Sekite 15min Google
Deja, skirtingai nei šis anekdotas, prieš kurį laiką Lietuvos raudonojo kryžiaus (LRK) iniciatyva atlikto reprezentatyvus nuomonės tyrimo rezultatai šypsenos nekelia. Jo išvadose konstatuojama, kad vos 3 iš 10 šalies gyventojų jaučiasi pasiruošę krizei ar ekstremaliai situacijai, turi sukaupę būtinųjų atsargų nenumatytoms situacijoms ir susikrovę evakuacijos krepšį.
Jei to nesate padarę, rekomenduojame susipažinti su Ukrainos savanorių, padedančių pafrontės regionuose įstrigusiems žmonėms, patirtimi ir patarimais. Ką patys ukrainiečiai šiandien atsigręžę į 2022-ųjų vasarį darytų kitaip? Kokių klaidų bandytų išvengti ir kaip pasiruošti ekstremaliai situacijai, kai staiga subyra įprasta kasdienybė? Kai nutrūksta pašarų tiekimo ir prekybos grandinės, o veterinarų paslaugos tampa nepasiekiamomis?
Bet iš pradžių keletas sakinių apie ukrainiečių nūdieną įpusėjus penktiesiems Rusijos invazijos metams. Lvive gyvenanti ir auksaspalvius retriverius auginanti Natalija Veremiy (jos namai ilgą laiką buvo humanitarinės pagalbos, skirtos gyvūnų prieglaudoms, tarpine logistikos stotele) pasakoja, kad namuose esančių šunų „perspėjimai“ apie artėjančius raketų ar dronų antskrydžius beveik visada atkeliauja truputį anksčiau, nei gauname atitinkamas žinutes į telefonus. Jų elgesys keičiasi ir ką tie pokyčiai reiškia puikiai suvokia net prastai gyvūnų kūno kalbą šifruojantys žmonės.
Alla Kravčiuk iš Mykolajivo liudija panašiai. Skirtumas tik tas, kad šis svarbus pramonės centras ir upių uostas nuo fronto linijos nutolęs vos 60-70 kilometrų, todėl kai rusai nusprendžia atakuoti, mirtinas pavojus kyla ne per 10-15 minučių, kaip Ukrainos vakarinėje dalyje, bet čia ir dabar.
„Kaimyniniame Chersone gyvenančius žmones rusai iš kitapus Dniepro gali apšaudyti netgi paprasčiausiais snaiperių ginklais. Sprogmenis dronais jie mėto be jokio pasirinkimo ant visko, kas tik juda. Iš esmės kiekvieną kartą pasirodydamas atviroje erdvėje tampi taikiniu“, – konstatuoja Alla.
Kai kurių mėnesių rusų pilotuojamų dronų su šviesolaidiniais kabeliais (jie atsparūs elektroninėms kovos su dronais priemonėms) statistika byloja, kad Chersone sprogmenys numetami vidutiniškai kas dvi minutes.
Ir nors tam tikrose kasdienybės srityse gyvenimas šiek tiek stabilizavosi, drastiškai sumažėjusios žmonių pajamos dažniausiai leidžia užtikrinti tik minimalius išgyvenimo poreikius. Jei ne humanitarinė pagalba, kai kam išgyventi greičiausiai apskritai nepavyktų.
Gyvūnų prieglaudos per labai trumpą laiką buvo perpildytos.
Į tą „kai kam“ kategoriją be abejonės patenka katės ir šunys, daugybė kurių didžiosios invazijos pradžioje patyrė priverstinį išsiskyrimą ne tik su namais, bet ir su savo šeimininkais: prasidėjus evakuacijai į perpildytus traukinius žmonės su „gyvu bagažu“ nebuvo įleidžiami, todėl turėjo arba atsisakyti galimybės pasitraukti toliau nuo atšliaužančios mirtinos grėsmės, arba palikti keturkojus šeimos narius geležinkelio stoties perone. Gyvūnų prieglaudos per labai trumpą laiką buvo perpildytos. Viena tokia įstaiga netoli Chersono iki karo buvo namais maždaug 200-250 šunų ir kačių, o dabar ten susispaudę beveik 700 bešeimininkių keturkojų.
Kuo ir kaip pamaitinti gyvūnus, kai įprasti pašarai tampa nepasiekiami?
„Meniu karo metais pasikeitė radikaliai. Dažniausias ir bene vienintelis įmanomas sprendimas – virti košes ar makaronus. Deja, gyvūnams skirtos humanitarinės pagalbos srautai lyginant su pirmaisiais didžiosios invazijos metais, susitraukę dešimteriopai. Maždaug 95 proc. mus pasiekiančių pašarų yra pasibaigusio galiojimo laiko. Dažnai užrašai „geriausias iki“ liudija, kad tuos pašarus sunaudoti reikėjo prieš dvejus ar net trejus metus. Kartais atkeliauja netgi su pažeistomis pakuotėmis, su pelių ar žiurkių dantų žymėmis ir ekskrementais. Bet žmonės dėkoja ir už tai“, – pasakojo A.Kravčiuk.
Gyvūnų parašus importuojančių įmonių specialistai savo ruožtu teigia, kad toks vargo meniu iš tiesų kelia pavojų, visgi yra keletas svarbių detalių. Jų teigimu, šunų ir kačių maitinimas pasibaigusio galiojimo pašarais ne visada reiškia tiesioginį apsinuodijimą, tačiau rizika didėja su kiekvienu papildomu laikymo mėnesiu, ypač jei pašaras buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Paprastai galiojimo terminas žymi ne momentą, kada pašaras tampa „nuodingas“, o ribą, iki kurios gamintojas garantuoja pilną maistinę vertę, skonį ir saugumą.
Po galiojimo termino pašare pradeda vykti cheminiai ir mikrobiologiniai pokyčiai, kurie ilgainiui gali paveikti gyvūno sveikatą. Šunims dažniausiai pasitaikanti problema yra riebalų oksidacija. Sausas pašaras, ypač turintis daugiau gyvūninių riebalų ar žuvies ingredientų, laikui bėgant pradeda „apkarsti“. Toks pašaras gali atrodyti normaliai, tačiau jame susidaro oksidacijos produktai, kurie dirgina virškinamąjį traktą ir apkrauna kepenis. Dėl to šunims gali pasireikšti vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai ar apetito sumažėjimas. Kai kuriais atvejais, ypač jautresniems ar vyresniems gyvūnams, ilgalaikis prasto pašaro vartojimas gali prisidėti prie lėtinių kepenų ar kasos problemų.
Katės į pasenusį pašarą reaguoja jautriau nei šunys. Jos yra griežtos mėsėdės, todėl jų organizmui itin svarbi tam tikrų aminorūgščių, ypač taurino, kokybė ir stabilumas. Laikui bėgant pašare mažėja kai kurių vitaminų bei jautrių maistinių medžiagų kiekis, todėl ilgai šeriant senu pašaru gali atsirasti mitybos nepakankamumo požymių. Katėms tai gali pasireikšti kailio suprastėjimu, vangumu, svorio kritimu ar virškinimo sutrikimais. Be to, katės dažnai pirmos pajunta pašaro apkartimą ir jo atsisako dar prieš atsirandant akivaizdiems gedimo požymiams.
Visgi pats svarbiausias ir didžiausią riziką tiek šunims, tiek katėms keliantis dalykas – netinkamomis sąlygomis laikytas pašaras. Jei pakuotės sandėliuojamos šilumoje, drėgmėje ar yra ilgą laiką atidarytos, pašare gali pradėti daugintis bakterijos ir pelėsiai. Kai kurie pelėsiai gamina mikotoksinus – pavojingas medžiagas, kurios gali pažeisti kepenis, nervų sistemą ar imunitetą. Tokiais atvejais net nedidelis pašaro kiekis gali būti pavojingas. Ypač rizikingi yra drėgni konservai ar pažeistos pakuotės, nes jose gedimo procesai vyksta daug greičiau. Todėl jei norite pasiruošti gyvūnų maisto atsargų ilgesniam laikui – niekada nesandėliuokite padarytų pakuočių.
Be to, labai svarbu vertinti ne tik datą ant pakuotės, bet ir paties pašaro būklę. Jei pašaras pakeitė kvapą, spalvą, tapo drėgnas, sulipęs, atsirado pelėsio, vabzdžių ar pūtimosi požymių, jo gyvūnui duoti nebegalima nepriklausomai nuo termino. Tuo tarpu sausas, sandariai laikytas pašaras, kurio galiojimas pasibaigė prieš kelias savaites ar mėnesį, dažnai dar nebūna pavojingas, nors jo maistinė vertė jau gali būti sumažėjusi.
Veterinarinėje praktikoje pripažįstama, kad trumpai po termino pasibaigęs sausas pašaras nebūtinai sukelia ūmias problemas, tačiau ilgalaikis šėrimas tokiais produktais nėra rekomenduojamas. Ypač atsargiai reikėtų vertinti pašarus, skirtus jauniems, sergantiems ar specialių dietų besilaikantiems gyvūnams, nes jiems net ir nedideli maistinės kokybės pokyčiai gali turėti didesnę įtaką sveikatai.
Savo ruožtu A.Kravčiuk pastebi, kad ypač sunku žiemą, kai gyvūnams reikia daugiau kalorijų ištverti šalčiui. Todėl vasarą stengiamasi sukaupti bent minimalias atsargas.
„Deja, pastaraisiais metais mūsų galimybės padėti pamaitinti bėdoje esančių žmonių gyvūnus sumenko net keletą kartų. Jei anksčiau į Mykolajivo regiono gyvenvietes kas mėnesį pusantro pavykdavo pristatyti po maždaug 50 kg pašarų, dabar padalinama po 10-15 kg“, – konstatuoja A.Kravčiuk.
Taip pat kritiškai svarbu turėti vandens atsargų. 2022-ųjų vasarį, prasidėjus invazijai buvo pažeistas vandentiekis ir Mykolajive beveik du mėnesius nebuvo vandens. Jo reikia gerokai daugiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Karo zonoje net švarus vanduo didžiulis deficitas. Suvokimas, kad net atsigerti nėra galimybės, labai baugina. Mes pradėjom rinkti lietaus vandenį, o tualete naudoti tai, kas susikaupia plaunant indus. Tai tikrai nėra smulkmena“, – teigia viena aktyviausių Mykolajivo regiono savanorių.
Nuo pirmųjų rusų invazijos dienų pagalbą telkiančios ir į Ukrainą gabenančios VšĮ „Kelio knyga“ komanda kviečia visus galinčius prisidėti prie naujos paramos iniciatyvos: surinkti lėšų, skirtų pašarų įsigijimui, ir nusiųsti gyvybes gelbstintį krovinį gyvūnų prieglaudoms Charkove bei Mykolajive.
VšĮ „Kelio knyga“ sąskaita: LT677300010166385569
Pavedimo paskirtis – „pagalba Ukrainos gyvūnams“
