Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 10d. 20:00

7 vaikų mama Jurgita Salinienė: kaip skirti laiko kiekvienam ir išsaugoti santykius?

Salinių šeima. Nuotraukoje trūksta jauniausios narės Marijos Ypatingos
Raimondos Vyšnios nuotr. / Salinių šeima. Nuotraukoje trūksta jauniausios narės Marijos

Naujausiame „Kalba mamos“ tinklalaidės pokalbyje apie santykius, apie didelės šeimos šurmulį, džiaugsmus ir iššūkius, pilnatvės jausmą pasirinkus šeimos kelią dalinasi Jurgita Salinienė, septynių vaikų mama, katalikiškos pažinčių svetainės „Kitolink.lt“ įkūrėja, su vyru randanti laiko ne vienai savanorystei.

Gal iš pradžių skamba kiek paradoksaliai, tačiau apie savanorystę kalba pasisuko nusistebėjus, kaip jiems su vyru, auginant tokį būrį vaikų, pavyksta rasti laiko vienas kitam kaip sutuoktiniams. Jurgita dalijasi, kad jau 10 metų besitęsianti savanorystė „Šeimų universitete“ ir ruošiant sužadėtinių grupes santuokai yra tas laikas, kai jie gali pabūti kartu, pasikalbėti įvairiausiomis temomis su kitomis šeimomis, nupūsti dulkes nuo pamatų, ant kurių pastatyti jų santykiai, o taip pat rasti bendraminčių, įkvepiančių, padrąsinančių žmonių, kurie savo gyvenimu liudija, jog šeima yra jų pagrindas.

Pakalbėjome ir apie naujus – paauglystės – iššūkius jų šeimoje, apie tikėjimo, mamų bendruomenės svarbą Jurgitos motinystės kelionėje, apie tapsmą mama, mintis, laikant pirmagimę ant rankų, kai atrodė, kad viskas, gyvenimas dabar suksis tik aplink šį trapų žmogutį, kurį reikia apsaugoti, kuriuo reikia pasirūpinti. Šiandien Jurgita sako - kaip mama augo po truputį, nors troškimą ja būti jautė dar neturėdama vaikų.

„Pilnatvė – tai žodis, geriausiai atspindintis būseną, kurią patiri gyvendamas pagal savo širdį. Aš visada buvau rami, ta vidine, gilumine ramybe, kad mano vieta yra čia, dabar. Aš renkuosi būti su vaikais, su šeima, nes man yra gera“, – sako Jurgita.

Asmeninio albumo nuotr./Jurgita Salinienė su jauniausia dukra Marija
Asmeninio albumo nuotr./Jurgita Salinienė su jauniausia dukra Marija

Vis dėl to septynių vaikų mama neslepia, kad šiuo metu jų šeimoje ne pats lengviausias etapas, nes vyresnieji vaikai žengia į paauglystės laikotarpį, kuris yra naujas visai šeimai, o mažieji neretai atima didžiąją dalį dėmesio ir rūpesčio, tad kiekvienam skirti pakankamai atidaus žvilgsnio yra iššūkis:

Paauglystė mums yra visiškai naujas etapas. Kaip joje elgtis? Kaip priimti besikeičiantį savo vaiką su besikeičiančiomis jo emocijomis?

„Paauglystė mums yra visiškai naujas etapas. Kaip joje elgtis? Kaip priimti besikeičiantį savo vaiką su besikeičiančiomis jo emocijomis? Poreikiais, su atsikalbinėjimais, savo tiesų įrodinėjimais... Kaip tame išmintingai išbūti, tinkamai sureaguoti, praplėsti ribas dėl miego, dėl tvarkos, laisvalaikio, telefonų, interneto ir visko kitko?.. Reikia viską peržiūrėti.

Jeigu anksčiau užtekdavo pasakyti, kad „taip negalima ir viskas“, dabar jau reikia diskutuoti. Kitą kartą pastebiu, būna taip, kad, nepaisant to, jog esame sutarę, kad 22-ą valandą net ir mūsų vyresnieji turi būti užgesinę kambaryje šviesas, nes keltis anksti, užeini į jų kambarį, o ten vyksta patys įdomiausi pokalbiai! Na ir ką, galvoju, gal geriau pasikalbėkime, bala nematė to pusvalandžio miego“, – dalijasi Jurgita.

Vis dėlto Jurgita su vyru yra išsikėlę tikslą nuolat ieškoti galimybių ir veiklos, kaip galėtų skirti asmeniško dėmesio kiekvienam vaikui pagal jo pomėgius ir poreikius:

„Vienam vaikui tai gali būti knygelės paskaitymas – atsisėdame ir skaitome. Mūsų Jurgis, pavyzdžiui, mėgsta mane išsivesti pasivaikščioti: „Mama, einam, bet tik su manim.“ Jeigu pasiimu Mariją, ji miega vežimėlyje, taip kartais tinka irgi. Kartais vyras vyresniąsias mergaites nusiveda tiesiog kavos išgerti. Kartais Adomas koks atslenka: „Mama, pakasyk nugarą.“ Tokios situacijos yra paieška. Kasdien dairomės tų akimirkų ir net ne visada pavyksta save sustabdyti, nes aš juk turiu susidėliojusi savo dienotvarkę, ką turiu padaryti, ne taip lengva pastumti savo darbus į šalį ir sakyti: „Gerai, dabar šitą laiką skiriu tau“. Bet nusistačius, kad tai yra mūsų siekiamybė, yra lengviau“, – sako septynių vaikų mama.

Rasti laiko vienas kitam Jurgitai su vyru, dirbančiam kelionių vadovu, padeda savanorystės ir kitos jiems artimos veiklos.

Rasti laiko vienas kitam Jurgitai su vyru, dirbančiam kelionių vadovu, padeda savanorystės ir kitos jiems artimos veiklos, pavyzdžiui, dalyvavimas Dievo Motinos komandos veikloje, kurioje reguliariai susitinka su kitomis šeimomis. Būdami šio judėjimo nariais, sutuoktiniai turi tam tikrų įsipareigojimų, o vienas iš jų – kasmėnesinis poros pokalbis, vadinamas „prisėdimu“. Jurgita sako, kad būtent šis įsipareigojimas padeda jiems su vyru bendrauti ne tik apie buitį, šeimos reikalus, o apie esminius dalykus, kuriuos paliesti ne visuomet lengva:

„Ne taip lengva kalbėtis poroje apie gilesnius dalykus – ne apie buitį, ne apie tai, ką šiandien valgysim ar kokia spalva sienas dažysime, bet apie tai, kuo mes gyvenam, apie svajones. Nors apie svajones kalbėtis dar labai lengva ir gera. Sunkiau kalbėti apie tai, ką norėtume keisti, kas skaudina. Ir tai apima visą mūsų santuokinį gyvenimą, pradedant emocijomis ir jų raiška, ir einant vis gilyn, iki pačių intymiausių dalykų. Mes to mokomės. Tai nėra labai paprasta. Reikia tam ir laiką suplanuoti, o tą padaryti, turint daug vaikų, nėra lengva, nes atrodo, kad jau užmigdei kurį nors, žiūrėk, ėmė ir prabudo anksčiau, nei planavai. Arba reikia surasti, kas galėtų užimti vaikus, kad galėtum išeiti. Bet tai yra mūsų siekis ir augimas, kelionė.“

Dar viena sutuoktinių veikla, kurioje jie dalyvauja jau beveik dešimt metų, yra „Šeimų universitetas“:

„Tai labai smagus įrankis stiprinti šeimoms ir tikrai geras būdas mums atpažinti daug dalykų apie save. Radome daug bičiulių, pažįstamų, ir tuo pačiu daug atsakymų kaip tėvai, kaip sutuoktiniai apie mūsų tarpusavio santykį, apie vaikų ugdymą, auginimą.“

Raimondos Vyšnios nuotr./Jurgita su vyru Vytautu
Raimondos Vyšnios nuotr./Jurgita su vyru Vytautu

„Turime septynis vaikus, bet man atrodo, kad taip gerai dar niekad negyvenom“

Jurgita dalijasi, kad santuokinio gyvenimo pradžioje su vyru Vytautu nusprendė priimti gyvybę remiantis savo natūraliu vaisingumu: „Man tai yra didelis pagarbos, manęs ir vaikų priėmimo ženklas. Man atrodo, kad tai yra didelė meilės išraiška.“

Galvodama apie savo šeimą ir vaikus Jurgita sako, kad beveik niekada nemato skaičiaus „septyni“, o kiekvieną vaiką – atskirai, kaip asmenybę, su savais poreikiais, savybėmis, charakteriu. Vis dėlto ji atvirauja, kad apie skaičių neišeina negalvoti, kai reikia visiems susėsti prie vieno stalo, į automobilį, ar kai reikia dėliotis šeimos finansus.

„Kalbant apie finansus, galvoju, kad tik per vaikus išmokome priimti sprendimus ir planuoti, dėliotis žingsnius, ir tame mūsų kūrybiškame požiūryje atsirado sistemos ir tvarkos, nes kai yra vaikai, turi tikrai atsakingai galvoti, kaip ir ką daryti, kad mums visiems užtektų duonos. Bet čia jau yra atskiras liudijimas. Ne kartą esame dalinęsi, kad būtent per vaikus gavome daugiau tos duonos, nei būtume šiaip sugebėję patys sugalvoti.

Patirtis parodė, kad ateina vaikai ir atsineša duonos. Galiu perfrazuoti, kad kiekvienas vaikas paskatina mus ieškoti naujų sprendimų ir ta duona atsiranda. Ir tikrai, atsiranda naujos galimybės. Galime sakyti, kad atsiranda naujos problemos arba naujos galimybės, tai mes renkamės galimybes, ir mūsų gyvenimas tik praturtėja. Kažkada neseniai Vytautas įvardino: „Žinai, turim septynis vaikus, bet man atrodo, kad taip gerai dar niekad negyvenom“, – dalijasi gausios šeimos mama.

Raimondos Vyšnios nuotr./Salinių šeima. Nuotraukoje trūksta jauniausios narės Marijos
Raimondos Vyšnios nuotr./Salinių šeima. Nuotraukoje trūksta jauniausios narės Marijos

„Kaip mama augau po truputį“

Pirmo vaiko gimimas ir mamai, ir porai yra ypatingas įvykis, kuris neretai atneša daug pokyčių, naujų patirčių ir anksčiau nepatirtų jausmų. Jurgita, prisimindama pirmosios dukters gimimą, atvirauja, kad virsmas nebuvo lengvas, nors net ir neturėdama vaikų troško būti mama.

Tas virsmas nebuvo lengvas, bet po truputį tie motiniški jausmai užgimsta.

„Prisimenu, kaip laikau mūsų Saulę, kūdikėlį, ir suprantu, kad viskas, manęs nebėra. Aš neturiu, kur atsitraukti. Ir tas jausmas nebuvo malonus... Buvau stropi mokinė ir gal tiesiog mano toks būdas, kad norisi viską gerai padaryti, todėl mes labai ruošėmės nėštumo metu, lankėm įvairiausius kursus, buvom pasiryžę gimdyti natūraliai. Ir tas gimdymas gana sklandžiai praėjo, bet paskui ta akistata su kūdikiu... Glaudžiu ją prie savęs ir suprantu, kad nebeturiu, kur dėtis, man reikia save surasti... Tas virsmas nebuvo lengvas, bet po truputį motiniški jausmai užgimsta.“

Gimus antrajai dukrai, Jurgita priėmė sprendimą nebegrįžti į personalo vadovės darbą, tačiau šiandien ji sako, kad nesijaučia nieko praradusi. Veiklos, kurių ėmėsi, savanorystės, kurioms skiria laiką su vyru, suteikia daug prasmės ir leidžia laisviau derinti darbinius ir šeimos įsipareigojimus, nors tai ir nėra lengva auginant septynis vaikus.

„Pilnatvė – tai žodis, geriausiai atspindintis būseną, kurią patiri gyvendamas pagal savo širdį. Aš visada buvau rami, ta vidine, gilumine ramybe, kad mano vieta yra čia, dabar. Aš renkuosi būti su vaikais, su šeima, nes man yra gera.“

Pokalbis įrašytas Marijos radijo studijoje.

Buvo įdomu klausyti? Kviečiu jungtis prie rėmėjų bendruomenės ir pokalbius išgirsti pirmiesiems: www.patreon.com/kalbamamos

Pokalbius rasite Spotify, iTunes, 15min KLAUSYK, Youtube ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

KARTU SU MAXIMA: VERTINAME LIETUVIŠKĄ KOKYBĘ

Video

09:59
01:16
01:18

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką