Negalią turinčių vaikų mokymasis bendrojo ugdymo įstaigose jau yra tapęs norma, kurią pozityviai priima vis didesnė visuomenės dalis. Pokyčiai ugdymo įstaigose, šeimų ir bendruomenių atvirumas, net verslai, įtraukiantys negalią turinčius asmenis, – visa tai liudija, kad visuomenė pamažu persiorientuoja nuo baimės prie priėmimo.
„Įtraukusis ugdymas – tai ne vaiko pritaikymas prie sistemos. Tai – pačios sistemos transformacija“, – sako Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos docentė dr. Laima Tomėnienė. Ir ši transformacija vyksta, o į ją įsitraukia visi bendruomenių nariai. Tą pastebi ir du autistiškus vaikus auginantis Gidonas Šapiro-Bilas bei Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinys Adomas Kundelis.
Įvairovė mokyklose priimama pozityviai
Du sūnus auginantis G. Šapiro pastebi, kad jų turima negalia nepakeičia vaiko buvimo vaiku. Bet kokiu atveju tenka susidurti su įvairiais iššūkiais, o jų patiria visi tėvai.
„Vaikai pakeičia tavo gyvenimą, o autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai, kaip mano, pakeičia dar labiau. Tačiau tikrai manau, kad yra tėvų su kur kas didesnėmis problemomis nei mūsų. Su savo vaikais labiausiai išmokau kantrybės, kartais ilgiau viską reikia aiškinti. Jie lygiai taip pat, kaip ir kiti vaikai, moka pykti, manipuliuoti, ne visada būna švelnūs ir pūkuoti“ – sako jis ir ypač išskiria ugdymosi svarbą. Pasak G. Šapiro, tokiems vaikams ypač svarbios papildomos ugdomosios veiklos, individualus dėmesys.
Vienas pašnekovo sūnus lanko bendrojo ugdymo mokyklos specialią ugdymo klasę vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą, kurioje iš viso mokosi 7 vaikai, kitas – įprastą bendrojo ugdymo mokyklos klasę.
„Mūsų vyresnysis sūnus mokosi specialioje klasėje, kur mokomi 7 vaikai. Kai mažesnįjį sūnų išleidome į bendrojo ugdymo mokyklą, dabar pastebiu esminius skirtumus. Manau, kad vyresnysis sūnus nemato tiek daug to labai reikalingo pavyzdžio: kad kažkas labai gerai mokosi, kažkas prieina, apkabina, pagloboja. Visada gi yra berniukų, kurie greitai bėga ir juos norisi pasivyti, yra kažkas, kas geriau mokosi, skaičiuoja, norisi jį aplenkti. Mano pirmokas turi mokinio padėjėją, jie labai puikiai sutaria, ji yra šauni moteris, labai jam padedanti ir sūnus gali drauge su visais mokytis pagal bendrąją ugdymo programą“, – pasakoja G. Šapiro-Bilas.
Vyras pastebi, kad pokytis mokyklose, kalbant apie vaikų su negalia ugdymą, yra kardinalus.
„Esu gyvenimo matęs žmogus, pats mokiausi sovietinėje mokykloje, kur vaikai su negalia buvo visiškai atskirti, neidavo į mokyklą, mokytojai eidavo pas juos. Lyginant su dabartimi – esame pažengę šviesmečiais. Tačiau, žinoma, kai kuriems visuomenės nariams vis dar sunku susidurti su negalią turinčiais žmonėmis. Iš savo pusės stengėmės informuoti bendruomenę, į kurią jaunesnysis sūnus atėjo mokytis, apie jo patiriamus sunkumus, pristatėme situaciją klasei, tėvams, paaiškinome. Galiu tik pasidžiaugti, kad nuo pat rugsėjo, per daugiau nei pusmetį, jokių nusiskundimų negavome.
Žinoma, esminis momentas – sūnus turi galimybę turėti individualų mokinio padėjėjos dėmesį, jei tokių vaikų būtų keli, manau, kad būtų sudėtingiau“, – pastebi jis.
Jam antrina ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinys Adomas Kundelis, kuris sako, kad nei fizinė, nei kitokia negalia šiuo laiku netampa atskirties priežastimi.
„Nuo pat pradinių klasių turėjau bendraklasių, kurie turėjo specialiųjų ugdymosi poreikių. Mokymasis drauge išmokė mane būti supratingą ir tolerantišką. Jau vidurinėje mokykloje apie įtraukųjį ugdymą girdime daug, tam skiriama nemažai dėmesio. Mano manymu, pamokų metu, mokantis su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, procesas kartais gali užtrukti ilgiau, tačiau tai man pačiam, kaip mokiniui, niekada netrukdė ir nestabdė mano paties ugdymosi proceso, nekliudė mano pažangai. Įtraukusis ugdymas moko mus būti kantresnius, supratingesnius“, – dalinosi moksleivis.
Pasak Adomo, šiuo metu mokyklos bendruomenėje taip pat yra fizinę ir socialinę negalią turinčių mokinių, tačiau jis niekada neatkreipė dėmesio, kad jie išsiskirtų. „Apskritai pastebiu, kad tam tikrų sunkumų gyvenime patiriantys mokiniai būna itin pozityvaus mąstymo, labai draugiški, pakelia nuotaiką ir kitiems žmonėms aplink, kuria šiltą aplinką. Tai užkrečia, norisi ir pačiam kurti saugią ir draugišką aplinką. Viena iš mūsų mokyklos vertybių yra bendrystė, tad mes patys kaip mokiniai stengiamės ja vadovautis“, – pasakoja jaunuolis.
Vaikas turi rasti vietą atsiskleisti
Doc. dr. L.Tomėnienė pastebi, kad įtraukusis ugdymas – tai ne tik fizinis vaiko buvimas klasėje. Tai visos švietimo sistemos transformacija, kurios tikslas – užtikrinti, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jo negalios buvimo ar nebuvimo, gebėjimų, poreikių, kilmės ar tautybės, būtų matomas, girdimas ir vertinamas.
„Įtraukusis ugdymas reiškia sąmoningą įsipareigojimą kurti tokią aplinką ikimokyklinio, bendrojo, profesinio ar kito ugdymo įstaigose, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi priimtas ir galėtų mokytis pagal savo individualius poreikius. Tai grindžiama esmine nuostata – visi vaikai gali ir turi mokytis kartu.
Šiuolaikinėje įtraukioje ugdymo įstaigoje keičiasi ne tik taikomi mokymo metodai, bet ir požiūris į patį ugdymo procesą. Atsisakoma vienodo standarto taikymo visiems mokiniams, siekiant didesnio lankstumo, kūrybiškumo ir individualių sprendimų. Įtrauktis reiškia atvirumą skirtumams ir pastangas palaikyti kiekvieną vaiką, o ne bandymą pritaikyti vaiką prie esamos sistemos ar tikėtis, kad jis pats prisitaikys.
Tokios nuostatos yra klaidingos. Būtent švietimo sistema turi sudaryti sąlygas, kad kiekvienas vaikas jaustųsi saugus, vertinamas ir turėtų galimybę tobulėti. Tam būtinas jautrumas, pagarba, nuoširdus noras padėti ir gebėjimas matyti ne problemą, o galimybę.
Įtrauktumas – tai ne tik ugdymo modelis, bet ir bendruomeninė kultūra, kurią kuria visa švietimo įstaigos bendruomenė: mokiniai, mokytojai, tėvai, vadovai, kiti darbuotojai bei visuomenė. Ne mažiau svarbus yra ir tvarus bendradarbiavimas su įvairiomis institucijomis – tik veikdami kartu galime sukurti ugdymo aplinką, kurioje kiekvienas vaikas randa savo vietą atsiskleisti“, – įsitikinusi docentė.
Ne problema, o galimybė
Ilgametė darbo patirtis, sukaupta tiek praktikoje, tiek akademinėje veikloje, leidžia doc. dr. L. Tomėnienei pastebėti reikšmingus pokyčius švietimo srityje. Pasak jos, vis dažniau girdima, kad tėvai, auginantys vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, kalba ne apie problemas ar būtinybę slėpti vaiko sunkumus, bet apie jo galimybes ir stiprybes.
„Ypač tai pastebima tarp jaunų tėvų – jie yra labiau informuoti, aktyviau domisi, ieško žinių, kaip padėti savo vaikams. Daug mamų ir tėčių renkasi studijas, susijusias su specialiąja pedagogika ar logopedija, vedini noro padėti ne tik savo, bet ir kitiems vaikams bei jų šeimoms. Tėvai vis dažniau ieško sprendimų, nebijo kreiptis pagalbos. Dirbdama mokykloje kaip specialioji pedagogė, pastebiu, kad nebelieka baimės dėl vaiko gerovės komisijų ar pedagoginių psichologinių tarnybų. Atsiranda supratimas – kuo anksčiau bus suteikta pagalba, tuo vaikui bus geriau“, – teigia L. Tomėnienė.
Anot jos, keičiasi ir pedagogų požiūris. Pradinio ugdymo mokytojai vis daugiau dėmesio skiria pagalbai vaikams, o ir dalykų mokytojai vis aktyviau įsitraukia į pokyčius.
„Mokytojai noriai gilina žinias, dalyvauja kvalifikacijos kėlimo programose. Aukštosiose mokyklose atsiranda vis daugiau modulių, skirtų specialiosios pedagogikos ar logopedijos pagrindams, kuriuose mokosi ir pedagogai, turintys kitų dalykų specialybes. Tai rodo, kad stiprėja supratimas – įtraukusis ugdymas nėra pagalba tik vienam vaikui, tai visos klasės augimo galimybė. Keičiasi požiūris: nebeieškoma, kaip atsikratyti iššūkių keliančiu mokiniu, bet ieškoma būdų, kaip prisitaikyti prie kiekvieno vaiko poreikių“, – akcentuoja L. Tomėnienė.
Pasak docentės, vis dažniau kalbama apie bendrystę – kaip įtraukti tėvus, kitus vaikus, visą mokyklos bendruomenę į pagalbą sunkumų patiriančiam vaikui. Mokytojai tampa atviresni bendradarbiavimui su švietimo pagalbos specialistais, labiau domisi, kaip padėti, o ne kaip apsisaugoti nuo iššūkių.
Pokyčius skatina ir įvairūs nacionaliniai projektai – Nacionalinės švietimo agentūros iniciatyvos, Lietuvos įtraukties švietime centro veiklos, „Tūkstantmečio mokyklų“ programa.
„Kai mokykla priima skirtingus vaikus, dalijasi patirtimi, kaip tai daro, keičiasi ir požiūris. Mažėja baimių, didėja empatija – tai labai svarbu visai visuomenei. Esu dėkinga ir žiniasklaidai už tai, kad vis dažniau viešojoje erdvėje pristatomi pozityvūs pavyzdžiai. Kalbama apie neuroįvairovę, emocinę gerovę, vaikų raidos ypatumus ne kaip apie problemą, bet kaip apie galimybę mums visiems įsitraukti ir padėti“, – pažymi doc. dr. L.Tomėnienė.
Įtraukusis ugdymas – kiekvienam
Įtraukusis ugdymas naudingas visiems vaikams – pabrėžia doc. dr. L. Tomėnienė. Pasak jos, praktikoje dažnai pastebima, kad įtraukiojo ugdymo taikymas teigiamai veikia ne tik vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, bet ir visą klasės bendruomenę. Be to, toks ugdymo modelis gali tapti reikšmingu tramplinu į profesinį gyvenimą negalią turintiems asmenims.
„Pedagogai taiko įvairesnius metodus, todėl vaikai turi daugiau galimybių pasirinkti jiems tinkamiausią mokymosi būdą – kaip geriau įsisavinti informaciją. Užduotys diferencijuojamos, kuriama saugi, kiekvienam mokiniui palanki aplinka. Tokiose klasėse išlošia visi – ne tik tie, kuriems reikalinga papildoma pagalba“, – sako specialistė.
Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikia struktūruotos dienotvarkės taikymą: „Kai klasėje yra aiškus dienos ar pamokos veiklų planas, vizualiai pateikta dienotvarkė, naudos gauna ne tik vaikai, turintys raidos sutrikimų. Tokia struktūra mažina nerimą, suteikia daugiau aiškumo visiems mokiniams.“
Pasak docentės, įtraukusis ugdymas ugdo ne tik akademinius įgūdžius, bet ir socialines bei emocines kompetencijas.
„Dirbdami drauge, vaikai mokosi empatijos, bendradarbiavimo, atsakomybės. Jie įgyja ne tik žinių, bet ir žmogiškų vertybių. Turime daug atvejų, kai vaikų gebėjimai pastebimai keičiasi – jie išmoksta susikaupti, dirbti grupėje, nors anksčiau tai jiems buvo sunku. Nuoseklus pedagogų darbas duoda vaisių“, – pabrėžia L. Tomėnienė.
Kaip įkvepiantį įtraukties pavyzdį ji išskiria restoraną „Pirmas blynas“, kuriame dirba negalią turintys žmonės.
„Tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip įtrauktis gali vesti į savarankišką gyvenimą ir profesinį kelią. Šis restoranas pelnė pripažinimą ir nacionaliniu lygmeniu“, – sako specialistė.
Matyti asmenybę – ne etiketę
Nors pokyčiai vyksta, įtraukusis ugdymas – tai ilgalaikis procesas, reikalaujantis nuoseklumo, pastangų ir bendruomeninio įsipareigojimo. Kaip teigia doc. dr. L.Tomėnienė, iššūkių vis dar netrūksta: „Tai – ilgas kelias ir jame dar tikrai daug ką reikia nuveikti. Vis dar pasitaiko situacijų, kai vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, susiduria su atskirtimi, nepritarimu ar net atmetimu.“ Visgi ji įsitikinusi, kad įtraukiojo ugdymo procesą galima palyginti su maratonu – kiekvienas žingsnis jame svarbus, nors ir reikalauja laiko bei atkaklumo.
Vienas svarbiausių pokyčių šiuo metu vyksta ir ikimokyklinio ugdymo srityje. Pasak specialistės, tai labai jautrus ir formuojantis amžiaus tarpsnis, todėl į jį reikia investuoti daug dėmesio: „Ką mes padarysime šioje ugdymo grandyje, kaip paruošime vaiką dar iki mokyklos, lemia ir mažesnius iššūkius ateityje.“
Ypač svarbu suprasti, kad vaiko turimi specialieji ugdymosi poreikiai – tai ne etiketė, o informacija apie tai, kokios pagalbos jam reikia. Tai neturėtų tapti ribojančiu apibūdinimu. „Vaikas – visų pirma žmogus. Jis turi jausmus, svajones, stiprybes. Todėl svarbu pažinti vaiką tokį, koks jis yra, o ne vertinti tik pagal jam priskirtą poreikių grupę“, – pabrėžia L. Tomėnienė.
Anot jos, požiūris jau keičiasi. „Anksčiau pedagogai, pateikdami informaciją pedagoginei psichologinei tarnybai, dažnai apibūdindavo vaiką per tai, ko jis nemoka, kur jam sunku. Dabar vis dažniau girdime kalbant apie vaiko gebėjimus, stipriąsias puses. Tai – reikšmingas pokytis“, – sako ji.
Etiketė gali būti naudinga kaip orientyras, tačiau ji negali apibrėžti visos vaiko asmenybės. Todėl svarbu keisti ir savo kalbėjimo būdą – vengti stereotipų, susitelkti į individualumą.
„Pirmiausia turime matyti žmogų, o tik po to ieškoti jam tinkamiausių ugdymo būdų, alternatyvių metodų, sprendimų. Toks požiūris turi būti nuolat puoselėjamas – per kvalifikacijos tobulinimą, per refleksiją, per dalijimąsi sėkmės istorijomis,“ – apibendrina docentė.
