Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 10d. 15:55

„Caca“, „lialia“, „popa“: kaip mes kalbame su savo vaikais? Logoterapeutės patarimai

Šeima
123RF.com nuotr. / Šeima

Kalba yra pats svarbiausias komunikacijos įrankis. Kuo ji geriau išvystyta, tuo sklandžiau bendrauja ir viena kitą supranta abi pusės – tėvai ir vaikai.

Tėčio Algirdo istorija

„Su šeima svečiavomės pas draugus. Šeimų vakarėlis buvo smagus iki tos akimirkos, kai vienos mums menkai pažįstamos šeimos pustrečių metų mergaitė, stovėjusi kitame kambario gale, mūsų tokio paties amžiaus sūnų pavadino „lialia kaka“.

Mergaitės mama pakvietė dukrą prie stalo ir pasakė: „Ne lialia, o berniukas“ (lyg žodelis „kaka“ būtų visai ne bėda). Mergaitė nustebusi pasižiūrėjo į mamą, tarsi nesuprastų, ką ji sako. „Lialia“, – pakartojo mergaitė. Įpykusi moteris pylė kumščiu į stalą ir ėmė šaukti: „Ber-niu-kas! Ber-niu-kas!“

Mergaitė, žinoma, verkė, išsigando ir kiti vaikai, visų nuotaika subjuro. Vėliau teiravomės, kodėl toji moteris taip pašėlo dėl vaikiško žodžio. Draugai pasakojo, jog iš pradžių pati taip mokė vaikus kalbėti, vėliau tie patys žodžiai jai tapo didele bėda.“

TAIP PAT SKAITYKITE: Tėvų elgesys, kuris turi neigiamų pasekmių net vaikui užaugus. 6 pavyzdžiai

Mamos Jurgitos istorija

„Veiksmas – vaikų žaidimo aikštelėje, smėliadėžėje. Prie manęs pribėga mažas pyplys, rėkdamas „tyyyyytiaaaaa!“ Aš nusišypsau ir nusuku akis – stebiu, kaip dukrai seksis apversti kibirėlį. Pyplys ir toliau rėkia: „Tytia, tytia, tytiaaa!“, įnirtingai baksnoja mano koją. Akimis imu ieškoti jo mamos, nes nujaučiu emocinį sprogimą. Maždaug pusantrų metų vaikas vis labiau nervinasi, rėkdamas „tytia“, o aš nė velnio nesuprantu, ką tai reiškia, kuo galiu jam pagelbėti.

Galiausiai vaikas pratrūksta ir apsipylęs ašaromis krenta šalia smėliadėžės ir ima raitytis ant žvyro. Aš pasilenkiu, bandau jį kalbinti, raminti. Atlekia susirūpinusi mažylio mama, stveria jį į glėbį ir piktai išrėžia: „Juk sakė „tytia“! Ar sunku?“ Pasimetusi klausiu, kas tas „tytia“ ir kas man sunku. „Jis teprašė padaryti smėlio pyragą!“ – suurzgia pypliuko mama taip, lyg aš būčiau visiška beširdė. Bet kaip man reikėjo tai žinoti, nemokant jųdviejų kalbos?“

Tėvų įtaka vaikų kalbai

Pirmoji kūdikio kalba – verksmas. Bėgant laikui, jį keičia įvairūs garsai: čepsėjimas, čiauškėjimas, gugavimas, garsažodžiai, galiausiai žodžiai, frazės, sakiniai ir ilgiausios garsinės minčių tirados, kurių kantriai arba nelabai klausosi ilgą ir nelengvą ugdymo kelią nuėję tėvai.

Kalbos raidos specialistų teigimu, didžiausią įtaką vaikų kalbos raidai daro patys tėvai ir jų kalbėjimo būdas. Vieni su vaikais kalba kaip su lygiais komunikavimo partneriais, kiti vartoja sudėtingą, ne visada vaikams suprantamą kalbą, o treti su mažaisiais bendrauja vaikiškai – vartodami įvairias garsažodines neegzistuojančias frazes.

Na, ne visai neegzistuojančias. Tokie žodeliai, kaip „caca“, „lialia“, „popa“, „kaka“, „pyp pyp“, „apapa“, jau seniai turėjo nugulti į kokią nors specialią tėvų kalbėsenos ypatumų knygą-žodyną.

Štai sąrašas populiariausių garsažodinės kilmės frazių, kuriomis pasidalijo mažamečių tėvai.

Vartojamos frazės Reikšmė
Padaryk caca Paglostyk
Pažiūrėk, kokia lialia Pažiūrėk, koks vaikas / mergaitė / berniukas / lėlė
Padaryk caca lialiai Paglostyk vaiką / mergaitę / berniuką / lėlę
Nelipk, bus popa Nelipk, susižeisi / įsitaisysi mėlynę
Duok pa Pabučiuok
Neliesk, čia kaka Neliesk, čia šiukšlė / nešvaru
Darysim brum brum? Važiuosim?
Nori džy džy? Nori važiuoti / mašinėlės?
Ar nori atete? Ar nori gerti?
Ateik niam niam Ateik valgyti
Imk dar vieną niamniuką Imk dar vieną kąsnį
Padaryk ate ate Atsisveikink
Einam tepu tepu Eime
Einam pliušku pliušku Eime maudytis
Einam tešku tešku Eime maudytis
Baba Nebėra
Ar nori pyp pyp? Ar nori mašinėlės?
Šitaip nedaryk, niu niu niu Šitaip nedaryk
Laikas apapa Laikas miegoti
Einam liuli liuli Eime miegoti
Eime liuliuka Eiime miegoti
Nori apa / apapa? Nori, kad pakelčiau?
Žiūrėk, au au bėga! Žiūrėk, šuo bėga!
Imk bam bam pažaisti! Imk kamuolį pažaisti!
Einame pssss padaryti Einame į tualetą
Nelipk, nes bus babach! Nelipk, nes nugriūsi!
Nebėk, nes bus bum Nebėk, nes nugriūsi
Nori sisy? Nori į tualetą?

„Na, ir kas čia blogo? Frazės žaismingos, skambios, vaikams priimtinos ir suprantamos“, – taip dažniausiai pasirinkimą kalbėti vaikiškai argumentuoja tėvai. Bet ar tikrai tokia kalba lengvai suprantama ir naudinga vaikų kalbos raidai?

Logoterapeutė: garsažodžiai – kūdikių, o ne tėvų kalba

Anot Lietuvos logopedų asociacijos narės logoterapeutės Dianos Anušauskės-Švederauskienės, garsažodžiai – tai kūdikių, o ne tėvų kalba. Garsažodžius lengva tarti, jungti. Čiauškėdamas garsais, mažylis žaidžia su kalba. Į tai atsakydami tėvai ima kartoti nugirstus garsus, tarsi suteikdami jiems prasmę. Toks bendravimas, pasak specialistės, yra natūrali ir teigiama vaiko bei tėvų komunikacija. Tačiau grėsmė tyko žengiant į antruosius vaiko gyvenimo metus.

Grėsmė tyko žengiant į antruosius vaiko gyvenimo metus.

„Garsų įvairovė vaiko kalboje turi gausėti. Nuo garsažodžių, amorfiškų žodžių pereinama prie nepilnų žodžių, vėliau – frazinės kalbos fragmentų.

Jeigu tėvai per ilgai vartoja garsažodinę kalbą, švepluoja, imituodami vaikišką kalbą, ir nemoko, neskatina tarti lengvos, vėliau sudėtingesnės garsinės struktūros žodžių (pvz., noriu, mano, katė, puodukas), vaiko kalba netobulėja“, – teigia D.Anušauskė-Švederauskienė.

Specialistė tėvus ragina neiti lengviausiu keliu: vaikui itin svarbus taisyklingos kalbos suvokimas, todėl reikia kantriai pažindinti vaiką su aplinka, vartojant įvairias sąvokas ir terminus.

Fotolia nuotr./Tėtis su vaiku
Fotolia nuotr./Tėtis su vaiku

„Vaikus iki 3 metų reikia mokyti parodyti artimos aplinkos objektus („lova“, „stalas“), supažindinti su daiktų savybėmis („kur didelė kaladėlė?“, „kur mažas puodelis?“), skatinti vykdyti nurodymus („atnešk“, „padėk ant lovos“) ir pan. Tėvai turėtų atsiminti, kad, kalbant su vaikais iki 3 metų, ypač su mažakalbiais, vertėtų sakyti trumpas, aiškias ir taisyklingas frazes. Netgi mažybinių žodžio formų reikėtų vengti. Kalba turi būti aiški ir suprantama“, – pataria logoterapeutė.

Nuomonė, jog tokie žodeliai, kaip „caca“, „popa“, „lialia“, yra suprantamesni vaikui – klaidinga ir kalbiniu požiūriu. Vietoje „paglostyk“ tariama paini frazė „padaryk lialiai caca“, vietoje vieno žodžio „važiuojame“ sakoma kur kas sudėtingesnė žodžių tirada – „einame daryti brum brum“. Vietoje „atsisveikink“ vaikas raginamas sakyti „padaryk ate ate lialiai“. Vietoje paprasčiausio „nugriūsi“, tariama „bus babach“, „bus bum“. Lengvai tariamas ir paprastas žodis „šuo“ dažnai keičiamas garsažodžiu „au au“.

Nurodytais atvejais kalba ne paprastėja, bet tampa painesnė, žodžių bei frazių reikšmės – nesuprantamos ir iškreiptos (kas yra „au au“: šuo ar tai, kaip jis loja? Kas yra „lialia“: vaikas, berniukas, mergaitė, lėlė, žmogus?).

Šaltinis – lafamilia.lt

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:36
01:48
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką