Šiandienos švietimo lauke DI ir skaitmeninės technologijos primena galingą vandenyną – jos gali nuplukdyti į naujus pasiekimų krantus, bet gali ir paskandinti, jei bendruomenė neturės aiškaus kompaso.
„Mes turime labai didelę jėgą, kurią privalome suvaldyti. Jei ji bus nevaldoma, galime ne tik koją pakišti, bet ir galvą nusilaužti“, – sako Disleksijos centro steigėja Jurgita Pocienė. Kaip rasti balansą tarp technologinės pažangos ir prigimtinio vaiko poreikio kurti pačiam?
Kai įrankis mąsto už žmogų: kur baigiasi pagalba?
Švietimo ir technologijų ekspertas Šarūnas Dignaitis neslepia – didžiausia šių dienų rizika yra „kvailėjimas“. Jei mokinio pirminė mintis yra ne pačiam suregzti sakinį, o paklausti generatyvinio įrankio, mes darome „šachą ir matą“ asmeniniam tobulėjimui.
„Esu šios technologijos entuziastas, bet matome pavojų pasirinkti generatyvinį variantą vietoj mąstymo. Jei įrankio klausiame dar nepradėję galvoti, prarandame galimybę augti“, – teigia Š. Dignaitis. Psichologė ir tyrėja Lauryna Rakickienė papildo, kad tyrimai rodo akivaizdų skirtumą: kai užduotis atliekama naudojant DI, smegenų aktyvacija yra žymiai mažesnė.
Tačiau DI gali tapti ir mokytojo sąjungininku. Š. Dignaitis pastebi, kad automatizuoti „nekontaktines“ valandas – ruošti pamokų planus, kurti užduočių variantus ar diferencijuoti turinį – yra didžiulė pagalba pedagogui. Svarbu, kad technologijos taptų ne mąstymo pakaitalu, o „pastoliais“ (angl. scaffolding), kurie padeda užlipti aukščiau, bet vėliau yra nuimami.
Išsigelbėjimas, telpantis ausinėse
Jei standartiniam mokiniui DI yra pasirinkimas, tai vaikui su mokymosi sunkumais – tai dažnai vienintelis kelias į sėkmę. Jurgita Pocienė pabrėžia, kad technologijos yra esminis ramstis turintiems skaitymo ar rašymo sutrikimų.
„Mokinys su disleksija dažnai turi puikų loginį mąstymą, bet stringa ties mechaniniu teksto apdorojimu. Galimybė klausyti knygos „EPUB“ formatu ar naudoti tekstą paverčiančias garsu programas (angl. text-to-speech) jam yra išsigelbėjimas. Tai leidžia vaikui neatsilikti nuo klasės tempo, plėsti žodyną ir dalyvauti diskusijose, užuot jautusis „prastesniam“ vien todėl, kad raidės šoka prieš akis“, – pasakoja J. Pocienė.
Tokiu būdu technologijos padeda įgyvendinti Universalaus dizaino mokymuisi (UDM) principą. UDM esmė – planuoti pamoką ne „vidutiniam“ mokiniui, o numatyti įvairovę iš anksto. „Tūkstantmečio mokyklų“ (TŪM) švietimo pažangos programos įtraukiojo ugdymo srities ekspertė Adelė Urbienė pabrėžia: „Reikėtų planuoti ne standartą ir tada taikyti jį keliems, o planuoti universalų prieinamumą. Kai visi mokiniai gali rinktis – klausyti teksto, skaityti jį ekrane ar popieriuje – išnyksta stigmatizacija. Niekas nebado pirštais į tą, kuris sėdi su ausinėmis, nes tai tampa bendra klasės kultūra“.
Skaitmeninė higiena: tarp laisvės ir sąmoningumo
Tačiau skaitmenizacija turi ir kitą pusę – ekranų perteklių. Ekspertai sutaria: ekranų laikas turi būti vertinamas kaip „kaupiamasis indėlis“, susidedantis iš laiko mokykloje, namų darbų ir laisvalaikio.
Lauryna Rakickienė primena auksinę taisyklę: iki dvejų metų – jokių ekranų, vėliau laikas griežtai ribojamas (iki 1–2 valandų). „Svarbu, kad ekranai nepakeistų gyvo bendravimo, judėjimo ir miego. Jei vaikas ateina į mokyklą neišsimiegojęs, nes naktį žaidė „Roblox“, joks DI jam nepadės mokytis“, – sako psichologė.
Adelė Urbienė pasidalino sėkmingu „Tūkstantmečio mokyklų“ (TŪM) programos pavyzdžiu: kai kurios mokyklos, gavusios resursų, įsigijo nešiojamus kompiuterius ir sukūrė stoteles jų krovimui. Tai leidžia mokytojams kontroliuoti įrenginių naudojimą – jie ištraukiami tik konkrečiai užduočiai atlikti, o ne tampa nuolatiniais dirgikliais. Tuo tarpu Vilniaus Antano Vienuolio progimnazija parodė kitą kelią – čia vaikai į mokyklą ateina su „nuostata“ būti be asmeninių telefonų pamokų metu, taip sugrąžinant mokiniams gyvą bendravimą ir judėjimą.
Kaip nepasiklysti įrankių gausoje?
Mokytojams, kurie jaučiasi pasimetę tarp tūkstančių programėlių, Šarūnas Dignaitis pataria neperspausti. Svarbiausia – aiškus tikslas. Lietuvoje jau turime puikių įrankių:
- „Alfa erdvė“ ir „Elicėjus“ – matematikos personalizavimui;
- „EditAI“ – tarpdisciplininių projektų kūrimui;
- „NotebookLM“ – informacijos sisteminimui iš turimų šaltinių.
„Mokytojas neturi būti technologijų vergas. Jis turi būti mentorius, kuris moko vaiką kritiškai vertinti tai, ką pateikia DI, užduoti teisingus klausimus (angl. prompts) ir, svarbiausia, moko refleksijos“, – apibendrina ekspertai.
Pabaigai: ryšys yra svarbesnis už procesorių
Nors technologijos gali sukurti personalizuotas užduotis ir ištaisyti klaidas, jos niekada nepakeis žmogiškojo ryšio. Adelė Urbienė linki drąsos: „Drąsos priimti įvairovę ir mokytis vieniems iš kitų“.
Lauryna Rakickienė primena, kad vaikai pirmiausia mokosi per ryšį. „Santykis, empatija ir grįžtamasis ryšys yra tai, kas išlaiko vaiko motyvaciją. DI gali būti puikūs „pastoliai“, bet pastatą – t. y. savo asmenybę – vaikas turi sukonstruoti pats, jausdamas šalia esantį suaugusįjį.“
Mokykla DI amžiuje tampa nebe žinių perdavimo vieta, o erdve, kurioje mokomės būti žmonėmis technologijų apsuptyje. O tam reikia ne tik galingų serverių, bet ir gilaus sąmoningumo, nuoširdaus pokalbio ir gebėjimo laiku užverti kompiuterio ekraną.
Visą pokalbį „DI įtraukiajame ugdyme: „pastoliai“ mąstymui ar greitkelis į „nubukimą“? - „Tūkstantmečio mokyklų programa“ klausykite čia.
Programa finansuojama #NextGenerationEU lėšomis.
