Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 16d. 18:55

Ką reiškia keturi vaikų ir paauglių elgesio scenarijai: dėmesio reikalavimas, galios kovos, kerštas, prisiimtas bėjėgiškumas

Tėvų pokalbis su vaiku.
Fotolia nuotr. / Tėvų pokalbis su vaiku.

Dauguma mūsų tiki, kad kai vaikas netinkamai elgiasi, tai jis prašo dėmesio, kadangi geru elgesiu dėmesio jam gauti nepavyksta. Dažniausiai tokioje situacijoje išsakomas patarimas „Nekreipkit į tai dėmesio“.

Tačiau taip galvoti neteisinga, kadangi netinkamo elgesio priežastys pernelyg supaprastinamos, sako psichologė, Individualiosios psichologijos instituto direktorė dr. Rasa Bieliauskaitė. Netinkamas vaiko elgesys visų pirma praneša apie nepatenkinamus poreikius, todėl negalima nekreipti į tai dėmesio.

Austrų psichoterapeuto Alfredo Adlerio mokinys Rudolfas Dreikursas išskyrė keturis vaiko netinkamo elgesio tikslus: dėmesio siekimą, galios žaidimus, kerštą ir prisiimtą bejėgiškumą (pasidavimą).

Susidūrus su kiekvienu iš jų taikomos skirtingos taktikos. Nesupratus tikrųjų vaiko netinkamo elgesio tikslų, rizikuojama nuvertinti jo bazinius poreikius (bendrumą ir jausmą, kad su juo viskas tvarkoje) ir laiku nesuteikti reikalingos pagalbos.

Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Bieliauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Bieliauskaitė

Dėmesio reikalavimas

Kaip minėta, vaikas jaučiasi reikšmingas ir priklausantis tik tada, kai į jį kreipiamas dėmesys. Dėmesio trūkumas pasireiškia ir trimečio kritimu ant žemės vidury gatvės, ir smulkiomis paauglio vagystėmis ar įžūliu elgesiu. Tai – signalas tėvams, kad vaikas nesijaučia pakankamai reikšmingas ir priklausantis šeimai.

Kartais tėvai dėmesį supranta kaip didžiavimąsi vaiko pasiekimais, todėl prašo juos demonstruoti: padainuoti, pašokti, padeklamuoti ir pan. Deja, taip vaikui tik užtvirtinama, kad jis reikšmingas tik kai demonstruoja pasiekimus ir tokiu būdu atkreipia dėmesį.

Atpažinti, kad vaikas reikalauja dėmesio, tėvai gali iš kylančio susierzinimo jausmo ir vaiko reakcijos į subarimą.

Mokykloje dėmesio stokojantys vaikai nuolat jo reikalauja iš mokytojo – tik tada jaučiasi „pamaitinti“. Nereikėtų painioti vaiko natūralaus smalsumo ir dėmesio siekio, primena R. Bieliauskaitė. Kai vaikas klausinėja siekdamas dėmesio, reikėtų rasti būdą tą dėmesį konstruktyviai suteikti, pvz., pabūti šalia vaiko, palaikyti akių kontaktą ar pan.

Atpažinti, kad vaikas reikalauja dėmesio, tėvai gali iš kylančio susierzinimo jausmo ir vaiko reakcijos į subarimą – gavęs dėmesio, jis kuriam laikui nustoja netinkamai elgtis, bet dėmesio siekimas greitai atsinaujina.

Tokiais atvejais tėvai turėtų stengtis atkreipti dėmesį į tinkamą vaiko veiklą, jo pastangas ar atliktus darbus, kadangi tai jam nėra savaime suprantama. Tėvų džiaugsmas vaikui siunčia svarbią žinią: tu esi reikšmingas ir mūsų šeimos dalis, mes tave matome ir girdime. Labai svarbus ir vaiko minčių, nuomonės, norų, siūlomų sprendimų išklausymas.

Be to, vaikas turi periodiškai gauti nedalomo tėvų dėmesio, pvz., vieną savaitę pasirinktą dieną praleisti porą valandų su mama, kitą savaitę – su tėčiu. Būnant kartu ir veikiant abiem malonius dalykus atsiras teigiamos, ryšį stiprinančios emocijos. Svarbiausi du dalykai: kad tai vyktų periodiškai, t. y. kad vaikas žinotų, jog tikrai ateis jo ir tėčio arba jo ir mamos laikas, bet ne mažiau svarbu, kad tai teiktų džiaugsmą abiem: ir vaikui, ir suaugusiam.

123RF.com nuotr./Emocijos
123RF.com nuotr./Emocijos

Galios kovos

Jei vaikui trūksta dėmesio ir jis ilgai negauna padrąsinimo, prasideda galios kovos. Tokį elgesį gali provokuoti autoritariškas tėvų elgesys, kai jie liepia ką nors daryti, nes tiesiog yra stipresni. Tada vaikas pasijunta nuvertintas, menkavertis.

R.Dreikursas sakė, kad jei vaikas jaučiasi nuvertintas, tai jo kūrybinė galia ieškos būdo pakilti nuvertindama kitus.

Vaiko vidinė logika jam sako, kad jis taps stipresnis, kai bus jo viršus.

„Tai svarstyklės – vienai lėkštelei leidžiantis, kita kyla“, – sako R. Bieliauskaitė. Vaiko vidinė logika jam sako, kad jis taps stipresnis, kai bus jo viršus. Mokykloje tokie vaikai plepa per pamokas, sudrausminti ne nutyla, o atsikerta, gali įžeisti, namie neklauso tėvų ir pan.

Svarbu suprasti, kad kai vaikas jaučiasi nuvertintas, nekompetentingas, nepasitiki tuo, ką daro, jis bandys kompensuoti savo menkavertiškumą.

Apie prasidėjusią galios kovą suaugusiam asmeniui signalizuoja kylantis pyktis. Tačiau R.Bieliauskaitė įspėja jam nepasiduoti ir verčiau kuriam laikui atsitraukti. „Veltis į kovą su vaiku yra automatiškas pralaimėjimas, tuo metu atsitraukimas yra atsakomybės sugrąžinimas vaikui“, – sako specialistė.

Norint, kad vaikas būtų atsakingas, reikia ramioje situacijoje su juo tartis ir aptarti neigiamo dalyko pasekmes. Svarbu, kad tai vyktų dialoge su vaiku, lygiavertiškai bendraujant, tačiau taip pat ir tvirtai pateikiant savo reikalavimus.

Naudingi tokie susitarimai, kai tėvai nubrėžia ribas, bet kaip elgtis pasirenka pats vaikas. Tėvams tenka nelengva užduotis – sugalvoti nei per sunkius, nei per lengvus pasirinkimus ir, negana to, atsispirti impulsui sumanipuliuoti vaiku. Vaiko pasirinkimus būtina gerbti.

Svarbu domėtis vaiku, jo savijauta, suteikti atgalinį ryšį, normalizuoti patiriamas nesėkmes, lyginti su juo pačiu, bet ne su kitais, iš anksto susitarti (pvz., kad gavus blogą pažymį teks mažiau laiko skirti kompiuteriui ir pan.).

„Fotolia“ nuotr./Supykusi mergaitė
„Fotolia“ nuotr./Supykusi mergaitė

Kerštas

Kerštauja nusivylę, pasaulio neteisingumu įsitikinę, nudrąsinti ir priekaištais, draudimais auklėjami vaikai. Jie yra patyrę nemažai įskaudinimo. Svarbu suprasti, sako psichologė, kad tokie vaikai reikšmingi pasijunta tik skaudindami kitus taip, kaip patys jaučiasi įskaudinti. Tai vaikai, patiriantys didelį vidinį skausmą.

Savo ruožtu vaikai geba labai „taikliai“ įskaudinti. Pvz., labai griežtų ir reikalaujančių gerai mokytis tėvų vaikai neretai priveda juos iki isterijos visiškai nesimokydami.

Vaikas gali sėdėti prabangioje jachtoje ir jausti skausmą, teigia specialistė.

Vaikai gali patirti skausmą iš savo tėvų, bet skaudinti – mokytojus.

Įdomu tai, kad kenčia įvairiuose socialiniuose sluoksniuose augantys vaikai. Vaikas gali sėdėti prabangioje jachtoje ir jausti skausmą, teigia specialistė.

Ryškiausiai kerštas pasireiškia paauglystėje ir suaugusiems sukelia skausmą, įsiskaudinimo jausmą, o po jo ateina noras... keršyti vaikui. Svarbiausia – susilaikyti nuo keršto, kad nesisuktų ydingas ratas, kai vaikas jaučiasi reikšmingas tik kai įskaudina labiau nei yra įskaudintas. Svarbu apsaugoti vaiką nuo tolesnio skaudinimo, drąsinti jį kuriant situacijas, kuriose jis patirs teigiamą socialinį bendravimą ir atgaus pasitikėjimą savimi. Psichologės nuomone, tai sunkiai įmanoma be specialisto.

Todėl R.Bieliauskaitė skatina tokių vaikų tėvus inicijuoti psichoterapiją, kadangi be pagalbos vaikas anksčiau ar vėliau pereis link sunkiausiai suvaldomo netinkamo elgesio tikslo – prisiimto bejėgiškumo.

Prisiimtas bejėgiškumas

Bejėgiu pasijutęs vaikas galvoja, kad jis nieko nebegali pasiekti, todėl pasirenka atsiriboti ir laukti, kol visi paliks jį ramybėje. Jis niekuo nebetiki, neturi drąsos toliau bandyti ir jėgų siekti poreikių patenkinimo, sako psichologė.

Suaugusiems apie vaiko pasidavimą liudija sumišimas ir jų pačių bejėgiškumo jausmas. Šis vaiko tikslas veda link depresijos, priklausomybių, mokyklos nelankymo ir net pašalinimo iš jos.

„Toks vaikas socialine prasme kelia mažiau problemų, negu, tarkim, kerštaujantis, kadangi sėdi ir nieko nedaro. Todėl tai ir yra pati pavojingiausia situacija – vaikas yra gana „patogus“, – pastebi R. Bieliauskaitė. Šis tikslas sunkiausiai koreguojamas, nes vaikas nebetiki, kad gali su kažkuo jausti bendrumą ar savo reikšmingumą.

Bejėgiškumas kartais būna visaapimantis, o kartais – tam tikros sferos, pvz., įsitikinimas, kad nesugebės suprasti matematikos, vairuoti ar šokti. Visaapimantį bejėgiškumą vaikas prisiima ne iš karto – iki tol jis patiria daug atstūmimo ir nuvertinimo. Kaip taisyklė, jau būna smarkiai atsilikęs moksluose ar kituose raidos uždaviniuose. Tokiam vaikui būtina pedagogų, psichologų ar psichoterapeutų pagalba.

Efektyviausiai veikia darbas su visa šeima. Specialistai siekia apčiuopti vaiko stipriąją vietą ir stiprinti ją, leisti pajusti bent mažą sėkmę, pabrėžti ne klaidas, o teisingai atliktas užduotis.

Bendrumo jausmo formavimasis yra puiki prevencinė priemonė padedanti apsaugoti nuo netinkamo elgesio tikslų, apibendrina R.Bieliauskaitė. Kiekvienam žmogui priklausančiu padeda jaustis domėjimasis juo pačiu ar jo veikla, o ne tik pasiekimais, taip pat dalyvavimas bendruomenių veikloje (klasėje, rajono kaimynystėje ar sporto komandoje), bendros šventės, malonios laisvalaikio veiklos ir pan.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką