Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 7d. 21:00

Dula Rūta – apie išskirtinį gimdymą: neįgaliųjų porai padėjo natūraliu būdu susilaukti dukrytės

Rūta Tal-Or ir naujagimės susilaukusių kauniečių šeima
R.Tal-Or ir gimdyvės sesers nuotr. / Rūta Tal-Or ir naujagimės susilaukusių kauniečių šeima

„Trečią kartą per penkerius savo metus šiame kely neatlaikiau – apsižliumbiau“, – taip pasakojimą apie išskirtinę savo patirtį pradėjo dula Rūta Tal-Or. Tai, kas vieną spalio dieną įvyko Kauno klinikų gimdykloje, jai sunku apsakyti žodžiais – 4 kg sveriančios sveikos mergytės natūraliu būdu susilaukė neįgaliųjų pora. Rūta 15min GYVENIMUI papasakojo apie dulos kelią, reikšmę ir kuriozinius įvykius gimdykloje.

Gavusi pirmagimę sūpuojančios kauniečių šeimos sutikimą, Rūta nepaprasta mergaitės pasitikimo kelio istorija pasidalijo savo asmeninėje feisbuko paskyroje. Pasak jos, nors gimdyvė stipriai paveikta judėjimo negalios, dėl jos išsilavinimo ir vidinio nusiteikimo pavyko išpildyti tai, apie ką svajoja dauguma sveikų šeimų.

„Tai „moteris liūtė“ – su dar paauglystėje pradėjusia reikštis genetine raumenų distrofija, kuri stipriai paveikė kojų ir rankų raumenis, ir judėjimas tapo įmanomas tik vežimėliu. Kiek jiems dar nėštumo metu reikėjo įveikti – prasibrauti pro docentų ir profesorių protus, kad būtų svarstoma galimybė gimdyti natūraliais būdais, nors moteris savo jėgomis niekada neabejojo.

Asmeniškai mane labiausiai palietė šie gimdyvės žodžiai: „Dar nėra tekę susidurti su situacija, kurioje mano kūnas būtų bejėgis ar nerastų išeities.“ O buvo visko... Kai „savas karūnas“ reikėdavo tai nusiimti, tai vėl jos būdavo sugrąžinamos“, – apie viešumo atsisakiusių tėvelių patirtis kalbėjo Rūta.

Be mūsų 4 komandos, gimdykloje paskutinę valandą buvo dar 12 profesionalų – taip maksimaliai buvo pasiruošta galimoms situacijų variacijoms.

Gimdykloje – 12 asmenų personalas

Dula papasakojo, kad prasidėjus sąrėmiams gimdyvei į pasaulį besibeldžiantį kūdikį padėjo „išsiūbuoti“ dvi paras namuose, trečiąją parą – jau Kauno klinikose, į kurias ketveriukė atvyko gimdos kaklelio vėrimosi pusiaukelėje. Moterimi visą laiką besąlygiškai tikėjo jos taip pat neįgaliojo vežimėliu judantis sutuoktinis bei sesuo, tad palaikančiąją komandą sudarė trys asmenys. Tokioje išskirtinėje situacijoje negalėjo likti nepaliestas ir personalas.

„Be mūsų 4 komandos, gimdykloje paskutinę valandą buvo dar 12 profesionalų – taip maksimaliai buvo pasiruošta galimoms situacijų variacijoms. Ir, nepatikėsite, nebuvo šurmuliavimo, netgi tylu, o tai yra vertybė tokiais įtemptais momentais. Vadinu tai Kauno klinikų komandinio darbo fenomenu ir, kad ir kaip gal keistai skambėtų, komandinio darbo malonumu.

Personalas, nuolat vertindamas realią situaciją, buvo iki galo kantrus – išlaukė, kol vaikelis pats visiškai nusileis į dubenį (susidarė beveik 7 valandos stangų). Kai jau gimdyvė, padariusi viską, buvo besutinkanti atsiduoti į visišką savęs atsižadėjimą, – o jai tai reiškė operaciją, vaikelio galvytei pavyko praeiti siauriausiąjį tašką, ir po didelių pastangų gimė visiškai sveika, beveik 4 kilogramų mergytė!“ – teigė Rūta, prisipažinusi, kad tai buvo trečias kartas per penkerius jos dulavimo metus, kai ji, regėdama gimimą, ėmė ir stipriai pravirko.

Gimdymas ligoninėje, pasak Rūtos, iš viso užtruko apie 30 valandų.

R.Tal-Or nuotr./Naujagime besidžiaugianti negalią turinčių kauniečių pora
R.Tal-Or nuotr./Naujagime besidžiaugianti negalią turinčių kauniečių pora

Gimdyvei būtinas palaikymas

Dula dėkinga Kauno klinikų gimdymo skyriaus vadovui prof. dr. Mindaugui Kliučinskui, gydytojoms Linai Adomaitienei ir Jūrai Jūronienei – su jais, anot jos, nors ir į pasaulio kraštą. Gydytojai įkvėpė visus.

„O kai akušerės Iveta, Judita ir Eimantė įeidavo į gimdyklą, tiesiog nušvisdavo nuo jų. Kaip kruopščiai jos atliko savo darbą ir, kas svarbiausia, nepagailėjo savęs. Tai buvo jausti. Retai tenka sutikti akušerių, kurios darytų tai, ką dabar įprastai daro tik dulos, – jos matė, reagavo, pačios neprašytos atliko palengvinančius veiksmus“, – pasakojo pašnekovė.

Pasidžiaugė ji ir dar vienu momentu. Paskutines valandas prieš gimimą priėjimas prie gimdyvės buvo apsunkintas: vienoje pusėje – vyras su vežimėliu ir moters sesuo, kitoje – Rūta. Tad natūralu, kad dulos mintyse ėmė kirbėti: gal reikia pasitraukti ir užleisti vietą gydytojams? Tačiau iš pastarųjų vis išgirsdavo nuoširdų atsakymą: „Jūs tik būkit čia. Jūs būtinai čia turite būti. Tiek kartu jau nuėjote, šitiek valandų. Jūsų ketvertukas čia yra svarbiausias – moters palaikymo komanda. Gimdyvei reikia jus matyti arti savęs.“

Apie šią ypatingą patirtį, dulų vaidmenį bei išgyvenimus gimdyvių pašonėje – pokalbis su alytiške Rūta Tal-Or.

Rūtos Tal-Or asmeninio albumo nuotr./Rūta Tal-Or atlieka prausynų ritualą
Rūtos Tal-Or asmeninio albumo nuotr./Rūta Tal-Or atlieka prausynų ritualą

– Rūta, ką jums reiškia dulos vaidmuo? Kodėl tai darote?

– Dula – gimdyvės padėjėja. Verčiant tiesiogiai iš graikų kalbos – „moters vergė“. Vieniems reikia tik informacijos, žmogaus šalia, kuris yra buvęs tame, kitiems – dvasinio, psichologinio palaikymo, juk gimdymas – ribinė patirtis. Dažniausiai į dulas kreipiasi pirmą kartą gimdančios ar tos, kurios turėjo sunkesnę, net trauminę, patirtį ankstesnių gimdymų metu. Būna, kad kitokios patirties norisi po cezario operacijos ar gimdymo su epidūru.

Ilgai ieškojau, kur yra mano sfera. Baigiau literatūros studijas, po to studijavau socialinę antropologiją. Kai atsirado dulos, maniau, neprigis Lietuvoje. Tačiau nėriau į tai. Surezonavo. Tad man dulavimas paprasčiausiai yra dovana.

Dabar Lietuvoje sukasi jau trečiasis dulų ratas. Mūsų aktyvių yra apie 50. Vyksta metus trunkantys privatūs kursai. Rimtos studijos. Ne taip, kaip Anglijoje, kur savaitgalį pasimokai – ir jau dula. Per tuos metus gavau daugiau nei akušerijos studijose.

Šioje veikloje labiausiai žavi reali galimybė pakliūti į tokią būseną, kai niekas nebeegzistuoja – tik ta šeima ir tai, kame jie yra. Momentas „čia ir dabar“, kai gali atsiduoti iki galo. Labai myliu moterį kaip būtybę. Kaip ji sukurta, kaip viskas veikia. Nežinau nuostabesnio sutvėrimo Žemėje. Solidarizacija su moterimi – gyva mano viduje. Kiek ji geba pakelti, kai pagalvoji.

Šioje veikloje labiausiai žavi reali galimybė pakliūti į tokią būseną, kai niekas nebeegzistuoja.

– Kiek laiko kaip dula praleidžiate su gimdyve?

– Kuriame ryšį dar prieš gimdymą: susitinkame bent porą kartų. Matyt, mano toks būdas: kuo kitokesnė situacija, dar nepatirta, tuo mane labiau traukia. Įkvepia, kai neri į gryną patyrimą. Kai imi ir pasitiki. Tada jaučiuosi gyva. Kartu su gimdyve per tai plaukiame, per jos, tos šeimos kelią.

– Dulaujate penkerius metus. Ar įsivaizduojate, kelių vaikučių atėjimą į šį pasaulį regėjote?

– Oi, neskaičiuoju. Pirmaisiais metais apskritai savanoriavau, vėliau laukė akušerinės praktikos, pagalba kriziniam nėštumo centrui. Dulauti tenka įvairiai: kartais vienas gimdymas seka kitą, o kartais ištisus mėnesius nieko nėra. Nesuplanuosi. Tik man jau labai ilgus gimdymus Dievas siunčia. Tokius, kurie trunka paromis. Po to kol atsigaunu... Po sudėtingo ir ilgo gimdymo kartais net mėnesio prireikia. Neretai iš pervargimo išvis neužmiegu. Didelis mano jautrumas.

Tik man jau labai ilgus gimdymus Dievas siunčia. Tokius, kurie trunka paromis.

Bet, kai pagalvoji, tos nemigos, nusilpystės vis dėlto nevisai su pačiais gimdymais susijusios – juk, jei dirbčiau akušere, tektų daug dažniau darbuotis naktimis, o gimdymus kaip dula lydžiu gana retai. Matyt, tai jau mano kūno duotybė, kurią turiu ištverti, – gi turi būti nors vienas dieglys šiknoj, kad būtum savo vietoje, neišpuiktum, neprarastum, kaip aš sakau, to „tikro dalyko“. Turi būti skaudulių ir mėgstamoje veikloje. Kartais į sveikatą, kai tave palaužia.

Rūtos Tal-Or asmeninio albumo nuotr./Rūta Tal-Or
Rūtos Tal-Or asmeninio albumo nuotr./Rūta Tal-Or

– Kaip atsigaunate?

– Pirmaisiais metais vos ne savaitę laiko po gimdymo būdavau „kitur“, reikėdavo sąmoningų pastangų sugrįžti į įprastą realybę. Dabar tiesiog stengiuosi būti sau kiek įmanoma švelnesnė: iš karto nevairuoju namo, bet lieku numigti tame pačiame mieste, kur vyko gimdymas, o grįžusi leidžiu vyrui daugiau man padėti su vaikais ir buityje. Būnu jo glėbyje. Dar atgauti balansą padeda gamta – mašinoje pas mane rasite pripučiamų baidarių, slidžių, pačiūžų.

– Kaip jus atrado neįgaliųjų kauniečių šeima, kurios vaikučio pasibeldime į pasaulį dalyvavote? Ar pats gimdymo procesas skyrėsi nuo tų, kurių metu gimdo negalios neturinti moteris?

– Tiesiog gavau iš jų laišką. Dažniausiai aš vykstu susitikti su šeima, o šįkart jie pas mane patys atvyko į Alytų. Prikepę gardumynų. Žavu, kaip jie prisitaikę gyventi. Žmonės, kurie iš savęs nedaro aukų. Visaverčiai. Savarankiški.

Jie nenorėjo kažko įrodyti. Aš teturėjau būti tiltas. Gimdyvė, kuri labai sąmoninga, blaiviai vertinanti situaciją ir galimybes, judina galūnes, bet eiti negali. Yra negalia, bet kūnas nepaveda.

Jai geriausiai buvo gimdyti sėdimoje pozicijoje. Suprantama, kad priežiūra buvo didesnė, kad netrūko abejonių iš personalo pusės, ar nepritrūks raumenų jėgos stangų laikotarpiu. Žmogiška reakcija, pagrįstos baimės. Bet gydymo įstaiga atidarė langelį tam, kas svarbiausia, – jie išgirdo ją, išplėtė įprastas ribas. Dovana Lietuvai, kad gydytojai atsižvelgia į tai, ko prašo gimdyvė. Visos gimdymo priežiūros metu aiškiai buvo jausti, kad ji – centre. Ji – įgalinta.

– Užsiminėte apie keletą atvejų, kurių metu neatlaikėte ir pravirkote. Be šio, kuomet natūraliai pagimdė judėjimo negalią turinti moteris, kokie buvo kiti, stipriai sujaudinę?

– Iš tikro, kiekvieną kartą „sudreba pamatai“, bet taip, būna, kad ir rimčiau „membranos neatlaiko“.

Pirmuosius metus, pamenu, atrodė, kas čia norės mane prisileisti į tokią asmeninę patirtį, o taip to troškau. Tad, suprantama, įstrigo pats pirmasis gimdyvės lydėjimas. Perėjome pakankamai ilgą ir sunkų kelią: pirmagimės užgimimo akimirką tėvai buvo šoke, tad aš už juos ėmiau ir nužliumbiau.

Ašaros dažnai krinta per patį procesą. Kai užčiuopi ryšį su moterimi, šeima, kai matai, kaip vyras rūpinasi gimdymo metu, kaip jis veda mylimąją silpnumo akimirkomis, kai reikia akių kontaktą palaikyti ir moterį sugrąžinti į esamą momentą, ypač per stangas. Kai tikrumas ima viršų, neatlaikai. Ir ta gerumo sąvoka daug dažniau veda į slėnius: ten, kur paprastai savo noru neiname. Ašaros yra gerai, jos gydo.

Visos gimdymo priežiūros metu aiškiai buvo jausti, kad ji – centre. Ji – įgalinta.

– Pati turite du vaikučius – devynerių ir vienuolikos. Žinote, ką tenka moteriai patirti gimdymo metu, kokios transformacijos vyksta, kartais pasibaigiančios net giliomis depresijomis. Žmogus, rodos, natūraliai bėga nuo skausmo, o jūs net pasineriate į kitų skausmą. Jums patinka pats gimdymo procesas?

– Taip, man patiko gimdyti. Man nieko nebuvo tikriau gyvenime įvykę už pirmąjį gimdymą. Gimdymo procese skausmas yra netikslus žodis. Tai įtampa, su kuria susitvarko tavo kūnas. Kartais gimdymai, kuriuose dalyvauju, taip paliečia, kad užsinoriu dar vieno kūdikio.

Man tiesiog limpa prie dūšios nėštumo, paties gimdymo ir pirmųjų auginimo metų etapai, o po to, kai jau reikia iš paskos eiti ir pradėti auklėti, oi oi, šito, ko gero, nepasigesiu iki grabo lentos. Visa laimė, kad Dievas sukūrė ne tik moterį, bet ir vyrą (šypteli).

– Teko jums padėti ir naujagimio besilaukiantiems užsienio piliečiams. Kuo skiriasi užsienietės gimdyvės nuo lietuvių? Papasakokite apie kitus išskirtinius gimdymus, kuriuose teko dalyvauti. Keistus gimdyvių prašymus, neįprastus pagalbos mechanizmus.

– Poreikiai skiriasi, reakcijos skiriasi. Jaučiasi kultūrinis spaudas, o tai yra taip žavu! Pamenu, dar šio kelio pradžioje lydėjau stačiatikę, kuri gimdymo metu prašė garsiai rusiškai melstis, nors aš tada dar nemokėjau rusų kalbos. Ji su manimi lietuviškai kalbėjo, nebuvo problemų, bet melstis prašė rusiškai. Prašė vis garsiau ir garsiau. Ji man sakė žodžius, o aš turėjau juos kartoti. Visa savimi jaučiau, kaip jai to reikia, ir man asmeniškai to užteko, kad nebūčiau paveikta konservatyvaus personalo reakcijos. Po to ji prisipažino, kad jai tai buvo geriausia pagalba iš viso to, ką dariau.

Būta ir mišrių šeimų – užsieniečiai vyrai imlūs: man tikrai papuolė tokie, kurie norėjo būti įtraukti, kuo labiau suprasti ir padėti esamoje situacijoje.

Dar šią vasarą kartu su kita dula rūpinomės moterimi iš Kinijos. Kinijoje išskirtinis dėmesys skiriamas pogimdyminiam laikotarpiui, ten egzistuoja net atskira paslauga – mėnesį gimdyvė yra aptarnaujama (arba namuose, arba specialiame pogimdyminiame viešbutyje). Taigi jai ir maistą virėme, ir masažavome, ir vaikelį padėjome prižiūrėti. O mes, lietuvės, stengiamės viską pačios „išvežti“ ir, deja, čia yra mūsų daugumos bėdų, ypač pogimdyminiu laikotarpiu, Pandoros skrynia.

Mingailės Žemaitytės-Meldeikės nuotr./Rūta su savo dukra
Mingailės Žemaitytės-Meldeikės nuotr./Rūta su savo dukra

– Teko patirti kuriozinių situacijų gimdykloje?

– Dulavimo pradžioje, kai dar vyravo priešiškumas duloms, lydėjau draugę, kuri nenorėjo, kad prisistatyčiau dula, – mane personalui ji pristatė kaip bičiulę. Aš ten masažuoju įsijautusi ir taip toliau. Kitą dieną po gimdymo ją aplankė akušerė ir klausia: „O jūs ne pora?“ (juokiasi).

– O to priešiškumo vis dar sulaukiate? Kaip gydytojai žiūri į dulas šalia gimdyvių?

– Priklauso nuo stacionaro ir konkretaus personalo. Anksčiau neretai pasijusdavau kaip tuščia vieta, o dabar jau tampame komanda. Juk esame tam, kad padėtume vieni kitiems. Asmeniškai dar jaučiu ir akušerijos studijų poveikį, tai, kad per ilgas praktikas teko pamatyti akušerinę virtuvę ir iš vidinės pusės. Tai be galo unikali sfera. Tikra tiesa yra šviesaus atminimo gydytojos ginekologės Bangos Kulikauskaitės žodžiai: „Jei nemylėčiau gimdančios moters, neištverčiau.“

– Būna, kad gimdyvių vyrams prireikia pagalbos? Juk tiek juokų sklando apie gimdykloje alpstančius vyrus.

– Taip. Jie turi „atsileisti“. Vyrai su moterimis juk giluminiais saitais susiję. Vieni mažiau, kiti daugiau. Natūraliai jiems norisi išgelbėti. Ar alpsta? Buvo kartą, kad vyras atsisėdo ant grindų, tai medikai puolė prie jo, gimdyvę su stangomis palikę man (nusijuokia).

Dažniausiai vyrai nori įsitraukti. Juk tai poros šokis kartu. Kuo vyras daugiau pasiruošęs, tuo geriau jaučiasi. Kartais matau tokį gražų tarpusavio santykį. Prabunda jų kita dalis. Empatiški, moka padrąsinti moterį, tampa tarsi „kokonu“. Apkabina, atranda, kas mačyja.

Būna momentų, kai jie yra nepakeičiami, bet būna ir atvirkščiai – reikia atpažinti ir sureaguoti, kada laikas jį paleisti, kad ir dešimčiai minučių, į gryną orą. Būna, kad ir su randais iš gimdyklos išeina (nusijuokia). Ir didžiuojasi: „Čia iš gimdymo.“

Rūtos Tal-Or asmeninio albumo nuotr./Rūta Tal-Or su Banga Kulikauskaite
Rūtos Tal-Or asmeninio albumo nuotr./Rūta Tal-Or su Banga Kulikauskaite

– Turite sukaupusi nemažą dulavimo patirtį. Galite išskirti labiausiai gimdyvei, ypač gimdančiai pirmą kartą, padedančius metodus?

