Kineziterapeutė Roma Pilkienė – vaikų kineziterapijos knygos „Mažais žingsneliais į dideles pergales“ autorė.
Pasak R.Pilkienės, jos ilgametė darbo su kūdikiais ir vaikais patirtis rodo, kad tėvams labai reikalinga aiški ir suprantamai pateikta informacija apie ankstyvąją raidą. Pirmieji mėnesiai dažnai kupini naujų patirčių, gausybės patarimų ir informacijos, todėl žinios ir nuoseklumas padeda sumažinti įtampą. Tačiau svarbu gyventi pagal vaiko amžių ir galimybes, neperkrauti savęs mintimis apie tolimesnius etapinius gebėjimus, kol vaikas dar jų nepasiekė.
Vaikas ir diagnozė
R.Pilkienė sako, rašydama savo knygą tikėjo sudėsianti į ją visą savo viltį. Tą realią, pamatuotą rezultatais ir gryną tikėjimą vaiku, kuris pas mus atėjo ne šiaip sau. „Kiekvienas mes turime savo misiją, savo pamokas, savo istoriją šioje žemėje. Jei šeima ištraukė tą „sunkų“, „ribojantį“ bilietą savo gyvenimo loterijoje ir jiems gimė mažylis, „apdovanotas“ diagnoze, be didelių išvedžiojimų suprantu, kad nutiko gyvenimas, blogai, sunku, neviltis, bet diagnozė nėra ir niekada nebus lygu Jūsų vaikas“, – tikina autorė.
Vaiko raidos sutrikimai ar tam tikros būklės šeimai gali kelti nerimą, tačiau pati diagnozė nėra vaikas. Ji tik padeda suprasti, kaip suteikti jam tinkamiausią pagalbą.
Ankstyvoji pagalba ir laiku gauta informacija dažnai padeda šeimoms lengviau susiorientuoti ir imtis veiksmų. Nors stebuklingų sprendimų nėra, tikėjimas savo vaiko gebėjimais ir nuoseklus darbas gali duoti reikšmingų rezultatų.
Pasak kineziterapeutės, vis dar matyti, kad šeimos, auginančios specialiųjų poreikių turinčius vaikus, patiria daugiau izoliacijos.
„Lietuvoje vis dar siekiama lengvumo – gerokai daugiau bendruomenių sveikus vaikus auginančioms šeimoms, diduma straipsnių yra apie sveiko vaiko raidą, renginiai irgi daugiau pritaikyti „patogiems“, nors tikrai vis daugiau kalbama garsiai apie specialių poreikių vaikus, jų įtrauktį, jų gyvenimo kokybės gerinimą, kuris pirmiausia pradedamas mūsų visų galvose. Ir jei vis dar atsiranda postringaujančių, kad anksčiau tokių diagnozių nebuvo, nematė tiek daug sergančių vaikų, tai jie klysta, jie neteisūs. Visada ir visais laikais visko buvo sočiai, tik vaikai buvo hospitalizuojami, izoliuojami, šeimos garsiai apie savo sunkumus nei kalbėjo, nei kur turėjo tai daryti. „Ištiko bėda, gyvenu tyliai“ – toks buvo visuomenės sprendimas. Taip neturi būti. Visi mes skirtingi, bet visi reikalingi“, – sako R.Pilkienė.
Metas priimti skirtumus
Tačiau vaikai, nepaisant skirtumų, nori tų pačių dalykų – dėmesio, saugumo ir priėmimo. Svarbu, kad suaugusieji kurtų aplinką, kurioje kiekvienas vaikas gali būti savas. Vaikai, turintys tam tikrų raidos ypatumų, nebūtinai serga – dažnai jiems tiesiog reikia mokymosi, pritaikytų veiklų ir kantrybės. Suaugusiesiems taip pat verta mokytis priimti skirtumus kaip natūralią įvairovę.
Kineziterapeutė pasakoja, kaip viena mama, jai dirbant su jos vaiku, džiūgaudama pasidalino, kad laukia smagus savaitgalis, yra pakviesti į šventę. „Sužinojusi, kad vyresnėlis liks namie su močiute, paklausiau, kodėl nesiveža ir mano sportininko. „Nepatogu, gal daug verks, nes ne visada džiugiai priima kitų vaikų triukšmą, gal bijos naujos aplinkos, gal kažką sudaužys, bet labiausiai nenoriu, kad aplinkiniai žiūrėtų, gailėtų...“ – išgirdus pasidarė truputį liūdna ir pikta“.
R.Pilkienė įsitikinusi – mes patys kuriame visuomenę, kurioje gyvename ir auginame savo vaikus. „Eikit su savo vaikais ir gyvenkit normalų, kiek tai įmanoma pagal jūsų galimybes, gyvenimą. Šeimoms reikalinga pagalba, bet apie jos mastelį bus galima susivokti, kai nebebus baimės. Važiuokit su savo vaikais, būkit normalios šeimos, nes juk jūsų gyvenimą stebi ir kiti vaikai, o jie skirtumų nemato. Jiems visi vaikai yra vaikai, draugai, kai net nekalbantis vaikas su kitu vaiku geba puikiai susikalbėti ir skiriasi tik tuo, kad vienas yra mergaitė, kitas – berniukas, vienas su raudonu megztuku, kito jis žalias. Suaugę sukuria skirtumus ir atstumus, pasako kas yra normalu ir kas ne, bet vaikas, kuris tiesiog auga ir vystosi kitaip, netampa nenormalus, jis tik kitaip auga, kitaip naujų dalykų mokosi“, – sako moteris.
Ji akcentuoja dar vieną dalyką: „Vaikai, kurie gimė ar „įgijo“ diagnozę, jie neserga, tai ir gydyti jų nereikia. Juos mes MOKOME. Mokome naujų judesių, taisyklingo veiksmo, pristaikymo, bendravimo, kantrybės. Kantrybės būtų neprošal mums visiems pasimokyti ir širdies šilumos nepamesti kiekvieno skirtumams priimti“.
Kodėl svarbios žinios apie ankstyvąją raidą
Dažnai tėvai patys nujaučia, kad tam tikri vaiko gebėjimai vystosi lėčiau. Vienas vėluojantis etapas savaime nereiškia diagnozės, tačiau svarbu laiku pastebėti ženklus, kurie gali rodyti, kad vaikui verta skirti daugiau dėmesio. Ankstyvoji diagnostika leidžia efektyviau padėti vaikui, o daug geresnių rezultatų pasiekiama tada, kai pagalba pradedama kuo anksčiau.
R.Pilkienės teigimu, Lietuvoje vis dar trūksta žinių apie vaiko raidą paprastai ir aiškiai. „Neretai mamos ateina jau nujausdamos, kad „kažkas ne taip“. Mamos jaučia. Nekalbu apie tiesiog norą konkuruoti su kaimyne, nes jos Kristupas jau tiek daug moka ir seniausiai pats sėdi. Vaiko raida ne lenktynės, bet jei matote, kad neramu, kad vaikas, pavyzdžiui, neropoja, o jau rodo lingavimo ženklus. Puiku, gyvenate pačiu laiku, kai viskas pasiekiama gan lengvai ar net keliais telefono paspaudimais ir, nuotolinės konsultacijos dėka, jūs jau žinote, ką galite padaryti patys“, – sako specialistė.
Tėvų vaidmuo yra ypač svarbus – kasdieniai veiksmai, žaidimai, paprastos užduotys ir tinkama stimulacija padeda vaikui judėti per raidos etapus natūraliai ir saugiai. Svarbu laikytis balanso: per mažai veiklos gali būti taip pat nepalanku kaip ir per didelis krūvis.
Ankstyvoji raida ir vaiko stiprinimas
Norint suprasti vaiką, būtina atsižvelgti į jo motorinę, sensorinę ir emocinę raidą. Ugdydami stambiąją motoriką ir mokydami vaiką naujų judesių bei padėčių, padedame formuotis jo savarankiškumui, koordinacijai ir kūno suvokimui. Tai daro teigiamą poveikį ir smulkiajai motorikai, socialiniams įgūdžiams, kalbai bei bendrajam vystymuisi.
„Pirmiausia, supraskime vaiko raidą, žinokime tai, kas svarbu, pastebėkime jo kūno kalbą ir kartu drąsiai eikim per visus raidos etapus, nes aktyvinant stambiąją motoriką, mokant naujų judesių ir padėčių, balanso, koordinacijos, pusiausvyros, sukuriame tobulą terpę savarankiškumui ugdytis, pajausti savo kūno galimybes, o per tai tobulėja ir vaiko smegenys, vyksta neuroplastiškumo procesai, gerėja smulkioji motorika, socialiniai įgūdžiai ir kalba bei suvokimas, bendravimas ir bendradarbiavimas – stiprėja ir auga asmenybė“, – sako kineziterapeutė Roma Pilkienė.
Kasdienis žaidimas, bendravimas ir aktyvus buvimas su vaiku yra vieni svarbiausių dalykų, kuriuos gali suteikti šeima. Maži pasiekimai palaipsniui virsta dideliais pokyčiais, kai suaugusieji ir vaikas veikia drauge.
