Pasak edukologės, socialinių mokslų daktarės Austėjos Landsbergienės, paradoksalu, tačiau būtent šis tobulos tėvystės siekis ir noras vadovautis plačiai paplitusiais mitais dažnai tampa didžiausia kliūtimi užauginti emociškai stiprų žmogų.
– Jūs ką tik išleidote naują savo knygą „Iki mokyklos. Ankstyvosios vaikystės gidas“, kurioje be to, kad paneigiate dažnai kartojamus tėvystės mitus moksliniais faktais, pasakojate ir savo patirtį auginant vaikus. Viena labai atmintin įstrigusi mintis iš knygos yra apie tai, kad vaikams nereikia tobulų tėvų – užtenka ir „pakankamai gerų“, tačiau toks pasakymas skamba kaip prieštaravimas vyraujančiai normai. Juk šiais laikais iš tėvų tikimasi „teisingų“ reakcijų kiekvienoje situacijoje.
– Per pastaruosius kelis dešimtmečius tėvai su vaikais ir taip praleidžia gerokai daugiau laiko nei ankstesnės kartos – ypač mamos, nors jų dalyvavimas darbo rinkoje išaugo. Paradoksas tas, kad tėvai išties investuoja daug laiko, bet gyvena nuolatinėje lyginimosi tarpusavyje ir vertinimo kultūroje – pagalvokite, kaip dažnai mūsų močiutės suko galvą, ar tikrai pakankamai myli savo vaikus?
Ši kolektyvinė tėvų kaltė kyla iš kelių tarpusavyje persipynusių reiškinių. Pirma, per pastaruosius dešimtmečius tėvystė tapo ne santykiais tarp tėvų ir vaikų, o projektu – socialiniuose tinkluose, knygose, seminaruose ir „teisingo auklėjimo“ žinutėse nuolat transliuojama, kad viskas priklauso nuo tėvų bei jų sprendimų, kurie, žinoma, turi būti tobuli. Pavyzdžiui, „Pew Research Center“ duomenimis, daugiau nei 40 proc. mamų sako jaučiančios kitų tėvų vertinimą dėl auklėjimo, o beveik trečdalis – ir spaudimą socialiniuose tinkluose būti „gera mama“. Kuo daugiau informacijos ir patarimų, kuo daugiau „žinovų“, kurie kategoriškai teigia viena ar kita, tuo dažniau tėvai gali jausti, kad ne viską daro pakankamai gerai.
Antra, kaltę stiprina ir pakitęs socialinis fonas: dideli lūkesčiai, nesaugumo jausmas dėl ateities, konkurencinga švietimo sistema, ekonominis spaudimas, mažesnis bendruomeniškumas. Kitaip tariant, kai nėra stipraus „kaimo“, kuris augina vaiką kartu, visa atsakomybė gula ant vieno ar dviejų suaugusiųjų pečių. Tėvai pradeda jausti, kad privalo būti ir emociniai terapeutai, ir mokytojai, ir treneriai, ir karjeros konsultantai – viską daryti patys ir viską padaryti puikiai. Natūralu, kad tokioje sistemoje kaltė tampa beveik neišvengiama – net tada, kai tėvai daro labai daug.
Deja, bet mažai kalbama ir apie tai, kad spaudimas būti tobula mama ar tėčiu yra tiesiogiai susijęs su didesniu stresu ir perdegimu – pavyzdžiui, 2024 metais Ohajaus universiteto atlikto tyrimo duomenimis, net 6 tėvai iš 10 patiria perdegimo simptomus. Todėl aš stengiuosi nuraminti tėvus, nes vaikas, matydamas įsitempusius, kaltės graužiamus tėvus, patirs daug daugiau nerimo, nei tas, kurio tėvai laimingi, kad ir mažiau besiverčiantys per galvą.
– Tai reiškia, kad viena ar kelios neteisingos reakcijos nesugadins ryšio su vaiku ir tėvų nepilnavertiškumo kompleksas neturi pagrindo?
– Viena dažniausių klaidingų interpretacijų kalbant apie prieraišumą yra ta, kad „saugus prisirišimas“ reiškia nuolatinį idealų tėvų elgesį – visada kantriai reaguoti, niekada nepakelti balso, visada suprasti vaiko emocijas, visada būti šalia. Iš tiesų prieraišumo teorija kalba ne apie tobulybę, o apie pakankamai gerą santykį, nes vaikui svarbu patirti, kad suaugęs žmogus dažniausiai yra pasiekiamas, reaguojantis ir patikimas. Kitas mitas, kad prieraišumas yra tik apie santykį, kuris yra vien vaivorykštės ir vienaragiai – saldus ir mielas, apgaubtas supratimu ir sutarimu. Iš tikrųjų saugus ryšys apima ir ribas, struktūrą, ir tai, kad vaikas gali kartais jaustis nusivylęs, tad ne, viena klaida vaiko „nesugadina“.
Vaikus labiausiai veikia ne pavieniai epizodai, o pasikartojantys santykio modeliai: ar vaikas dažniausiai patiria priėmimą, ar atstūmimą; ar konfliktai yra sprendžiami, ar ignoruojami; ar emocijos padedamos sureguliuoti, ar nuolat nuvertinamos. Patikėkite, konfliktai gali būti sveiki, jei po jų įvyksta tai, kas prieraišumo požiūriu yra esminė dalis – ryšio atstatymas: atsiprašymas, paaiškinimas, apkabinimas, grįžimas į kontaktą. Toks elgesys vaikui siunčia galingą žinutę, kad santykiai gali būti netobuli, bet jie yra saugūs, nes galima susipykti ir susitaikyti, atkurti ryšį ir judėti pirmyn.
– Tačiau noras būti tobulais tėvais nėra blogas, nes dažnai tai tėra būdas apsaugoti vaiką nuo nusivylimų, klaidų ar neigiamų emocijų. O jūs sakote priešingai – kad frustracija vaikui yra būtina raidos dalis.
– Apie tai galėčiau atskirą knygą parašyti! Neuromokslininkai jau seniai kalba apie tai, kad mokymasis negali būti lengvas, nes nauji įgūdžiai ir patirtys įsitvirtina tik tada, kai susiduriame su iššūkiu. Anglų kalboje tam net yra posakis „easy in, easy out“ – ką gauname per lengvai, tas taip pat lengvai ir išnyksta. O frustracija apskritai yra būtina raidos dalis todėl, kad ji yra natūralus signalas – „aš dar nemoku, bet galiu išmokti“.
Jei vaiką nuolat saugome nuo nusivylimų, jis neįgyja svarbiausio gyvenimo įgūdžio – atsparumo, o jo savivertė tampa trapi, paremta tik atsitiktine sėkme. Tuo metu vaikas, kuris iš pradžių patiria frustraciją, tačiau sprendimą randa savarankiškai, išmoksta esminę pamoką – pastangos duoda rezultatą, klaidos yra mokymosi dalis, o sunkumai nereiškia „aš esu negabus“, jie reiškia, kad „aš mokausi ir augu“.
Svarbu tėvams suprasti, kad, kai vaikas susiduria su iššūkiais, jo smegenys priverstos kurti naujus neurologinius ryšius ir ieško strategijų, todėl jis išmoksta planuoti, reguliuoti emocijas ir ramiai išbūti periodą, kai sprendimas dar nėra aiškus ar dalykai nevyksta pagal planą.
Štai šioje vietoje daugeliui tėvų ir kyla didžiausia dilema – kaip tinkamai reaguoti į stiprias vaiko emocijas, jeigu tokios nutinka. Viename savo naujos knygos skyriuje, kurį pavadinau „Atsparumo šaknys. Kaip padėti vaikams atsigauti po nusivylimo ir nesėkmių“, kalbu būtent apie tai, kad gebėjimas išgyventi sunkumus formuojasi ne tada, kai vaikui viskas sekasi, o tada, kai šalia yra suaugusysis, padedantis išbūti sudėtingą emociją.
– Bet juk įprasta manyti, kad tėvai turi padaryti viską, jog vaikas kuo greičiau nustotų verkti ar pykti – jeigu vaikas verkia ir krenta ant grindų, aplinkiniai, tikėtina, tėvus pasmerks. Kur yra riba tarp sveiko emocijų išgyvenimo ir šių ribų nebuvimo, arba paklausiu kitaip – kokį mitą apie lepinimą reikėtų pagaliau „paleisti“?
– Mitas, kad leisdami vaikui jausti emocijas, mes jį lepiname, dažniausiai kyla iš emocijų ir elgesio supainiojimo. Emocijos nėra nei geros, nei blogos – jos tiesiog yra. Vaikas – kaip ir kiekvienas žmogus – gali pykti, nusivilti, pavydėti, jausti gėdą ar baimę, ir tai nėra „netinkamas“ dalykas. Netinkamas gali būti tik elgesys, kuris seka po emocijos. Savo knygoje dėl to ir pasakoju apie koreguliaciją – elgesį, kai suaugęs žmogus padeda vaikui išbūti su vienu ar kitu patiriamu jausmu, moko jį įvardyti ir pamažu nusiraminti, bet kartu aiškiai parodo ribas. „Aš matau, kad tu labai pyksti, aš esu šalia, bet muštis negalima“ – tai nėra leidimas „daryti ką nori“, atvirkščiai, tai yra mokymas, kaip reguliuoti savo emocijas.
Riba tarp emocijų priėmimo ir ribų nebuvimo yra aiški: priimame jausmą, bet neleidžiame destruktyvaus elgesio. Ir čia svarbu akcentuoti dar vieną žalingą mitą – kad vaikas, kuris verkia, rėkia ar krenta ant grindų, manipuliuoja. Dažniausiai mažas vaikas nemanipuliuoja, jis tiesiog yra užvaldytas stiprios emocijos ir neturi brandžių smegenų mechanizmų, kurie leistų jam greitai nusiraminti. Kai mes tai suprantame, tėvystė tampa mažiau apie kontrolę ir daugiau apie lyderystę – būti ramia atrama, laikyti ribas ir tuo pačiu padėti vaikui išmokti to, ko jis dar negali padaryti savarankiškai.
– Pakalbėkime apie pyktį, kuris nukreiptas ne į suaugusius, o į vaiko bendraamžius – ar visada konfliktas tarp vaikų reiškia, kad kažkas su auklėjimu negerai?
– Konfliktas tikrai nėra klaida, kažkas negero ar blogo auklėjimo ženklas – tai yra natūrali socialinės raidos dalis, nes vaikai mokosi bendrauti, dalintis, spręsti nesutarimus ir suprasti kitų jausmus būtent per konfliktą. Pavyzdžiui, stumtelėjimas ar nesutikimas dalintis žaislais dažnai rodo ne blogą elgesį, o vaiko bandymą išreikšti savo poreikius arba išmokti socialinių taisyklių.
Tokiose situacijose vaikas eksperimentuoja su ribomis, pamato priežasties bei pasekmės ryšį ir pradeda mokytis empatijos. Be to, konfliktai padeda vaikams išmokti svarbių emocinių įgūdžių: kaip valdyti pyktį, kaip tartis, ieškoti kompromisų ir konstruktyviai spręsti nesutarimus.
Kai suaugusieji į konfliktą reaguoja tik kaip į problemą, kurią reikia kuo greičiau „užgesinti“, vaikas gauna kitą žinutę – kad jo jausmai yra netinkami, tad ilgainiui jis gali pradėti bijoti savo jausmų ar vengti jautrių socialinių situacijų.
– Kaip manote, kodėl šiuolaikinė tėvystė tapo tokia apsauginė?
– Šiuolaikinė tėvystė tapo tokia todėl, kad pasikeitė mūsų santykis su rizika ir ateitimi. Daugelis tėvų augina vaikus pasaulyje, kuris atrodo mažiau prognozuojamas: konkurencingesnis, greitesnis, su daugiau nerimo dėl ateities saugumo, ekonomikos, karo, klimato, technologijų.
Kai ateitis atrodo tokia trapi, tėvai natūraliai bando kontroliuoti tai, ką gali – vaiko kasdienybę, emocijas, pasirinkimus, santykius. Dėl to ir nesėkmė pradeda atrodyti ne kaip natūrali mokymosi dalis, o kaip grėsmė vaiko savivertei, jo psichologinei gerovei ar net geram „startui“ gyvenime, kas šiaip yra klaidinga, taip neturėtų būti.
Antra priežastis – šiuolaikinė kultūra, kurioje tėvystė tapo matoma, stebima ir nuolat vertinama „žinovų“, kurių tikrai dabar netrūksta. Socialiniai tinklai, tėvystės ekspertų patarimai, mokyklų lūkesčiai ir visuomenės spaudimas kuria jausmą, kad „geri tėvai“ turi užkirsti kelią visoms problemoms, tad natūralu, kad tėvai ima jaustis atsakingi ne tik už vaiko saugumą, bet ir už jo nuotaiką, motyvaciją, emocijas, sėkmę, net draugystes.
Tačiau vaikas negali išmokti atsparumo, jei niekada nepatiria nusivylimo, nesėkmės ar konflikto, nes ugdymo paradoksas tame, kad apsaugodami vaiką nuo sunkumų, mes dažnai apsaugome jį ir nuo augimo.