– Buvimas čia ir dabar. Turi būti ryšyje su savo kūnu, kad atpažintum, ko jam reikia. Kuo labiau gimdanti moteris atsiduos, tuo greičiau pajudės ledai.

Gimdymo procesas yra bangavimas – duobės yra to dalis. Kartais prisireikia medicininės pagalbos, kartais išmintinga sutikti su epidūru. Jei esi „kietas“ kokioje nors srityje, tai gausi „paminkštinimą“. Atkalbėti niekuomet neatkalbinėju, tik prašau laiko. Galutinį sprendimą priima šeima.

Labai geras portalas spinningbabies.com – ten vandenynai informacijos tiems, kas nori sau padėti alternatyvesniais būdais.

Kinijoje išskirtinis dėmesys skiriamas pogimdyminiam laikotarpiui, ten egzistuoja net atskira paslauga.

– Teko susidurti su vienišomis gimdyvėmis? Sunkiau joms?

– Nebūtinai. Jei moteris santarvėje pati su savimi, ji gali viską viena. Būna, kad moteris turi šeimą, bet nusprendžia, kad vyras nedalyvaus, kad šį kartą atėjo laikas moteriškesnei kompanijai.

– Koks ilgiausias gimdymas, kuriame teko dalyvauti? Trumpiausias?

– Trys paros. Atvykau į namus. Buvome ten pusdienį. Sąrėmiai jau buvo prasidėję. Vėliau moteris pajuto norą keisti aplinką. Vykome į ligoninę. Ir tada dar porą parų. Tvirta buvo moteris, vyko lėtas vėrimasis, lėtas kontrolės paleidimas.

O greičiausias gimdymas... Nespėjau atvažiuoti. Tik greitąją iškviečiau. Vos spėjo nuvežti iki gimdymo namų (nusijuokė). Trenkė kaip žaibas. Kol iš Alytaus atvažiavau, jau 15 minučių buvo vaikutis gimęs. Ir tai buvo gimdyvė, kuri gimdė po 17 metų pertraukos, o pirmasis gimdymas jai buvo labai ilgas.

– Atskleiskite, kiek kainuoja toks varginantis, bet itin prasmingas dulos vaidmuo?

– Ak, jautrioji įsivertinimo tema. Turiu apsibrėžusi, bet nemėgstu nustatyti galutinio įkainio. Šeimos unikalios. Kai mato, kiek kartu pereiname, nelieka abejingos. Kai bandžiau į rėmus įsisprausti, pradėjau prarasti tą spontanišką emocinį atpildą. Jei pažiūrėtum į šią veiklą iš pragmatinio kampo, to daryti neapsimokėtų. Tave vežti turi kiti dalykai.

– Turite svajonių, susijusių su dulavimu?

– Norėčiau palydėti vaikučio besilaukiančią hebrajiškai kalbančią porą. Baigusi bakalaurą išvažiavau savanoriauti į Izraelį. Ten įsimylėjau. Gyvenau Izraelyje septynerius metus. Septynios šeimos kūrėme kartu namų darželį. Tų šeimų moterys gimdė privačiuose naminiuose centruose – mano pirmieji prisilietimai prie gimdymų ir įvyko ten.

Tada pradėjau pati lauktis. Grįžau į Lietuvą. Turėjau grįžti, nes čia mano gentis, mano žemė. Galiausiai parsivežiau ir vyrą.

Pradėjau ieškoti kažko panašaus. Draugų rate atradau gydytoją akušerę-ginekologę Bangą Kulikauskaitę, kuri tapo mano pirmąja mokytoja. Susirinkdavome pogrindyje šviesi liaudis. Žinojau, kad kur bus Banga, ten ir gimdysiu. Ji man buvo kaip mama.

Vėliau, kai ji susirgo, ėmiau jai padėti. Įstojau į akušeriją, nes galvojau, kad dulos neprigis. Beje, Bangos dukra Jūra pasuko mamos keliu. Sutapo, kad ji kaip tik ir budėjo per tą kaunietės gimdymą, kuris ir yra šio pasakojimo vinis.

Grįžtant prie svajonių... Svajoju apie nediduką natūralaus gimdymo centrą. Kur nors gamtos prieglobstyje, bet netoli stacionaro, kuris suteiktų pagalbą, jei jos prireiktų. Žinau, kad ne viena apie tai svajoju.

Kauno klinikų Gimdymo skyriaus vadovo prof. Mindaugo Kliučinsko komentaras apie negalią turinčias gimdyves:

Kalbant apie negalią, turime suprasti, kad negalia gali būti skirtingai suprantama. Gali būti labai nedidelė, o gali būti sunki. Todėl kalbėti apie statistiką, kaip dažnai gimdo negalią turinčios moterys, sunku. Per metus turime apie 10 pacienčių, turinčių didelę negalią.

Gimdyti natūraliais takais pasirenka pati moteris. Ir jei nėra aiškių indikacijų dėl vaisiaus ar mamos būklės, dėl ko būtinai reikėtų atlikti cezario pjūvio operaciją, mes visada skatiname šeimą ir palaikome moters norą gimdyti natūraliais takais. Čia labai svarbus artimųjų palaikymas, dalyvavimas ir aktyvi pagalba gimdymo metu. Sveikintina, kad vis plačiau šiame procese teikti pagalbą padeda ir socialiniai darbuotojai, kurie perima socialinių klausimų sprendimą iš gydytojų.

Padidėjus medicinos galimybėms, pasikeitus visuomenės ir medikų požiūriui bei nuomonei, saugiai išnešioti ir natūraliais gimdymo takais pagimdyti gali tos moterys, kurioms prieš kelis dešimtmečius dėl vadinamųjų medicininių indikacijų būtų liepta nėštumą nutraukti.

Nepasakyčiau, jog gimdant moteriai, kuri turi negalią, laukia didesni iššūkiai nei esant komplikuotai nėštumo eigai, kai gimdo sveikatos problemų neturinčios moterys. Jei esame profesionalai, tai neturėtų vadintis iššūkiu. Esant didelei fizinei negaliai, turime prisitaikyti prie moteriai patogiausios padėties gimdymui, pasiūlyti adekvatų nuskausminimą ir pagal situaciją teikti reikalingą akušerinę ir neonatologinę pagalbą. Esant protinei negaliai, kartu su teikiama reikalinga medicinine pagalba turime panaudoti išskirtinius komunikacinius gebėjimus.

Esant didelei protinei ar fizinei negaliai, gimdant natūraliais gimdymo takais, visada svarbu akušerio ryšys su gimdyve, jos šeima, gimdyme dalyvaujančiais žmonėmis. Svarbus gebėjimas įsiklausyti ir suprasti. Medikų profesionalumas komunikuojant, psichologinis palaikymas, ieškojimas labiausiai patogios padėties, saugus išlaukimas, prisitaikymas prie esamos situacijos ir laiku atliktas profesinių gebėjimų pritaikymas dirbant komandoje, leidžia maksimaliai sumažinti riziką ir pavojus.

Iš esmės rizikos ir pavojai tarp gimdyvių, turinčių negalią ar ne, nesiskiria.

Deja, ne visada galime išvengti komplikacijų (sąrėmių sulėtėjimas, gimdos kaklelio vėrimosi sutrikimas, vaisiaus slinkimo dubens kanalu sutrikimas, pogimdyminis kraujavimas ir kita). Esant protinei negaliai, moterys gali negirdėti joms sakomų patarimų, nesusikoncentruoti į galutinį tikslą. Todėl nėštumo ir viso gimdymo metu rizika yra nuolatos vertinama. Rizikai atsiradus ar padidėjus, būtina tinkamai pasiruošti, kad įvykus komplikacijai iš karto galėtume veikti.

Iš esmės rizikos ir pavojai tarp gimdyvių, turinčių negalią ar ne, nesiskiria. Visų gimdymų metu turime nesikišti, netrikdyti proceso, bet tuo pačiu būti pasiruošę teikti visą būtiną pagalbą klinikinei situacijai pasikeitus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką