Dabar populiaru
Publikuota: 2021 birželio 27d. 08:03

Homoseksualų sūnų užauginusi Jolanta: „Mylėkite savo vaiką, kad ir koks jis būtų“

Jolanta Vaitiekūnienė
Asmeninio albumo nuotr. / Jolanta Vaitiekūnienė
Pastaruosius kelerius metus Jolanta Vaitiekūnienė aktyviai kalba apie LGBT bendruomenę ir jai kylančias problemas. Tačiau tam, kad galėtų drąsiai prabilti, Jolantai teko nemažai išgyventi. Prieš maždaug 8-erius metus jos sūnus prisipažino esantis homoseksualus. Ir nors moteris tuo metu apie LGBT kone nieko nežinojo, ji iš karto suprato, kad už savo sūnų stovės mūru ir garsiai kovos už bendruomenės teises. „Savo vaikui pasakiau, jog mes netylėsime ir turėsime pasauliui pasakyti tiesą“, – teigia ji.

Sūnus prisipažino, kad yra homoseksualus

Jau būdamas suaugęs ir baigęs studijas, Jolantos sūnus ryžosi tėvams prisipažinti, kad yra homoseksualus. Vieną dieną jis paskambino mamai ir pranešė, jog sugrįš iš Vilniaus namo pasikalbėti. Tą kartą jis viską ir papasakojo.

„Man nebuvo netikėta, bet vis tiek patyriau šoką. Kai homofobai reikšdavo neapykantą, aš pagalvodavau, o kas, jei mano vaikas būtų toks? Lyg ir turėjau įtarimų, bet nedrįsdavau klausti, nes turbūt pati bijojau. Visada galvojau, kad man jis apie tai pasisakytų. O jis delsė, nes nebuvo tinkamos progos, laukė geriausio momento. Galų gale, jam pačiam reikėjo susivokti, praeiti nemažai sunkumų“, – prisimena J.Vaitiekūnienė.

Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Vaitiekūnienė
Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Vaitiekūnienė

Iki sūnaus prisipažinimo Jolanta į LGBT bendruomenę žiūrėjo neutraliai – ji žinojo, kad yra tokie žmonės, tačiau pati asmeniškai jų nepažinojo. Būtent todėl išgirdusi apie sūnaus homoseksualumą, ji pirmiausia pajautė didelę gėdą.

„Manau, mano amžiaus žmonės savo homoseksualumą ar translytiškumą slėpė po bet kokia santuoka, – svarsto J.Vaitiekūnienė. – Aš klausiau sūnaus ir nieko nesupratau. Jaučiausi blogai, nes negalėjau savo vaikui duoti peties – jau pasaulis jį puola, o dar aš nemoku palaikyti.“

Dėl žinių trūkumo Jolanta sūnaus iš karto paprašė kuo daugiau literatūros, kad galėtų susipažinti su LGBT bendruomene ir suprasti, ką turėtų daryti toliau. Be to, mama iš karto suvokė, kad turi elgtis taip, jog pati nežalotų sūnaus.

„Tuo metu net internetu nesinaudojau, galvojau, kad reikia eiti į biblioteką – reikėjo ko nors griebtis. Galiausiai sūnus man davė pažiūrėti dokumentinių, meninių filmų. Ne vieną mėnesį ruošiau namų darbus, kurių metu daug verkiau. Po truputį viską sekiau, domėjausi ir tai darau iki šiol. Pamažu atsivėrė neišsemiamas aruodas žinių, patirčių bei liudijimų“, – pasakoja J.Vaitiekūnienė.

Ne vieną mėnesį ruošiau namų darbus, kurių metu daug verkiau.

Jolanta su savo sūnumi visada buvo itin artimi, todėl ji neslepia jautusis keistai ir net šiek tiek įskaudinta, kai vaikas taip ilgai laukė bei neprisipažino apie homoseksualumą.

„Aišku, jis mane pažįsta, žino, kokia esu emocionali, todėl turbūt tikėjosi įvairių reakcijų, – pripažįsta J.Vaitiekūnienė. – Jo draugų patirtys buvo visokios, o kai kurių tėvai net atsiribodavo. Vis dėlto mano sūnui tai buvo svarbus žingsnis ir jis pasakė, kad nuo savo tėvų nieko neslėps. Jis netęsė melo – tai pavyksta ne visiems, todėl aš esu dėkinga, kad jis nepalūžo.“

Ėmė garsiai kalbėti apie LGBT bendruomenę

Pamažu pradėjusi susigyventi su išgirsta žinia, Jolanta sako patyrusi įvairių emocijų. Tačiau ji greitai suvokė, kad homofobiją gali mažinti tik kalbėjimas, o tai ir bus jos pasirinktas kelias.

„Viso pasaulio mamos sako, kad vienintelis kelias kovoti su neapykanta, yra atsiskleidimas. Tuomet žmonės suklūsta ir kai kurie nekentėjai sustoja, nusigręžia. Mano kova yra savo liudijimais šviesti visuomenę“, – aiškina J.Vaitiekūnienė.

Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Vaitiekūnienė
Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Vaitiekūnienė

Jolanta vis labiau domėjosi LGBT bendruomene, pažindinosi su žmonėmis ir kurį laiką apie aktyvizmą nė nemąstė. Jos susitaikymo su žinia procesas truko 1–2 metus, kurio metu ji turėjo suvokti, kad LGBT bendruomenės žmonės yra diskriminuojama grupė.

„Kai sūnus prisipažino, aš buvau per silpna būti aktyviste. Man kėlė nerimą ne sūnaus buvimas LGBT žmogumi, o jo nesaugumas, – pripažįsta J.Vaitiekūnienė. – Aktyvizmas prasidėjo, kai 2016 metais nuvažiavau į Varšuvoje surengtą Europos LGBT bendruomenės artimųjų konferenciją. Ten pamačiau žmones, kurie atsiskleidžia, diskutuoja, rengia protestus ir kovoja už LGBT žmonių teises.“

Man kėlė nerimą ne sūnaus buvimas LGBT žmogumi, o jo nesaugumas.

Grįžusi iš Varšuvos, Jolanta jautėsi itin užsidegusi ir motyvuota, kadangi suprato, jog Lietuvoje turi pradėti garsiai kalbėti.

„Pirmiausia man reikėjo atskleisti, kad turiu tokį vaiką. Tai buvo atsakomybės prisiėmimas, emocinis pasiruošimas, nes išėjimas į viešumą, neturint pagrindo po kojomis, gali baigtis nekaip“, – pasakoja mama.

Pradėjus aktyviai domėtis LGBT bendruomene ir garsiai apie tai kalbėti, Jolantai teko susidurti su piktais bei įžeidžiančiais žmonių komentarais, kurie iš pradžių jai kėlė baimę. Tačiau dabar ji sako tokius komentatorius suprantanti.

„Buvo toks auklėjimas, žmonės nelabai politiškai ir emociškai raštingi, nelaimingi, turi nenusisekusius gyvenimus. Matau feisbuke kai kurių buvusių pažįstamų moterų komentarus, kurios prisideda prie homofobijos.

Aš atsidūstu ir pasidžiaugiu, kad turiu tokį vaiką, nes toms mamoms su atžalomis nepasisekė – vienas vaikas kalėjime, kitas narkomanas. Lietuvoje daug nelaimingų šeimų, kurios patyrusios savo tragedijas, puola LGBT bendruomenę“, – mano J.Vaitiekūnienė.

Nuo pat pradžių žinojo, kad bus atvira mama

Susidurti su nemaloniais komentarais tiesiogiai teko ir pačiai Jolantai. Vis dėlto jos artima aplinka moteriai nieko nesako, o daugumą įžeidžių žodžių ji gauna internete.

„Nuo kvailių atsiribojau iš pat pradžių, – tikina J.Vaitiekūnienė. – Pas mane antrą mėnesį namo kieme kabo vaivorykštės vėliava, tačiau jokių grėsmių dėl to nepajutau. Asmenines baisias žinutes, kurias gaunu, užblokuoju. Suvokiu, kad manęs negali sulaužyti jokia neapykanta. Kad ir kokia ji bebūtų. Kartais norisi muštis, bet įkvepiu ir suprantu, jog nereikia su kitais kovoti tokiais pačiais metodais. Tačiau būna, kai paslepiu nuo savęs telefoną, kad neparašyčiau atgal ko nors bjauraus.“

Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Vaitiekūnienė
Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Vaitiekūnienė

Nors Jolanta prieš homofobus stovi drąsiai, ji pripažįsta kartais pasijaučianti silpnai. Sunkiomis akimirkomis jai padeda LGBT žmonių artimųjų bendruomenė.

„Tai yra mamos, su kuriomis susitinkame, susiskambiname, išsikalbame, palaikome viena kitą ir kartais padūsaujame“, – sako J.Vaitiekūnienė.

Anot Jolantos, turėti tokią bendruomenę, su kuria gali bet kada pasidalyti jausmais, yra nepaprastai svarbu.

„Kai sūnus prisipažino, aš iš karto pagalvojau, kur man rasti tokią pačią mamą? Blioviau ir galvojau, ką daro kitos? Jų ieškojau, bet nežinojau, kur galiu rasti. Juk neprašysiu pagalbos iš praeivių gatvėje.

Klausiau sūnaus, ką daro kitos mamos, o jis man atsakė, kad nežino, tačiau kai kurie jo draugai savo mamoms nesako. Man atsivėrus, sulaukiau daug mamų žinučių su padėkomis. Tuomet supratau, kad padariau gerai ir niekada to nesigailėjau“, – pasakoja J.Vaitiekūnienė.

Kai sūnus prisipažino, aš iš karto pagalvojau, kur man rasti tokią pačią mamą?

Jolantos manymu, LGBT bendruomenės vaikams labai svarbu jausti savo tėvų palaikymą, kadangi tuomet jie jaučiasi saugesni.

„Vienas iš sūnaus atvežtų filmų buvo „Maldos už Bobį“. Žiūrėjau jį tris kartus ir verkiau – tuo metu supratau, kad būsiu tokia mama. Ne šiandien, ne rytoj, kadangi man reikia pasiruošti, bet būsiu atvira. Savo sūnui pasakiau, jog mes netylėsime ir turėsime pasauliui pasakyti tiesą“, – sako J.Vaitiekūnienė.

Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Vaitiekūnienė
Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Vaitiekūnienė

Nors Jolanta anksčiau kone visai nebuvo susidūrusi su LGBT bendruomene, ji sako pastebinti teigiamus pokyčius. Anot jos, žmonės nemažai pasistūmėjo į priekį, tačiau vis dar yra per mažai padirbėję.

„Mes laukiame, kol tam tikri politikai ką nors padarys. Nė vienoje šalyje taip nevyko. Visur buvo tėvų judėjimai kartu su LGBT bendruomenės organizacijomis, jie ėjo žingsnelis po žingsnelio. Man atrodo, mes esame padarę per mažai namų darbų, vengiame atsiverti. Tačiau negaliu kaltinti žmonių, jie ne šiaip sau neatsiveria, o dėl to, nes jaučiasi nesaugūs“, – pastebi mama.

Mes laukiame, kol tam tikri politikai ką nors padarys. Nė vienoje šalyje taip nevyko.

Jolanta neslepia, kad, kaip mamai, jai gyvenime teko patirti įvairių emocijų, tačiau ji įsitikinusi, jog idealių mamų nebūna. Vis dėlto auklėdama ji savo sūnui visada akcentuodavo, kad pirmiausia turi būti žmogus, o tai, anot jos, įdiegti pavyko gana neblogai.

„Net labai mylėdami savo vaikus, kartais juos sužalojame. Mūsų šeimoje buvo konfliktų, nuoskaudų, tačiau nebūna tobulų tėvų, – svarsto J.Vaitiekūnienė. – Visada sūnų mokiau, kad negalima kitų žeminti, tyčiotis. Man pasisekė, nes visada girdėdavau liaupses tėvų susirinkimuose, kur manęs klausdavo, kaip pavyko taip išauklėti sūnų.“

Nors Jolantai teko nueiti nelengvą kelią, kol rado jėgų garsiai kalbėti apie LGBT bendruomenę ir susitaikė su iš sūnaus išgirsta žinia, moteris kitoms mamoms turi vieną vienintelį patarimą.

„Mylėkite savo vaiką, kad ir koks jis būtų, – atvirai sako J.Vaitiekūnienė. – Kiek esu girdėjusi, daugumos mamų reakcijos būna labai skausmingos. Atrodo, jog esi nušauta. Tos, kurios labiau išsilavinusios ir mačiusios daugiau pasaulio, reaguoja paprasčiau, bet mes, mano amžininkės, tai išgyvename vos ne kaip šeimos tragediją dėl tokios visuomenės.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką