Sekite 15min Google
Tačiau gimstamumo diskusijoje labai lengva pamiršti, kad už demografinių rodiklių gyvena realūs žmonės.
Štai neseniai profesorius dr. Gediminas Karoblis išleido knygą „Kam gimdyti“, prie kurios kūrimo, kaip pats rašo įžangoje, prisidėjo „ChatGPT“. Tai savaime įdomus mūsų laikmečio ženklas: apie vieną intymiausių žmogaus gyvenimo sprendimų galime diskutuoti pasitelkdami dirbtinį intelektą.
Aš nusprendžiau pasikalbėti ne su „ChatGPT“, o su realiomis moterimis.
Uždaviau savo socialinių tinklų sekėjoms vieną klausimą: kas paskatintų jus susilaukti (daugiau) vaikų, jei iš viso svarstote šią galimybę?
Atsakymų sulaukiau šimtais.
Ir apskritai ne kiekviena moteris turi norėti susilaukti vaikų.
Juose buvo visko: moterų, svajojančių apie dideles šeimas, nevaisingumo istorijų, baimės likti vienai, nerimo dėl pinigų, sudėtingų nėštumų ir gimdymų patirčių, pykčio dėl alimentų nemokančių vyrų ir labai konkrečių pasiūlymų valstybei. Ir apskritai ne kiekviena moteris turi norėti susilaukti vaikų. Valstybės užduotis nėra įtikinti ją persigalvoti. Jos užduotis – sudaryti kuo palankesnes sąlygas toms moterims, kurios vaikų nori.
Perskaičius šimtus atsakymų sunku patikėti, kad gimstamumo problemą galima išspręsti viena išmoka ar dar viena mokesčių lengvata.
Lengva norėti daugiau vaikų. Sunkiau juos užauginti
Pati pastojau gana jauna. Man buvo 24-eri. Tuo metu apie valstybės išmokas ar socialines garantijas negalvojau, nes tiesiog labai norėjau tapti mama. Dabar man 33-eji, laukiuosi trečio vaiko ir vis dažniau keliu antakį, klausydamasi gimstamumo skatinimo Lietuvoje diskusijų.
Jose vaikas dažnai redukuojamas iki abstrakcijos demografinėje ataskaitoje, būsimo darbuotojo, mokesčių mokėtojo, kareivio.
Tačiau tarp sprendimo susilaukti vaiko ir mokesčių mokėtojo, įsiterpia nėštumas, gimdymas, bemiegės naktys, ligos, darželiai, mokykla, nuolatinė buitis, santykių išbandymai, karjeros pertrūkiai ir dešimtmečius trunkanti atsakomybė už kitą žmogų.
Nėštumas ir gimdymas yra intensyvi fizinė ir psichologinė patirtis, kurios pasekmes ne visada galime numatyti.
O kas, jeigu vaikas gimsta su rimtomis sveikatos problemomis? Kas nutinka šeimos pajamoms, motinos karjerai, tėvų santykiams, jų fizinei ir psichologinei sveikatai? Kas pasirūpina šeima, kai vaiko priežiūra tampa ne kelerių metų, o viso gyvenimo atsakomybe?
Kas pasirūpina šeima, kai vaiko priežiūra tampa ne kelerių metų, o viso gyvenimo atsakomybe?
Ir dar viena rizika, apie kurią kalbama gerokai mažiau: kas nutiks, jeigu šeima iširs?
Tai nėra hipotetinė baimė. 2024 m. Lietuvoje buvo įregistruota 12,9 tūkst. santuokų ir 7,1 tūkst. ištuokų. Tais pačiais metais išsituokė beveik 4 tūkst. porų, auginusių bendrus nepilnamečius vaikus.
Lietuvoje šiuo metu beveik 17 tūkstančių vaikų gauna valstybės mokamą išlaikymo išmoką, nes iš vieno ar abiejų tėvų negauna teismo priteisto viso ar dalies išlaikymo. Nuo šių metų liepos valstybė tokiam vaikui moka iki 185 eurų per mėnesį.
Moteris, teigianti, kad ją paskatintų susilaukti vaikų patikimas, emociškai brandus partneris, nėra išranki. Ji nori kurti šeimą su žmogumi, kuris iš tiesų planuoja būti lygiaverčiu partneriu, o ne žmogumi, kuris „padeda mamai“. Keista, kad iš moters tikimasi drąsiai prisiimti visą šią riziką, o atsargumas jos atžvilgiu neretai paverčiamas savanaudiškumu, išrankumu.
Vaikui reikia ne tik motinos
Daugybė moterų, atsakiusių į mano klausimą, nori ne vyro, kuris „padeda mamai“, o tėvo, kuris prisiima atsakomybę už vaiką lygiai taip pat kaip mama.
Būti tėčiu reiškia ne tik kartais pakeisti sauskelnes ar vieną vakarą leisti partnerei pailsėti.
Būti tėčiu reiškia ne tik kartais pakeisti sauskelnes ar vieną vakarą leisti partnerei pailsėti. Tai reiškia žinoti, kada vaikui laikas pas gydytoją, kur guli jo sportinė apranga, kada reikia pasiimti iš mokyklos, ką daryti jam susirgus ir kaip pasidalyti kasdienę, dažnai nematomą rūpybos naštą.
Todėl gimstamumo politikoje turėtume klausti ne tik moterų: ko jums reikia, kad norėtumėte daugiau vaikų?
Turėtume klausti ir vyrų: ar jūs norite vaikų ir kokiais tėvais esate pasirengę būti?
Visuomenėje vaikų auginimas ir toliau neproporcingai gula ant moterų pečių, negalime apsimesti, kad sprendimas susilaukti vaiko yra vien individualus moters pasirinkimas.
Vaikas kainuoja ne tik pinigus
Finansinis nesaugumas buvo viena dažniausiai pasikartojusių temų. Ir tai suprantama: vaikui reikia ne tik meilės, bet ir būsto, maisto, drabužių, priežiūros.
Tačiau pinigai – tik viena vaiko auginimo kainos dalis. Kita mokama laiku, prarastomis galimybėmis, karjeros pauzėmis ir kasdieniu rūpesčiu bei emocine našta, kurios ekonominiuose skaičiavimuose dažnai nematome.
Todėl gimstamumo politikoje turėtume klausti ne tik moterų: ko jums reikia, kad norėtumėte daugiau vaikų?
Kai vienas iš tėvų dažniau lieka namuose su sergančiu vaiku, trumpina darbo laiką, atsisako karjeros galimybių ar ilgam pasitraukia iš darbo rinkos, tai turi realias pasekmes šeimos pajamoms.
Tačiau vien išmokomis gimstamumo krizės paaiškinti taip pat negalime.
Metus gyvenu Prancūzijoje, kurioje standartinės motinystės atostogos pirmam ir antram vaikui trunka 16 savaičių – šešias savaites iki gimdymo ir dešimt po jo. Trečiam ir vėlesniems vaikams jos ilgesnės – 26 savaitės.
Ir vis dėlto Prancūzija ilgą laiką buvo viena iš Europos šalių, kuriose gimstamumo rodikliai buvo gerokai aukštesni nei Lietuvoje. Nors pastaraisiais metais jie taip pat smarkiai mažėja – 2024 m. Prancūzijoje suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,62 vaiko vienai moteriai – jis vis dar buvo vienas aukščiausių Europoje.
Tai primena, kad nėra vienos stebuklingos priemonės, kurią įvedus žmonės staiga pradėtų gimdyti daugiau vaikų. Didesnį ar mažesnį gimstamumą lemia ne vien išmokos. Jį veikia visas gyvenimas aplink vaiką: ar šeima gali įpirkti didesnį būstą, ar abu tėvai gali dirbti, kas pasiims vaiką iš darželio, kai jis susirgs, ar įmanoma suderinti darbą ir šeimą, ar moteris po gimdymo nepraras savo ekonominio savarankiškumo.
Viešai deklaruojama, kad vaikai – mūsų ateitis, o šeima – visuomenės pagrindas. O realybėje motinystė ir vaikai nėra visuomenės centras ir vertybė, ir tą taip taikliai užčiuopia ir jaučia man parašiusios moterys.
Moterys dalijosi, kad jaučia didžiulius dvigubus standartus – iš jų tikimasi kažkaip vienu metu ir daugiau vaikų, ir greitesnio grįžimo į darbą, ir nepriekaištingos motinystės, ir karjeros, ir gražaus kūno, ir tvarkingų namų, ir emociškai stabilių vaikų.
Moterys dalijosi, kad jaučia didžiulius dvigubus standartus.
Gimdyk, bet per ilgai neužsibūk motinystėje. Dirbk lyg žmogus, neturintis vaikų, bet būk gera mama.
O kas pasirūpins vaiku, kai abu tėvai dirba?
Kaip auginti vaikus visuomenėje, kurioje abu tėvai dirba? Kas pasiims vaiką iš mokyklos ir kur jį padėsime per atostogas? Kaip teleportuotis didmiestyje per kamščius po darbo į darželį? Kas liks namuose, kai jis susirgs? Kas nutiks motinos karjerai, kai ji trečią kartą per mėnesį turės pasiimti nedarbingumą dėl sergančio vaiko?
Čia gimstamumo klausimas tampa infrastruktūros klausimu.
Ar turime pakankamai darželių? Ar prieinama popamokinė priežiūra? Ar darbo rinka pakankamai lanksti? Ar šeimos gali sau leisti didesnį būstą? Ar viešosios erdvės pritaikytos vaikams? Ar vaikų buvimas viešosiose erdvėse vis dar laikomas suaugusiųjų komforto trikdžiu?
Mūsų „kaimas“ išsivaikščiojo
Ne viena moteris dalijosi jaučianti spaudimą susilaukti (daugiau) vaikų iš savo tėvų, tačiau realios pagalbos jie suteikti negali. Seneliai dirba, gyvena kituose miestuose ar šalyse, turi savo gyvenimus.
Tai primena seną posakį: vaikui užauginti reikia kaimo.
Tačiau šiuolaikinis Lietuvos kaimas daugeliu atvejų išsivaikščiojo – šeimos tapo branduolinėmis. Draugai gyvena kituose miestuose ar šalyse, seneliai dirba, kaimynų dažnai nepažįstame. Už daugelį rūpybos paslaugų reikia mokėti. Pinigai gali nupirkti auklę, tačiau jie ne visada gali nupirkti bendruomenę.
Ir čia atsiranda klausimas, apie kurį gimstamumo politikoje kalbame per mažai: kokia visuomenė padeda auginti vaiką?
Vaikų auginimas nėra privatus reikalas
Mūsų visuomenė laikosi ant milžiniško kiekio rūpybos darbų: vaikų priežiūros, senų žmonių globos, ligonių slaugos, kasdienės buities ir rūpinimosi šeimos emocine gerove.
Didelę šio darbo dalį vis dar atlieka moterys – dažnai tyliai, nematomai ir be atlygio.
Rūpinimasis yra nematoma visuomenės infrastruktūra. Ja naudojamės kasdien, tačiau pastebime tik tada, kai ji sugenda.
Gal todėl apie gimstamumą reikėtų kalbėti ne tik klausiant, kiek vaikų Lietuvai reikia, o ir pasakant, ką Lietuva pasirengusi dėl jų padaryti.
Gal todėl apie gimstamumą reikėtų kalbėti ne tik klausiant, kiek vaikų Lietuvai reikia, o ir pasakant, ką Lietuva pasirengusi dėl jų padaryti.
Vaikas nėra tik žmogus, kurio reikia ateities ekonomikai. Jis yra žmogus, kurį šiandien kažkam reikia pamaitinti, aprengti, nuvežti, pasiimti, paguosti, slaugyti, išklausyti ir užmigdyti.
Kokią vertę suteikiame gyvybei?
Politikai turi racionalių priežasčių norėti daugiau vaikų – visuomenė sensta, mažėja darbuotojų, didėja socialinės apsaugos sistemos našta.
Tačiau spręsdami vieną problemą, galime nepastebėti kitos: ar nepradedame žmogaus matyti kaip priemonės?
Vaikas nėra būsimas darbuotojas, mokesčių mokėtojas ar kareivis.
Jis visų pirma yra žmogus.
Todėl klausimas apie gimstamumą yra ir klausimas apie vertybes. Kokią vietą visuomenės vertybių skalėje užima gyvybė? Kiek vertės suteikiama žmogui, kuris dar nieko negamina, nieko neuždirba ir nieko nemoka valstybei?
Jeigu norima, kad Lietuvoje žmonės augintų vaikus, neužtenka sakyti – gimdykite daugiau vaikų. Reikia sukurti aplinką, kurioje moteris galėtų jaustis saugi dėl savo ir savo vaiko ateities, o vaiko auginimas nebūtų paliktas vien privačiu šeimos reikalu.
Prieš klausdami, kodėl moterys negimdo, gal pirmiausia patyrinėkime, kokią Lietuvą siūlome jų vaikams.
