Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 15d. 08:57

Iššūkį suaugusiųjų požiūriui į paauglius metusi 18-metė Meda: regiu užburtą ratą, kurio pasekmės – liūdnos

Meda Navakauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. / Meda Navakauskaitė

„Paauglystė yra labai svarbus laikotarpis, kai išsibalansuoja emocijos ir atsiranda daugybė abejonių bei klausimų. Vienas iš jų: kas aš esu iš tikrųjų?“ – sako neseniai aštuoniolikos sulaukusi kaunietė Meda Navakauskaitė. Įvairias veiklas ji pradėjo būdama vos devynerių metų, o šiandien mergina – pirmojo festivalio, skirto paaugliams, sumanytoja ir organizatorė.

– Meda, kokia yra festivalio paaugliams „Kempfestas“ idėja ir kodėl tą darote? Apskritai, kalbant apie paauglių užimtumą, jūsų manymu, ar jo (veiklų, užsiėmimų, iniciatyvų) pakanka?

– Paauglių užimtumo kiekis skiriasi taip pat, kaip ir jų asmenybės, tad be konkrečių pavyzdžių sunku daryti bendras išvadas.

Tačiau aš pati, būdama nepilnametė, tūkstančius kartų mąsčiau apie visuomenėje nusistovėjusį požiūrį į paauglį, pasenusias auklėjimo dogmas, stereotipines bendravimo formas.

Prisimindama įvairių paauglystės tarpsnių pokalbius su bendraamžiais, pastebiu vis tas pačias problemas. Pavyzdžiui: norų užgožimą, saviraiškos apribojimą, galimybių sumenkinimą ar asmenybės nuvertinimą.

Pasekmės liūdnos: maištavimas, bejėgiškumo, pasimetimo jausmas, menka savivertė.

Pasekmės liūdnos: maištavimas, bejėgiškumo, pasimetimo jausmas, menka savivertė, galiausiai – atsiribojimas nuo supančios aplinkos savo telefono ekrane.

Apmaudu žinoti, kiek talentingų jaunų žmonių, stokodami reikiamo bendravimo iš suaugusiųjų, žaloja patys save. Regiu užburtą ratą, kuriame suaugusieji deda viltis į mus, tačiau kartu nesąmoningai riboja paauglių asmeninę raidą.

Kasdien mokykloje, darbe, gatvėje, artimoje aplinkoje stebiu destrukcijos kamuojamus žmones. Dalis jų dėl savo problemų kaltina aplinką, kiti tiesiog egzistuoja laukdami stebuklo, kuris be jų pastangų taip ir neįvyks.

Remiantis statistiniais savižudybių ir priklausomybių duomenimis, pasekmės neigiamos. Turime suprasti, jog vien norais niekas nesikeičia, o problemos tik gilėja. Taip vyksta dėl nežinios. Deja, paaugliams jų tėvai ne visada geba tinkamai patarti.

Knygoje „Turtingas tėtis, vargšas tėtis“ Robertas T.Kiyosaki rašė: „Ko vaikus apie pinigus gali išmokyti tėvas, kuris nuolat kartoja, jog yra neturtingas, kuris nuolat susiduria su skolomis?“

Štai todėl ir kuriu „Kempfestą“ – savotišką „turtingąjį tėtį“, kuris galėtų pasidalinti savo sėkminga patirtimi ir nukreipti jaunuolį finansinės, emocinės ir psichologinės harmonijos link.

Asmeninio archyvo nuotr. /Meda Navakauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Meda Navakauskaitė

– Jūsų nuomone, kiek vaiko ir paauglio gyvenime yra svarbus ryšys su tėvais? Koks jis turėtų būti? Koks yra sveikas tėvų ir vaikų ryšys, o koks – perteklinis? Kiek tėvai turėtų būti paauglių gyvenimuose, sprendimuose?

– Manau, jog nereikėtų išskirti amžiaus kalbant apie santykį su tėvais, juk tėvai mūsų pagrindas. O paauglystė yra labai svarbus laikotarpis, kai išsibalansuoja emocijos ir atsiranda daugybė abejonių bei klausimų. Vienas iš jų: kas aš esu iš tikrųjų?

Tai paieškos laikotarpis, kai tėvų pagalba ir palaikymas būtinas. Deja, retas suaugusysis yra pakankamai kompetetingas tinkamai patarti atžalai, o vietoje paramos į paauglio vidinį pasaulį dažnai įneša dar didesnę destrukciją, taikydamas galios poziciją arba nereikšmingus pamokslavimus bei draudimus.

Nesvarbu, apie kokius santykius bekalbėtume: poros, draugų ar šeimos, santykiai sveiki tik tada, kai juose vyrauja tarpusavio pagarba, pasitikėjimas ir palaikymas.

Jei santykiai yra harmoningi, nebelieka klausimo kiek tėvai turėtų dalyvauti paauglio gyvenime ar sprendimuose. Paauglys yra toks pat žmogus, kaip ir suaugusysis, kuris geba priimti sprendimus ir jaučia, kas jam yra geriausia. Bet tėvai linkę užgožti vaikų pojūčius, norus ar nuomonę su savo asmeninėmis svajonėmis, nuostatomis ar skaudžiomis patirtimis, kurios neturėtų būti priskiriamos jokiam kitam asmeniui, apart jo pačio.

– Jūsų mama Eglė Navakauskaitė yra gerai žinoma Kaune, vykdo įvairias veiklas, projektus, yra Ebru meno pradininkė Lietuvoje. Be to, viešąją įstaigą ji taip pat pavadino jūsų vardu. Judviejų ryšys – stiprus? Ir kiek, kaip manote pati, veiklumo ir aktyvumo paveldėjote iš mamos?

– Mūsų ryšys nenutrūkstamas, nes mus sieja ne tik šeimyniniai, bet ir darbiniai santykiai. Iš mamos gal ne paveldėjau, o išmokau labai daug. Reikšmingiausia pamoka – atsidavimas. Dar ryžto ir atsakomybės.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Eglė Navakauskaitė
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Eglė Navakauskaitė


– Esate aktyviomis veiklomis užsiimanti mergina, o tas veiklas pradėjote būdama vos devynerių metų. Kodėl? Kokios jos buvo?

– Kai man buvo devyneri, mano mama įkūrė viešąją įstaigą „Meda Project“. Tam impulsą davė kelionė, kurioje aš pastebėjau Ebru meną – tapymą ant vandens. Išprašiau mamos, kad leistų man ateiti pasižiūrėti ir pabandyti piešti.

Tai mokslo pripažinta viena stipriausių dailės terapijų, o jos pagalba mama išsigydė onkologinę ligą ir tai pradėjo taikyti kitiems.

Taip prasidėjo įstaigos veikla ir pirmieji užsiėmimai mano pradinėje mokykloje. Kiekvieną penktadienį skubėdavau į dailės kabinetą, kitomis dienomis – į įvairius renginius, o savaitgaliais padėdavau didžiausiose Lietuvos šventėse bei festivaliuose.

Mano profesinė patirtis prasidėjo nuo pirmųjų Ebru užsiėmimų, buvau Ebru meno mokytoja. Tuo metu man atrodė visiškai normalu mokyti žmones, nepaisant aplinkos ar savo jauno amžiaus. Visad jaučiausi lygiavertė, tačiau po kelių metų, stebint kitus devynmečius, pamenu, apėmė nuostaba: juk jie visai vaikai! Ne išimtis buvau ir aš, tačiau panašu, jog mano pasitikėjimas savimi ir ankstyva vidinė branda leido suaugusiems priimti mane taip, kaip aš jaučiausi viduje – lygiaverčiai.

Tai skamba lyg psichologinė trauma, bet toli gražu taip nėra.

Dėl tam tikrų priežasčių vaikystėje daug laiko praleisdavau viena, o suaugusieji buvo daug dažnesni kompanionai, nei bendraamžiai. Tai skamba lyg psichologinė trauma, bet toli gražu taip nėra.

Manau, kad dėl to tapau kūrybiška, originali, savarankiška ir turinti atsakomybės jausmą. Bet svarbiausia – supratau auksinę taisyklę: arba aš pati, arba niekas kitas už mane nepadarys.

Veikti skatino nuolatinis mamos pavyzdys. Taip žingsnis po žingsnio pradėjau eiti link savo svajonių rytojaus, link gyvenimo, grindžiamo idėjomis, laisve ir intuicija.

Būdama trylikos metų, be esamų veiklų, pradėjau organizuoti ir vykdyti vaikų dienos stovyklas, o būdama penkiolikmetė visiškai įsitraukiau į visas įstaigos veiklas; pradėjau kuruoti vietinius bei tarptautinius savanorius.

Kai man sukako šešiolika, pasiryžau savarankiškai vesti privačius užsakomuosius renginius, organizavau įvairias dirbtuves šeimoms, vėliau savo iniciatyva vedžiau dailės pamokas pradinukams.

Ebru meno studijos nuotr. /Ebru menas
Ebru meno studijos nuotr. /Ebru menas

– Ką jums asmeniškai suteikia savanoriška veikla?

– Viską: įgūdžius, praktiką, pažintis, galimybes, terpę realizuoti save ir savo idėjas. Atsižvelgiant į tai, jog mano savanorystė prasidėjo įstaigoje, kurios valdymą ateityje perimsiu, ir tai, jog niekad nesvarsčiau idėjos dirbti kažkam kitam, žodis „savanorystė“ man reiškia gyvenimo būdą.

Kol kas idėjų turiu dviem metams į priekį, o veiklų – kad ir visam gyvenimui. Noriu sutelkti dėmesį į jaunimą ir toliau vystyti „Kempfestą“, organizuoti jaunimo mainus ir sukurti naują platformą paaugliams.

  • Rugpjūčio 17-ąją startuosianti vasaros jaunimo stovykla-festivalis „Kempfestas“ yra skirtas 13–18 m. paaugliams.
  • Tai – penkių dienų savirealizacijos kelionė, išsiskirianti nestandartiniu formatu bei programa, kuri integruota užsibrėžtam tikslui pasiekti: asmenybės bei pašaukimo atradimui.
  • Dalyvių laukia 10 lektorių ir 3 skirtingos zonos su daugiau nei 50 įvairių veiklų, pradedant joga ir baigiant diskoteka

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/

Interviu
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką