lengvai užsimezgė draugystė tarp mūsų. Ilgos dienos slinko ankštoje erdvėje, daug skausmingų procedūrų. Skaitėme knygas ir dalinomės skanumynais. Atsisveikinant pažadėjau vieną berniuką aplankyti. Dabar suprantu, kad tai buvo tas momentas, kuris atidarė kažkokius visatos vartus ir pakeitė mūsų gyvenimą.

Tą dieną, kai gimė trečias sūnus, gavau suvokimo dovaną. Tam palatoje likusiam aštuonmečiui reikėjo mamos. Pajutau aiškiai, kad mes jį užauginsime. Vaikų namuose jis augo su sese ir broliu. Ilgesys jautėsi jo kiekviename žodyje, o mane gąsdino jų amžius – paaugliukė ir ką tik iš sauskelnių išlipęs mažylis. Su kūdikiu ant rankų nesijaučiau tokia stipri, kad siekčiau ir jų globos. Jie tapo savaitgalių ir atostogų vaikai – atvykdavo penktadienio vakarą ir išlydėdavome sekmadienį. Visai vasarai kraustydavomės į sodybą, nes namuose buvo per ankšta tokiam būriui.

Ta nuolatinė laukimo ir atsisveikinimo agonija tęsėsi nuo 2007-ųjų iki 2011-ųjų, kol gavome paskolą namo rekonstrukcijai. Du papildomi kambariai mansardoje buvo tie reikiami kvadratiniai metrai teismui, kad gautume nuolatinę globą. Oficialiai tapome šeima su šešiais vaikais.

Du papildomi kambariai mansardoje buvo tie reikiami kvadratiniai metrai teismui, kad gautume nuolatinę globą. Oficialiai tapome šeima su šešiais vaikais.

Septinta ir aštunta

Mums visai neblogai sekėsi. Nors pirmi metai buvo sudėtingi. Tais laikais dar nebuvo mokymų įtėviams bei globėjams, mažai literatūros ta tema. Atrodė vaikai kaip vaikai, nieko nesiskiria nuo biologinių.

Neįvertinau vaikystės netekčių žalos, pykomės smulkmenose, mano lūkesčiai buvo milžiniški. Ir sau, ir jiems. Mano asmenybė keliskart „persikrovė“, kritau į bedugnes ir kilau į dangų. Klupdama ir nuolat ieškodama bandžiau juos suprasti.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Vaitkevičienė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Vaitkevičienė

Skausmingai atsikračiau egoizmo, mokiausi besąlygiškai priimti ir pamilti. Šiandien esu be galo dėkinga tai mėsmalei, per kurią perėjau. Dažniausiai tie ieškojimai nelietė šeimos, dramos ir audros vyko mano viduje. Kilo begalė klausimų sau – ar esu pakankamai gera jiems? Ar duodu viską, ką galiu duoti? Ar sugrįžta tiek, kiek man reikia?

Kaip globėja augau sparčiai ir skaudžiai. Supratau, kad turiu išgryninti save iki pat pirštų galiukų, kitaip negalėsiu auginti didelės šeimos. Negalėsiu padėti išsigydyti skausmingos praeities vaikams ir neišmokysiu savo biologinių vaikų dalintis savo pasauliu be nuoskaudų.

O kai užaugau, supratau, kad negaliu sustoti. Jaučiau, kad dabar esu ten, kur yra vietos dar vienam vaikui. 2014 metais Šeimos dienos proga parašėme prašymą VTAT, kad ieškome ikimokyklinio amžiaus mergaitės, kuriai reikia šeimos. Braukiau pirštu per sąrašus negalėdama suprasti, kaip įmanoma išsirinkti. Juk kiekvienas vardas tame sąraše yra vaiko, augančio be mamos ir tėčio. O jeigu man atsisakius jie niekada neras namų?

Juk kiekvienas vardas tame sąraše yra vaiko, augančio be mamos ir tėčio. O jeigu man atsisakius jie niekada neras namų?

Ir tada perskaičiau savo pavardę. Pamačius dvejų metų Vaitkevičiūtę, nebeliko jokių klausimų. Šiek tiek neramino tik viena – dešimtmetė sesė, kuri nori augti kartu. Mūsų biologinio pagranduko amžiaus. Apkabinau jį ir supratau, kad „didelis“ amžius byloje tereiškia mažą mergaitę, kuriai galbūt dar labiau reikia mano meilės nei jam.

Lankėme sesutes kitoje Lietuvos pusėje ilgus mėnesius, kol biurokratinė mašina iš taško A, lėtai ir buksuodama, pasiekė tašką B. Teismas. Ir mes – 8 vaikų tėvai.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Vaitkevičienė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Vaitkevičienė

Devinta

Pasiutusiai gražiai snigo. Sėdėjau ant fotelio priešais langą ir dėliojausi galvoje Kalėdas bei gyvenimą. Ramu ir šilta namuose. Kambario kampe mirkčiojo papuošta eglė. Ir tada, lyg griaustinis iš giedro dangaus, žinutė apie lūžusią globą. Šešiametė mergaitė buvo per sunki ją globojančiai šeimai.

Labai spontaniškai, nė nepasitarus su artimaisiais, iš krūtinės išsiveržė žodžiai – vežkite mums! Tik negrąžinkite atgal į vaikų namus... Mergaičių kambaryje turime vietos dar vienai lovai.

Telefono nuotraukų galerijoje ieškojau užfiksuotų akimirkų iš vasaros stovyklos globojamiems vaikams. Neprisiminiau jos veido, tik įspūdį – kokia graži ir miela mergytė.

Radau labai neryškią nuotrauką ir žiūrėdama į ją bandžiau prisijaukinti jausmą, kad žiūriu į vaiką, kuriam įsipareigosiu visam gyvenimui. Susitikome su ja pas psichologę. Labai švelniai ir atsargiai pasikviečiau į svečius. Ir labai greitai gavome perkėlimo raštą.

Devyni vaikai! Ką mes darome?! Ar tai tikrai mūsų jėgoms?

Asmeninio albumo nuotr./Eglės Vaitkevičienės šeima
Asmeninio albumo nuotr./Eglės Vaitkevičienės šeima

Nuo devynių iki trylikos

Naujokė buvo labai nedrąsi. Jos patirtys buvo daug stipresnės už mano pažadus ir kalbas apie saugumą. Mamytė, mamytė ir mamytė – tas žodis tereiškė tris skirtingas moteris. Žmogų, kuris šalia yra tik šiandien. Ir visai nežinia, ar bus ryt.

Lėtai ir tyliai artėjau prie jos, džiaugiausi mažiausiu garsu ir emocija. Ji verkė be ašarų. Kalbėjo be žodžių ir tik prisilietimais mezgė su manimi santykį. Tai buvo laikotarpis, kai mano glėbyje plakėsi trys mergaitės – dvimetė, šešiametė ir dėl naujos sesės labai nesaugiai pasijutusi vienuolikmetė.

Jos augo man po oda, taip arti, kad negalėjau kvėpuoti. Retsykiais užsidarydavau vonioje, kad galėčiau atgauti savo kūną. Vieną dieną išgirdau – ar aš kada nors pamatysiu savo seses ir brolius? Tada pirmą kartą pagalvojau, kad likimas tikrai iš manęs tyčiojasi. Nes turi būti didžiausias beprotis, kad visa tai surežisuotum. Ir dar didesnis, kad drįstum priimti tokias dideles dovanas.

Vieną dieną išgirdau – ar aš kada nors pamatysiu savo seses ir brolius? Tada pirmą kartą pagalvojau, kad likimas tikrai iš manęs tyčiojasi.

Kai važiavom į vaikų namus aplankyti jos brolių ir sesių, ji nekvėpavo. Atvykus įsirausė į juos ir buvo aišku, kad jie turi augti kartu. Taip aišku, kad nebeliko nerimo dėl to, kad 12, 13, 14 ir 17 metų vaikams bus sunku pakeisti aplinką. Kad mums visiems bus per sunku susigyventi. Kad mes, kaip tėvai ir globėjai, nesugebėsime. Kaip tilpsime?

2017 metais įkūrėme šeimyną, ir mus tėvais vadino jau 13 vaikų.

Keturiolika

Turėjome vieną kitą laikiną globą. Vieno mažylio mama gimdė, ir jis pagyveno pas mus, kol broliukas ūgtelėjo, sustiprėjo ir su mama grįžo iš ligoninės. Kitą auginome metus, kol jį įvaikino nauja, nuostabi šeima.

Todėl skambutis iš vaikų teisių su prašymu priimti vieną namie gyvenusią dešimtmetę nesukėlė didelių emocijų. Daug daugiau emocijų sukėlė ji pati.

Negaliu paaiškinti – tai buvo jausmas, beje, abipusis, kad vaikas grįžo namo. Niekada nesisavinu vaikų, gerbiu jų istorijas, kiek tai įmanoma susidraugauju su biologiniais tėvais ir jaučiuosi tik saugus uostas jiems užaugti. Jaučiu dėkingumą galėdama realizuoti save būdama mama. Palaimą globoti ir padėti vaikams sveikti, judėti į priekį.

Bet šįkart buvo žaibas. Dviejų pasaulių susidūrimas. Ji pati pirmą vakarą pasakė, kad liks čia amžinai. Kad jai čia viskas tinka. Netrukus supratau, kad kadaise buvom pažįstamos su jos mama. Kad labai artimai pažinojau jos tėtį. Jos brolis mano jaunystės draugas. Deja, mamai nepavyko, priklausomybė buvo stipresnė už pareigas vaikui. Ji neteko tėvystės teisių ir, pasiklydusi savo pasirinkimuose, visam laikui dingo iš dukros gyvenimo...

Kartais mane ištinka jausmas, kad aš pakylu aukštai aukštai virš mūsų namo ir stebiu jame verdantį gyvenimą iš šalies. Kartais jaučiuosi vandenynas, į kurį suteka begalė upių. Kartais dangus nusileidžia, ir pečius prislegia toną sveriantys debesys.

Būna, noriu verkti iš gerumo, ypač, kai grįžta visi užaugę – žodžiais, kūnais, mintimis. Kasdien išsidalinu į tūkstantį ląstelių, kad susirinkčiau vis stipresnė. O kad dar kartą išgyvenčiau nutikusius stebuklus ar pasikartočiau pamokas...

Naktimis rašau tekstus. Apie nepaprastą nepaprastos šeimos gyvenimą. Apie nepaprastus vaikus, kurie yra dešimteriopai stipresni už mane, nes išgyveno tai, ko aš net knygose neskaičiau. O aš įsipareigodama padėti jiems užaugti, ieškau atsakymų į visus klausimus. Mokausi pajusti situacijas, girdėti tarp eilučių, kalbėtis akimis ir širdimi.

Nuo šiol mano tekstai retkarčiais pasirodys 15min portalo rubrikoje YPATINGOS, kur dalinsiuosi mūsų šeimos kasdienybe. Momentais, kurie mane užaugino. Ypač mane. Nes augindama asmenybes pirmiausia turėjau ja tapti pati.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką