Su psichologe ir trijų vaikų mama Milda Kukulskiene kalbamės apie pagrindines priežastis ir ieškome atsakymų, kas sugrąžintų norą būti mama ir tėčiu.
– Nereikia net oficialios statistikos – net plika akimi matome, kad gimstamumas mažėja. Vaisingo amžiaus žmonės nebesirenka tėvystės. Nors įvardijamos skirtingos priežastys, kokios, jūsų nuomone, yra pagrindinės?
– Moksliniai tyrimai rodo, kad šių veiksnių yra labai daug ir jie labai įvairūs. Su tuo susiję gimstamumo pokyčiai yra kompleksiniai, o ši tendencija plinta visame pasaulyje.
Vienas iš svarbių aspektų – vėlesnis „suaugystės startas“. Žmonės ilgiau mokosi, ilgiau kuria finansinį pagrindą, ypač Vakarų šalyse, ir ilgiau gyvena jauno žmogaus gyvenimą. Tam tikra prasme atsiranda įprotis gyventi patogiai, neskubant prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų.
Taip pat svarbios vertybės. Vakarų kultūroje labai vertinama asmens laisvė, komfortas, gyvenimo estetika. Tai būdinga individualistinėms visuomenėms.
Dar vienas aspektas – susitelkimas į save. Karjera, savęs paieškos gali užsitęsti ir neretai tampa prioritetu, lyginant su šeima ar tėvyste. Man atrodo, tai didelė dovana, kad gyvename šiuolaikinėje, laisvoje visuomenėje, kur kiekvienas gali reflektuoti ir spręsti dėl savo pašaukimo.
Tiesa, ne visuomet vaikų neturėjimas yra sąmoningas sprendimas. Vaisingumo sutrikimai yra dažna problema. Yra duomenų, kad 1 iš 4 nėštumų pasibaigia persileidimu, o 1 iš 6 porų susiduria su nevaisingumu.
Įdomu tai, kad valstybėse, kur gimstamumas išlieka stabilesnis, dažniausiai yra stipri socialinė sistema – daug dėmesio skiriama tėvų poreikiams: grįžimui į darbo rinką, socialinėms išmokoms, lygioms teisėms, vaikų priežiūros infrastruktūrai, švietimui.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad šie veiksniai labiau tampa reikšmingi jau susilaukus pirmo vaiko – sprendžiant, ar turėti daugiau vaikų. O iki pirmojo vaiko klausimas „kodėl žmonės nusprendžia jų neturėti?“ yra labai sudėtingas. Vienareikšmio atsakymo nėra.
Mano nuomone, Lietuvoje labai trūksta kokybinių tyrimų, kurie leistų iš tikrųjų išgirsti žmonių motyvus. Už kiekvieno sprendimo slypi gili asmeninė istorija. Jeigu norime, kad žmonės dažniau rinktųsi tėvystę, kad Lietuvoje gimtų daugiau vaikų, kaip visuomenė turime išmokti įsiklausyti į jų poreikius ir juos atliepti.
– Dažnai apie gimstamumą kalbama per moterų prizmę. Ar tai iš tiesų tik moters pasirinkimas? Koks vyrų vaidmuo?
– Tai sudėtingas klausimas, nes nėra vienareikšmio atsakymo. Kalbėti apie moterų poreikių girdėjimą tikrai svarbu, nes lygiavertiškumo tėvystėje vis dar trūksta. Pokyčiai vyksta, bet jie dar tik pradžioje. Vis dar yra daug pavyzdžių, kai moterys už tą patį darbą gauna mažesnį atlyginimą, taip pat tyrimai rodo, kad statistiškai dirbančioms mamoms tenka kur kas didesnis „neapmokamų“ darbų krūvis namuose po darbo, kuris siejamas su vaikų priežiūra ir buitimi.
Pavyzdžiui, mano vyras šiuo metu naudojasi dviem neperleidžiamais tėvystės mėnesiais, ir aš labai aiškiai jaučiu, kaip palengvėja motinystė, kai atsakomybe dalijamasi. Tai, kiek pagalbos sulaukiama, labai veikia mamų savijautą. Tačiau, žinoma, svarbu kalbėti ir apie vyrų poreikius. Jie patiria savus iššūkius.
Be to, viena iš priežasčių, kodėl mažėja gimstamumas, yra vienišumas – daug žmonių norėtų vaikų, bet nesutinka tinkamo partnerio.
Moksliniai tyrimai rodo, kad jaunose kartose socialinis gyvenimas vis labiau persikelia į technologijas. Žmonės mažiau bendrauja gyvai, o tam tikrus poreikius patenkina paviršutiniškai – per socialinius tinklus. Yra duomenų, kad daliai žmonių tampa komfortiška nebūti santykiuose arba būti juose tik iš dalies – be ilgalaikių įsipareigojimų. Tačiau tam, kad gimtų vaikai, reikia saugių santykių.
Iš psichoterapinės perspektyvos galime kalbėti ir apie kultūrinį narcisizmą – kai daug dėmesio skiriama savo poreikiams, riboms, savirealizacijai, o santykiai reikalauja kompromiso, atvirumo, pažeidžiamumo.
Iš savo aplinkos matau nemažai moterų, kurios renkasi būti vienos, nes nenori santykių, kuriuose nesijaučia saugiai ar kuriuose partneris neatitinka jų vertybių. Tai rodo, kad kartais tiesiog nesusitinka žmonės.
– Kiek sprendimą turėti vaikų veikia su(si)kurtas „idealios šeimos“ įvaizdis? Ar nelaukiame per daug tobulų sąlygų?
– Pozityvu, kad žmonės sąmoningiau renkasi – planuoja, domisi, ruošiasi tėvystei. Tai padeda būti geresniais tėvais. Tačiau yra ir kita pusė – perfekcionizmas. Įsivaizdavimas, kad viską galima suplanuoti ir sukurti „tobulą“ gyvenimą. Tėvystė nėra projektas. Tai procesas, kelionė, kurioje mokaisi visą laiką.
Vaikai yra skirtingi, ir tai, kas tinka vienam, netiks kitam. Tėvystė reikalauja lankstumo, smalsumo ir gebėjimo augti. Tai labiau panašu į įsimylėjimą – negali racionaliai apskaičiuoti, ar „apsimoka“. Tai patirtis, kuri keičia gyvenimą. Tuo pačiu, šiam sprendimui labai svarbus noras.
Be to, sprendimą turėti vaikų veikia ir gilūs psichologiniai modeliai – mūsų santykiai su tėvais, vaikystės patirtys.
Man atrodo, kad Lietuvos kultūroje vis dar gana stiprus neigiamas motinos archetipas – mama kaip pervargusi, save aukojanti, neįvertinta. Tai gali kelti baimę, kad motinystė „atimsianti laisvę“, kad teks „išnykti“.
– Kiek sprendimą lemia baimės – tiek sąmoningos, tiek pasąmoninės?
– Baimės tikrai turi didelę įtaką. Galime kalbėti apie nerimą kaip beveik pandeminį reiškinį – jis sustiprėjo po COVID laikotarpio. Yra baimių dėl sveikatos – kaip nėštumas ir tėvystė paveiks kūną, psichiką, gyvenimo kokybę. Taip pat atsiranda egzistencinės baimės – mirties, atsakomybės už vaiką.
Paradoksalu, bet nors gyvenimo trukmė ilgėja, mūsų psichika dažnai reaguoja taip, tarsi grėsmės būtų labai arti – dėl nuolatinio informacijos srauto. Taip pat yra baimės dėl karjeros, finansų, grįžimo į darbo rinką.
Kai kurie žmonės mini baimę dėl mažesnės pensijos. Ir dar – baimė, kad nepavyks užtikrinti vaikams „pakankamai gerų“ sąlygų pagal šiandienos standartus.
– Ar tie standartai nėra per aukšti?
– Taip, manau, kad yra. Dažnai veikia „švytuoklės“ principas tarp kartų. Ankstesnėse kartose buvo daugiau griežtumo, net smurto, emocinio atstumo tarp tėvų ir vaikų. Dabartinė karta nori tėvystėje „viską daryti gerai“, dažnai girdžiu baimę emociškai sužeisti, įskaudinti vaiką ir norą apsaugoti nuo skausmo, todėl neretai tėvai nuolat jaučia daug kaltės.
Tačiau kartu trūksta visuomenės palaikymo. Tėvai dažnai sulaukia kritikos, bet ne pagalbos. Man atrodo, labai trūksta pagarbos tėvystei – tiek mamoms, tiek tėčiams. Taip pat trūksta erdvės vaikams būti vaikais.
Dar vienas svarbus dalykas – tėvystėje labai trūksta pripažinimo. Karjeroje jį gauti tarsi lengviau nei auginant vaikus. Dėl to tėvai dažnai jaučiasi vieniši – atiduodami labai daug jie gali jaustis nematomi.
Konsultacijose tenka girdėti apie jaunų žmonių jaučiamą spaudimą iš artimųjų („Kada vaikai?“, „Kada dar vienas?“), tačiau tapus tėvais tie, kurie klausinėjo ir skubino, padėti su vaikais ar palaikyti visai neskuba. Tikiu, jeigu visuomenė labiau palaikytų, vertintų ir padėtų, tai galbūt galėtų paskatinti žmones drąsiau rinktis tėvystę.
„15min" pradeda straipsnių ciklą, kuriame kalbins skirtingų patirčių ir sričių žmones apie mažėjantį gimstamumą ir ko reikia, kad Lietuva neliktų be vaikų.
