Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Gimdymo metu vaikas buvo išplėštas iš Indrės įsčių: „Dukrai lūžo kaukolė, gimdykla skendo kraujo klane“

Beveik prieš 8-erius metus pirmagimės Urtės besilaukusios Indrės Žigajevos nėštumas klostėsi idealiai, tačiau viskas pasikeitė prasidėjus gimdymui. Indrei nepavykus pačiai pagimdyti, mergaitė iš mamos įsčių buvo išrauta vakuumu ir gimė su lūžusia kaukole, patemptais kaklo slanksteliais ir kitomis didelėmis traumomis. Nors šeima dėl tokio gimdymo būdo iš pradžių kaltino medikus, šiandien Indrė su pasikeitusiu gyvenimu jau susitaikė. Jauna mama suvokia dabar turinti daryti viską, kad tik Urtė jaustųsi geriau, o nuolatinė mergaitės šypsena atperka visus sunkumus.
Urtė Žigajevaitė
Urtė Žigajevaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Urtė iš mamos įsčių buvo išplėšta vakuumu

Indrė pirmojo kūdikio ėmė lauktis dar būdama 19-os, tačiau gimstančios mergaitės itin laukė ir ruošėsi jos atėjimui. Nuo jaunystės vaikus mylėjusi I.Žigajeva pasakoja, kad nėštumas klostėsi gerai, nebuvo jokių komplikacijų ir gimdyti atvažiavo su plačia šypsena veide, žinodama, jog tuoj pamatys savo Urtę. Deja, ligoninėje viskas pakrypo kita linkme.

„Atvykus į ligoninę, gydytoja per apžiūrą pastebėjo, kad jau 6 cm yra atsivėrusi gimda, man netrukus nuleido vandenis, o kol laukiau gimdykloje, prasidėjo dideli sąrėmiai, maždaug po 15 minučių pajaučiau, jog noriu gimdyti.

Kai pranešiau medikams, jie gimdymui dar nebuvo pasiruošę, o kai pagaliau pasirengė priimti kūdikį, sąrėmiai dingo. Jie nusprendė traukti vaiką metaliniu vakuumu“, – prisimena Indrė.

Asmeninio albumo nuotr./Urtė Žigajevaitė
Asmeninio albumo nuotr./Urtė Žigajevaitė

Mama pasakoja, kad po gimdymo internete peržiūrėtuose vaizdo įrašuose ji matė, kaip gydytojai, traukdami kūdikius, vakuumą pasitelkia tik kaip pagalbą, jį naudoja atsargiai. Indrės atveju, kaip pati sako, vaikas po penkių bandymų buvo tiesiog išrautas, o pats gimdymas atrodė tarsi skerdynės.

„Mergytė patyrė sunkių traumų, perpus lūžo kaukolė, patempti kaklo slanksteliai, atsirado sepsis, meningitas. Mano mama dalyvavo gimdyme, ji viską matė, todėl iki šiol geria raminamuosius vaistus. Aš galvojau, kad kraujo visai nebuvo, klausiau mamos, kaip taip atsitiko, o ji man sako: „Indre, visa gimdykla buvo kraujo klane“, – teigia I.Žigajeva.

Dėl patirtų traumų Urtė iš karto buvo išvežta į Panevėžį, o Indrė dar tris dienas gydyta Rokiškio ligoninėje, todėl dukrą pamatė ne iš karto. Nors pati tuo metu dar jautėsi silpnai, ji aiškiai prisimena akimirką, kai išvydo bejėgę gulinčią Urtę.

„Po gimdymo man kurį laiką buvo leidžiami antibiotikai, o kai išleido iš ligoninės, iš karto važiavau pas vaiką, nors dar neturėjau daug jėgų. Kai pirmą kartą Urtę pamačiau reanimacijoje, iš karto puoliau į ašaras. Ji buvo prijungta prie aparatų, su kaklo įtvaru, nuo traumos vis prasidėdavo traukuliai... Buvo labai sunku, bet iš pradžių apie tai, kas įvyko, negalvoji. Būni su vaiku, ir viskas“, – pasakoja I.Žigajeva.

Dėl patirtų Urtės traumų šeima kreipėsi į teismą, tačiau ten gydytojų kaltės įrodyti nepavyko. Teisėjų manymu, tam, kad galėtų nuspręsti, ar medikai buvo kalti, jie patys turėjo dalyvauti gimdyme. Vis dėlto Indrės nuomone, gydytojai nepasiruošė greitai prasidėjusiam gimdymui ir per vėlai įvertino situaciją.

„Į priėmimą atvykau 21:30, o pagimdžiau 23:30 – viskas įvyko per dvi valandas. Dažniausiai, kai būna pirmas gimdymas, jaunos moterys ilgai nepagimdo, ir medikai turbūt nesitikėjo, kad aš pradėsiu gimdyti taip greitai. Galbūt jeigu jie man būtų leidę stumti laiku, būčiau pagimdžiusi pati... Mano manymu, jie turėjo daryti cezario pjūvį, tačiau kai taip pavėlavo su sprendimais, nebeliko kitos išeities, tik išplėšti vaiką“, – svarsto I.Žigajeva.

Mano manymu, jie turėjo daryti cezario pjūvį, tačiau kai taip pavėlavo su sprendimais, nebeliko kitos išeities, tik išplėšti vaiką.

Lankydamiesi pas įvairius gydytojus, Indrė su šeima vis sulaukdavo iš jų komentarų, kad tikriausiai Urtė traumą patyrė gimdymo metu. Nors ji vis dar mano, jog dėl mergaitės nelaimės yra kalti medikai, su šia realybe jau susigyveno ir specialistams kaltės nebejaučia.

„Iš pradžių vis galvodavau, kad jeigu būčiau važiavusi gimdyti į Panevėžį, gal būčiau turėjusi sveiką vaiką. Tačiau dabar su tuo susigyvenau ir žinau, jog niekas nepasikeis. Ar aš kaltinsiu medikus, ar ne, viskas išliks taip pat. Bet žinau, kad antrą kartą ten pat tikrai nebegimdyčiau“, – teigia Indrė.

Didžiausias stiprybės ir jėgų šaltinis – pati Urtė

Indrė su dukra mėnesį praleido Panevėžio ligoninėje, tuomet dar mėnesį gydėsi Santaros klinikose ir tada galėjo sugrįžti namo. Metus laiko Urtei vis prasidėdavo epilepsijos priepuoliai, todėl ligoninė buvo tapusi antraisiais namais. Tiesa, gydytojai aiškių prognozių dėl to, kas toliau laukia mergaitės, nesakė.

„Prisimenu, kai klausiau, kas bus toliau, man sakė, kad visi vaikai yra skirtingi ir visų laukia skirtingos pasekmės. Kai gulėjome ligoninėje Vilniuje, Urtei buvo du mėnesiai. Viena gydytoja atėjusi sako: „Ko jūs šypsotės? Vis tiek šitas vaikas arba mirs, arba liks neįgalus.“ Man buvo šokas. Aš visada suvokiau, kad ji bus kitokia, bet nesupratau, kokia. Bėgant laikui, matėme, jog niekas nesikeičia, ji negali laikyti galvytės, nesėdi, nesivarto, nesidomi žaislais. Bet skaudžiausia buvo, kai pasakė, kad mirs, nes apie tai nebuvau pagalvojusi“, – pripažįsta I.Žigajeva.

Asmeninio albumo nuotr./Urtė Žigajevaitė
Asmeninio albumo nuotr./Urtė Žigajevaitė

Urtės gyvenimo pradžia buvo sudėtinga, kadangi jai vis būdavo diagnozuojamos naujos ligos ir sveikatos problemos. Tačiau Indrė nuo pat pirmos akimirkos buvo stipri ir neleido sau palūžti, nes žinojo, kad turi padėti savo dukrai jaustis geriau.

„Man visada atrodė, kad vaikui yra sunkiau nei man ir jam reikia padėti – tai ji yra ta, kuri patyrė traumų, jai skaudėjo, patyrė priepuolių. Mano pareiga yra padėti jai išgyventi, todėl apie save stengdavausi negalvoti, – prisimena Indrė. – Žinoma, iš pradžių buvo sunku emociškai, kurį laiką teko gerti raminamuosius vaistus. Atrodė, kartu su drauge laukiausi, jos vaikas gimė sveikas, o mano Urtė su skausmais ir nuolatiniu buvimu ligoninėse. Tikrai širdyje buvo sunku.“

Viena gydytoja atėjusi sako: „Ko jūs šypsotės? Vis tiek šitas vaikas arba mirs, arba liks neįgalus.“

Anot Indrės, Urtė nuo pirmų dienų kabinasi į gyvenimą ir tą atkakliai daro iki šiol. Mama neslepia, kad dukra jai šiandien yra didžiausia gyvenimo mokytoja, kuri įkvepia ir niekada neleidžia palūžti. Būtent dėl to jos daugiau nebekamuoja klausimai, kodėl taip nutiko būtent jos šeimai ir už ką ji buvo nubausta.

„Prisimenu, anksčiau būdavau jautruolė, dėl kiekvieno menkniekio galėdavau apsiašaroti. Dabar tai, dėl ko anksčiau jaudindavausi, atrodo net juokingai. Žiūri į ją ir supranti, kad gali būti dar blogiau, todėl nereikia skųstis. Kad ir kaip blogai būna, Urtė vis tiek šypsosi ir nepasiduoda. Džiaugiuosi, kad ji pasirinko mane kaip mamą ir galiu ja rūpintis.

Pirmais metais, kai reikėdavo gultis į ligoninę, kraudavausi daiktus ir verkdavau, nes atrodydavo, kad tik grįžai namo ir vėl reikia ten važiuoti. Būdavo dienų, kai grįždavome namo, o jau kitą dieną vėl reikėdavo vykti. Dabar žinau, kad reikia ir važiuoju, toks yra gyvenimas“, – pasakoja I.Žigajeva.

Indrė gana greitai prisitaikė prie staiga pasikeitusio gyvenimo, suėmė save į rankas ir iš visų jėgų stengėsi padėti dukrai. Matydama, kaip Urtė nepasiduoda, ji žinojo, kad to padaryti negali ir pati, todėl mergaitė jai tapo didžiausiu įkvėpimu kovoti.

„Tik pirmais metais, kai viskas buvo nauja, išgirsdavome vis naujas diagnozes vieną po kitos, klausdavau, už ką šitam vaikui reikia tiek daug sunkumų iškęsti. Bet Urtė man tiek daug davė, padarė geresne ir užaugino kaip žmogų... Rodos, jai būna blogai, bet ji vis tiek šypsosi. Galvoji, kaip gali nuleisti rankas, sėdėti, verkti, ieškoti kaltų, kai ji, žmogus, kuriam sunku, šypsosi ir stengiasi?“ – sako Indrė.

Teko atsisakyti karjeros planų

Rugsėjį Urtei sukaks 8-eri, tačiau šeimos gyvenimas per tuos metus ne itin pasikeitė – jie dažnai lankosi ligoninėse, konsultuojasi su gydytojais ir nuolat prižiūri dukrą. Mergaitė yra maitinama per pilve įvestą gastrostomos vamzdelį, jos gleivės iš kvėpavimo takų siurbiamos specialiu prietaisu, Urtė nelaiko galvytės, nesivarto, todėl nuolat reikia keisti jos padėtį, be to, geria itin daug vaistų.

Asmeninio albumo nuotr./Urtė Žigajevaitė su tėvais
Asmeninio albumo nuotr./Urtė Žigajevaitė su tėvais

Indrė pasakoja, kad net į lauką beveik neišeina, nes vos išvedus, Urtė suserga. Priežiūrą sunkina ir tai, jog be tėvelių beveik niekas negali pasirūpinti mergaite, todėl Indrė namus palikti gali tik trumpam ir tai, kai reikia išrašyti naujų vaistų.

„Pastaruoju metu Urtė šiek tiek mažiau serga, todėl vasarą pamažu bandėme pratinti prie lauko. Tačiau niekada nežinai, kas laukia, – šiandien viskas gerai, o rytoj jau gali būti blogai.

Per karantiną iš viso esame užsidarę ir beveik su niekuo nebendraujame, nes bijome, kad neužneštų Urtei viruso. Mūsų gyvenimas sukasi apie Urtę: namai, ligoninė ir jos priežiūra, – sako I.Žigajeva. – Mano mama padeda prižiūrėti, kai reikia, ji moka pamaitinti, duoti vaistus, tačiau bijo su ja pasilikti. Būna, jog prasideda epilepsijos priepuoliai, dar kas nors nutinka, tada reikia viską mesti ir lėkti namo.“

Indrė niekada negalėjo įsivaizduoti, kad jos gyvenimas šitaip pasikeis. Kadangi gimdė jauna, ji visada svajojo, kaip bus mama ir kartu mokysis, dirbs, sieks tikslų. Tačiau viskas apsivertė kardinaliai ir šiandien Indrė apie darbą net negali pagalvoti.

„Urtei reikalingos slaugos priemonės, specialus maistas yra tikrai brangūs, valstybė jų nekompensuoja. Todėl visi rūpesčiai dėl šeimos išlaikymo krito ant vyro pečių – dabar jis važinėja dirbti į užsienį, o aš lieku su dukra.

Stengiuosi, kai yra laiko, tobulintis pati: prieš kelerius metus baigiau buhalterijos kursus, dabar nuotoliniu būdu mokausi socialinės darbuotojos padėjėja. Apie normalų darbą man tik pasvajoti“, – pripažįsta I.Žigajeva.

Dabar tai, dėl ko anksčiau jaudindavausi, atrodo net juokingai. Žiūri į ją ir supranti, kad gali būti dar blogiau, todėl nereikia skųstis.

Nors atsisakyti asmeninių ateities planų Indrei buvo sunku, ji tikina su tuo greitai susitaikiusi. Širdį labiau suspaudžia tik Rugsėjo 1-ąją, kai ji kasmet supranta, kad negalės papuošti savo dukros į darželį ar mokyklą ir išlydėti jos su gėlėmis. Tačiau praėjus emocijoms, mama sugrįžta į realybę, kurioje stengiasi kuo labiau padėti savo mergaitei.

„Kai vyras namie, būna lengviau, nes nereikia prašyti mamos pagalbos, kad išleistų mane kur nors trumpam, jai nereikia dėl to jaudintis. Su Urtės poreikiais galbūt būtų net neįmanoma išgyventi, jei nebūtume radę „Vilties spindulėlio“ grupės feisbuke, kur bendrauja daug mamų su panašaus likimo vaikais. Urtei yra atidarytas labdaros fondas ir gerų žmonių dėka ji gali turėti reikiamas slaugos priemones“, – dėkingumo neslepia I.Žigajeva.

Išmoko vertinti ir džiaugtis kiekviena akimirka

Indrė pasakoja, kad iki 5-erių Urtė buvo labai dirgli, ją nuolat reikėdavo supti, o tai apsunkindavo priežiūrą. Tačiau šiandien mergaitė kur kas ramesnė, todėl mama gali rasti laisvų minučių sau. Nors prie įtemptų dienų Indrė jau seniai priprato, ji pripažįsta, kad kartais jėgos išsenka ir ji pasijaučia nuvargusi.

„Urtė tikriausiai atverkė už visą gyvenimą per tuos metus ir dabar tikrai yra geresnė, leidžia man atsikvėpti. Turėdama laisvo laiko, mėgstu skaityti knygas, jos man padeda atsipalaiduoti, galiu įsijausti į herojų gyvenimus, – sako I.Žigajeva.

– Kai būna sudėtingesnės dienos, kartais norisi bent pusdieniui kažkur išvažiuoti, pailsėti, pabūti su savimi. Tačiau kai išvažiuoju bent trumpam, jau po valandos būnu pasiilgusi Urtės. Gal jau įpratau prie tokio gyvenimo, kai ji visada būna šalia manęs.“

Asmeninio albumo nuotr./Indrė Žigajeva su dukra Urte
Asmeninio albumo nuotr./Indrė Žigajeva su dukra Urte

Šiandien Indrė nesvarsto, kas jos šeimos laukia ateityje – dukros dėka ji išmoko džiaugtis šia diena ir kiekviena maža akimirka. Ji vertina gerai praėjusią dieną, trumpus susitikimus su drauge, kai gali kartu išgerti kavos, o, kaip pati sako, besidžiaugiant smulkmenomis, nebereikia nė atostogų užsienyje.

„Džiaugiuosi, kad šiandien viskas yra gerai, nes neaišku, kaip bus rytoj. Būna minčių, kai suvoki, jog Urtė nėra amžina. Tiek bėdų, problemų turi... Suprantama, kad ji kažkada išeis pas angeliukus. Tačiau veju tokias mintis ir stengiuosi jai padėti dėl kiekvienos lengvesnės dienos. Vertinu kiekvieną jos šyptelėjimą, kai matau, jog jai viskas gerai, yra patenkinta“, – tikina I.Žigajeva.

Būna minčių, kai suvoki, jog Urtė nėra amžina. Tiek bėdų, problemų turi...

Indrė neslepia, kad per 8-erius metus sunkiausia būdavo kaskart išgirsti vis naują diagnozę Urtei. Ji prisimena, kaip sudėtinga buvo suvokti, jog iš dukros atimta vaikystė bei normalus gyvenimas, ir tenka eiti visai kitokiu keliu nei planuota. Tačiau šiandien ji kitoms mamoms, susiduriančioms su tokiais sunkumais, pataria su naujiena susigyventi bei džiaugtis savo vaiku.

„Kiekviena vaiko šypsena atperka visus sunkumus. Kai supranti, kad padedi jam išgyventi, darai kuo geresnį gyvenimą... Urtė man suteikia daug stiprybių, tikiu, kad ir kitoms mamoms taip turėtų būti. O ta šypsena, kurią pamatai, mamai yra verta milijono“, – atvirai sako Indrė.

Prisidėti prie lengvesnio Urtės gyvenimo galite šiais būdais:

Gavėjas: Labdaros ir paramos fondas „Urtės šypsena“

Į.k. 305107564

Banko sąskaita LT 367300010158481015

Mokėjimo paskirtis: parama Urtelei

Paypal: urtezigajevaite@gmail.com

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
Steikų diena: kaip paruošti sultingą ir burnoje tirpstantį steiką?
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius