Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 vasario 27d. 08:09

Besąlygiškas paliktos mamos atsidavimas dėl neįgalių sūnų gerovės: „Susitaikiau, kad gyvenu jų gyvenimą“

Solveiga Grižinauskaitė su sūnumis Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Solveiga Grižinauskaitė su sūnumis

Solveiga Grižinauskaitė yra įkvepiantis pavyzdys, kaip turėtų atrodyti mamos atsidavimas ir meilė savo vaikams. Nors du neįgalius sūnus, 14-metį Eligijų ir 10-metį Titą, auginančiai Solveigai žinios apie jų sveikatos problemas buvo šokiruojančios, moteris greitai suėmė save į rankas ir ėmė kovoti už kuo geresnį vaikų gyvenimą. Solveigos pastangomis šiandien sūnūs geba gyventi daug savaraniškiau nei prognozavo gydytojai, o moteris atvira: „Susitaikiau, kad gyvenu jų gyvenimą“.

Solveiga Grižinauskaitė dalyvauja 15min YPATINGŲ Moters dienos proga rengiamoje akcijoje, kurioje laukiamos įkvepiančių moterų istorijos. Jeigu jūs pažįstate moterį, kuri savo istorija taip pat galėtų įkvėpti, motyvuoti, nustebinti 15min skaitytojus – siųskite trumpą aprašą el. paštu: ypatingos@15min.lt

Nebijokite siūlyti ir pačios save – jei išgyvenote neįtikėtiną įvykį, jei gyvenime jums prireikė neeilinės drąsos ar stiprybės, jei kažkam padėjote ir tuo didžiuojatės, jei savo patirtimi norite pasidalinti ir įkvėpti, įspėti ar motyvuoti kitus, o gal tiesiog užsiimate išskirtine veikla – lauksime jūsų visų! Žurnalistai, atrinkę istorijas, asmeniškai su jumis susisieks, pakalbins ir 15min portale pasidalins jūsų istorija.

TAIP PAT SKAITYKITE: YPATINGOS laukia ypatingų moterų istorijų: siūlykite save, mamas ar drauges

Pirmas sūnus gimė su didele širdies yda

Pirmojo vaiko, sūnaus Eligijaus, Solveiga ėmė lauktis dar būdama 21-erių. Kaip pati pasakoja, vaikelis buvo itin lauktas bei planuotas, o anūką pamatyti nekantravo ir S.Grižinauskaitės mama. Vis dėlto nėštumas nesiklostė taip, kaip tikėtasi – jau 7 mėnesį paaiškėjo, kad vaikas gims su didelėmis sveikatos problemomis.

„Vienos apžiūros metu medikai pastebėjo, kad dešinėje pusėje yra daugiau vandenų nei kairėje, be to, man labai augo svoris. Padarius tyrimus, gimtajame Rokiškyje nieko blogo nepastebėjo, tačiau dėl viso pikto išsiuntė į Santaros klinikas Vilniuje. Ten gydytojai pamatė, jog vaikas turės didelę širdies ydą“, – prisimena S.Grižinauskaitė.

Asmeninio albumo nuotr./Solveigos Grižinauskaitės sūnus
Asmeninio albumo nuotr./Solveigos Grižinauskaitės sūnus

Įprastai žmogaus širdis susideda iš keturių kamerų, tačiau berniukas turėjo tik dvi, o kraujotaka ėjo vienu ratu. Nors problema atrodė sudėtinga, gydytojai jauną moterį ramino tikindami, kad širdies yda yra pataisoma su operacija, kuri bus atliekama po dviejų mėnesių.

„Gimdymas prasidėjo naktį, o ligoninėje atsidūriau labai nemalonaus personalo rankose. Turėjau tiek daug baimių, bet sulaukdavau tik piktų klausimų, ko čia bliaunu. Man visą laiką bėgo vandenys, tačiau manęs niekas neapžiūrėjo – tiesiog paguldė ir laukėme ryto. Nors būklė buvo sunki, turėjau gimdyti pati. Kai šiaip ne taip pavyko tą padaryti, vaikas buvo beveik miręs. Jį iš karto išnešė gaivinti, todėl net negalėjau jo pamatyti“, – pasakoja Solveiga, pridurdama, kad sūnų pamatė tik kitą dieną Santaros klinikose, kur ir prasidėjo gydymo kelionė.

Pamatę, kokia sudėtinga Eligijaus būklė, gydytojai prognozavo, jog berniukas gyvens ne ilgiau kaip dvi savaites. Tačiau mažylis spėjimus ėmė neigti – jis ėmė kabintis į gyvenimą ir kovoti.

„Medikai patarė ruoštis ir greičiau tvarkytis dokumentus, nes vaikas mirs. Jie ragino pirkti karstelį, o tėčiui net pasakė, kad jeigu neturi kostiumo, jį nusipirktų. Bet mūsų vaikutis gyveno. Iš pradžių skaičiavome jo valandas, tada dienas, savaites, mėnesius, o galiausiai metus“, – sako S.Grižinauskaitė.

Medikai patarė ruoštis ir greičiau tvarkytis dokumentus, nes vaikas mirs. Jie ragino pirkti karstelį, o tėčiui net pasakė, kad jeigu neturi kostiumo, jį nusipirktų.

Operacija, apie kurią gydytojai iš pradžių viltingai kalbėjo, buvo padaryta ne po dviejų mėnesių, kaip planuota, o po poros savaičių. O tada, kai Eligijus toliau ryžtingai kovojo už savo gyvenimą, šeimai buvo duotas leidimas grįžti namo.

„Prisimenu, labai verkiau, atrodė, kad svyra rankos, ir vienas gydytojas man pasakė: „Mamyte, ko jūs verkiate? Viskas bus gerai“. Ir iš tikrųjų, šitie žodžiai kaip Dievui į ausi būtų nukeliavę“, – prisimena Solveiga.

Kad šeima galėtų gyventi namuose, reikėjo nusipirkti daug reikiamos įrangos, tad vienas kambarys buvo tapęs panašiu į palatą. Tuo laiku mama visiškai atsiribojo nuo aplinkinio gyvenimo ir susikoncentravo į pirmagimio priežiūrą. Atitrūkti nuo rūpesčių padėdavo tik knygos, į kurių pasaulį Solveiga pasinerdavo Eligijui miegant.

„Iš pradžių sūnus negalėjo pats valgyti, reikėjo maitinti per zondą, nuolat naudojome deguonį, keitėme tracheostominius vamzdelius. Man atrodė, kad visą laiką turiu būti šalia vaiko ir tik aš galiu geriausiai viskuo pasirūpinti“, – pasakoja S.Grižinauskaitė.

Prireikė laiko, kol susitaikė su kardinaliai pasikeitusiu gyvenimu

Pirmąsias sūnaus kovos už gyvenimą savaites Solveiga prisimena tarsi pro miglą. Tačiau tik jam gimus ji iš tikrųjų suvokė, kad gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis.

„Tuo metu tiesiog ėjau, dariau, ką man liepė, ir viskas. Jaučiausi kaip per galvą kas būtų trinktelėjęs. Kol įsivažiuoji, suvoki, jog dabar turėsime gyventi kitaip... Aš net buvau išgirdusi pasiūlymą atsisakyti vaiko, kadangi esu jauna, sveika, galėsiu pasigimdyti kitą. Tačiau tokių kalbų net negalėjo būti, aš ne taip auklėta buvau“, – tikina S.Grižinauskaitė.

Asmeninio albumo nuotr./Solveiga Grižinauskaitė su sūnumi
Asmeninio albumo nuotr./Solveiga Grižinauskaitė su sūnumi

Susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu Solveigai prireikė 2–3 mėnesių. Nors iš pradžių suvokti žinią buvo itin sunku, jaunai moteriai labai padėjo jos mama, kuriai S.Grižinauskaitė iki šiol yra dėkinga.

„Buvo kaltinimų, svarstymų, kodėl būtent man taip atsitiko, kodėl vaikas gimė toks nuskriaustas, nors buvo taip lauktas ir mylimas... Tačiau pamažu viskas gerėjo ir laikui bėgant susitaikiau, jog įvyko kaip įvyko, ir kitaip nebus. Imi žiūrėti, kaip padėti vaikeliui, kad jam būtų kuo geriau“, – pasakoja Solveiga.

Dar gydantis Santaros klinikose, S.Grižinauskaitė su medikais bandė konsultuotis, dėl kokių priežasčių Eligijus gimė su tokiomis didelėmis sveikatos problemomis. Tačiau tikslūs atsakymai nebuvo rasti, todėl pati šeima nusprendė jų nebeieškoti ir susikoncentruoti į vaiko gerovę.

„Manoma, kad buvo padaryta didžiulė medikų klaida. Pasirodo, kol laukiausi, sirgau nėštuminiu diabetu, kuris nebuvo gydomas. Galbūt tai lėmė širdies ydą, galbūt paveldimumas iš kažkur atėjo, o gal medikai kitų klaidų pridarė...“ – svarsto mama.

Vis dėlto nuo akimirkos, kai sužinojo apie būsimas sūnaus problemas, iki pat šiandien Solveiga nė karto neturėjo minties, kad Eligijus gali juos palikti ir išeiti iš gyvenimo. S.Grižinauskaitė buvo nusiteikusi įveikti visus sunkumus, o vaiko noras gyventi taip pat buvo milžiniškas.

Pasirodo, kol laukiausi, sirgau nėštuminiu diabetu, kuris nebuvo gydomas. Galbūt tai lėmė širdies ydą.

Antram sūnui diagnozuotas autizmas

Praėjus trejiems metams, Solveiga neplanuotai pastojo ir susilaukė antro sūnaus. Nors pirmas sūnus gimė su negalia, nėštumo metu moteris neturėjo baimių, kad ir kitas vaikas galėtų gimti su sveikatos problemomis. Tam įtakos turėjo rūpestingi medikai, kurie stengėsi kuo geriau rūpintis S.Grižinauskaite, tačiau ramybę drumstė jaučiamas aplinkinių spaudimas.

„Iš šalies girdėjau replikų, kad jau turiu neįgalų vaiką, kam man dar vieno reikia, ką darysiu, jeigu vėl toks pat gims... Aš net ilgą laiką slėpiau nėštumą, kai kurie apie jį nesužinojo iki pat pabaigos. Tačiau turiu padėkoti medikams, kurie neleido man baimintis ir nuo pirmų dienų idealiai prižiūrėjo“, – pasakoja Solveiga, kurios antras nėštumas klostėsi be jokių nesklandumų.

Asmeninio albumo nuotr./Solveigos Grižinauskaitės sūnūs
Asmeninio albumo nuotr./Solveigos Grižinauskaitės sūnūs

Iki ketvirto nėštumo mėnesio S.Grižinauskaitė intensyviai lankėsi pas genetikus, kurie atliko daugybę tyrimų, siekdami išsiaiškinti, ar gimsiantis sūnus neturės paveldimų ligų. Šiems nustačius, kad viskas turėtų būti gerai, Solveiga galutinai nurimo ir su džiaugsmu laukė antro vaikelio.

Antras sūnus, berniukas Titas, gimė pakankamai didelio svorio – svėrė beveik 6 kg, bet visi kiti rodikliai buvo geri. Sulaukęs 7 mėnesių, jis pradėjo vaikščioti, pamažu kalbėjo, tačiau vieną dieną rodomas progresas staiga sustojo.

„Jis nustojo koncentruoti žvilgsnį, dingo akių kontaktas. Eligijaus krikšto mama patarė pasidomėti, atidžiau pastebėti Titą ir, nujausdama, kad tai gali būti autizmas, pasiūlė apsilankyti pas gydytojus. Taip mes atsidūrėme raidos centre ir beveik nuo pirmų minučių buvo patvirtinta sunki autizmo forma“, – prisimena Solveiga.

Tokia žinia neįgalų sūnų auginusiai S.Grižinauskaitei buvo kaip antras trinktelėjimas. Ji neslepia viduje naujieną išgyvenusi sunkiai ir vis mąsčiusi, kaip reikės gyventi toliau. Tačiau ašaras greitai pakeitė suvokimas, jog emocijomis nieko pakeisti nepavyks ir reikia kuo greičiau suimti save į rankas.

„Sulaukdavau, kol niekas nematydavo ir negirdėdavo, ir, kaip sakoma, bėgdavau laukais, išsirėkdavau. Bet šitas etapas praėjo. Aš priėmiau visas pagalbas, kokios man buvo siūlytos, be to, susipažinau su daug bendraminčių mamų, kurios susidūrė su panašiomis bėdomis – kartu nuolat bendravome, dalinomės patirtimi.

Tuomet sekė etapas, kai pajaučiau postūmį veikti, eiti pirmyn ir ieškoti pagalbos. Tiek viskuo domėjausi, kad kitiems atrodžiau pamišusi, tačiau žinojau, jog esu mama ir turiu savo vaikams suteikti viską, kas geriausia bei naujausia“, – pasakoja Solveiga.

Sulaukdavau, kol niekas nematydavo ir negirdėdavo bėgdavau laukais, išsirėkdavau.

Tam, kad viskas judėtų į gerąją pusę, anot S.Grižinauskaitės, stengtis turi ne tik vaikai, bet ir mama kartu su kitais artimaisiais. Didžiulis Solveigos mamos ir vaikų krikšto tėvų palaikymas padėjo jai išlikti stipriai pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, ir kai jausdavo svyrančias rankas, užtekdavo kelias valandas atvirai pasikalbėti.

„Vaikai nesirinko, pas ką ateiti, jie nenorėjo tokie gimti. Bet jeigu jie abu ypatingi atėjo pas mane, vadinasi, taip turėjo būti, – įsitikinusi S.Grižinauskaitė. – Kai ateina vaikas, žiūri tau į akis ir klausia, kodėl verki, greitai susiimi bei randi naujų jėgų. Dėl to mes labai dirbame, daug važinėjame pas specialistus, užsiimame namie, lavinamės. Kol kas šuoliuojame pirmyn ir ligos yra apmarintos.“

Teko susitaikyti ir su šeimą palikusiu tėvu

Prieš trejus metus Solveigai teko dar vienas išbandymas – jos vyras susikrovė daiktus ir paliko moterį du neįgalius vaikus auginti vieną. Nors iš pradžių su tokiu vyro poelgiu S.Grižinauskaitei susitaikyti buvo sunku, šiandien ji renkasi apie iširusią šeimą nekalbėti ir pabrėžia – jis gyvena sau, o ji su vaikais – sau.

„Jaučiau iš visuomenės spaudimą, kaip dabar gyvensiu, kaip viena tvarkysiuosi su tokiais vaikais... Buvo daug emocijų, tačiau aš nebepergyvenu, kad vyras išėjo – duok, Dieve, jam laimės ir sveikatos. Visko gyvenime būna, ne aš pirma ir ne paskutinė. Matyt, žmogus nėra sutvertas šitiems vaikams, nes jie yra be galo stiprūs“, – tikina Solveiga, pridurdama, jog pasikeitęs gyvenimas jos nebaimino.

Asmeninio albumo nuotr./Solveiga Grižinauskaitė su sūnumis
Asmeninio albumo nuotr./Solveiga Grižinauskaitė su sūnumis

Anot S.Grižinauskaitės, laiko pulti į depresiją tiesiog nebuvo – mama visiškai pasinėrė į abiejų vaikų reikalus, rūpinosi jų mokslais, sveikata, tad kiekviena diena buvo kupina veiklų. Ji džiaugiasi, kad abu vaikai tarpusavyje sutaria ypač gerai ir turi stiprų ryšį.

„Kaip aš sakau, didžiajam davė auksinį protą ir atėmė fizinę sveikatą, o mažajam suteikė beprotišką fizinę sveikatą, bet pagailėjo šiek tiek proto. Jie vienas kitą papildo ir yra kaip vienas kumštis. Kuo labiau auga, tuo daugiau turi savo pomėgių, abu mėgsta mokytis“, – sako mama.

Vaikams augant, jiems reikia mažiau priežiūros palyginus su tuo, kiek reikėdavo rūpintis anksčiau, todėl Solveiga turi vis daugiau laisvo laiko. Moteris šiandien trumpam laikui net gali Eligijų palikti vieną, o tai pasakodama, S.Grižinauskaitė prisimena gydytojų žodžius, kurie piešė visai kitokią ateitį.

„Medikai iš pradžių mums buvo pasakę, kad Eligijus nevaikščios, nekalbės, pats nevalgys ir bus visiškas augalas. Šiandien jis pats gali daryti viską, tik nekalba – turėjome išmokti gestų kalbos.

Kartą sutikome vieną taip prognozavusių gydytojų ir jis mums pasakė: „Aš labai suklydau nuteikdamas, kad nieko nebus. Reikėtų perrašyti medicinos vadovėlį, nes šitas vaikas paneigė visas prognozes.“ Labai klausau, ką sako medikai, darau, kaip jie pataria, ir šiandien abiem vaikams reikalinga tik būtiniausia priežiūra“, – džiaugiasi Solveiga.

Kartą sutikome vieną gydytojų ir jis pasakė: „Aš labai suklydau nuteikdamas, kad nieko nebus. Reikėtų perrašyti medicinos vadovėlį, nes šitas vaikas paneigė visas prognozes.“

Nors pamažu vaikai darosi savarankiškesni ir jiems reikia vis mažiau priežiūros, galimybės dirbti mama neturi. Anot jos, darbas galėtų būti nebent nuotolinis, nes bet kurią akimirką kažkuriam iš sūnų gali kas nors atsitikti, todėl šeimai išsilaikyti padeda tik gaunamos išmokos.

„Jeigu kur nors išeinu, būnu netoliese, kad bet kada galėčiau grįžti, o jei reikia važiuoti, pasiimu abu vaikus kartu. Jau labai seniai esu susitaikiusi, kad gyvenu jų gyvenimą, ir džiaugiuosi, jog esu jiems reikalinga. Aš kvėpuoju vaikų oru ir mano širdis plaka taip pat, kaip jų. Mes net negalime ilgai išbūti atskirai“, – pasakoja S.Grižinaitė.

Didžiausius sunkumus gyvenime įveikusi ir su dviem neįgaliais vaikais laimingai gyvenanti Solveiga kitoms moterims, susiduriančiomis su panašiomis situacijomis, pataria nebijoti kreiptis pagalbos. Ji pati naudojosi visų specialistų siūloma pagalba ir, kad ir kaip būtų iš pradžių nedrąsu, skatina tą daryti kitus.

„Reikia eiti, kalbėti, nebijoti, domėtis, klausti... Negalima užsidaryti namie ir savo kiaute. Aš savo vaikų niekada nesigėdijau ir nebijojau jų parodyti. Mano vaikai yra tokie, kokie yra. Iš pradžių sulaukdavau iš pašalinių įvairių komentarų, tačiau pamažu užsiaugini storą odą ir nebekreipi dėmesio, o ir žmonės su laiku darosi vis supratingesni“, – teigia mama.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

01:22
09:17
25:01

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką