Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Kaip išgyventi drovuoliui lyderių pasaulyje? Psichologė: „Nesistenkime apsaugoti vaiko nuo nesėkmių, leiskime klysti“

Lyderystė, aktyvumas, veržlumas šiuolaikinėje visuomenėje tarsi simbolizuoja sėkmę. Galbūt todėl, kaip sako Vilniaus šeimos psichologijos centro vaikų ir paauglių psichologė dr. Rima Breidokienė, specialistai vis dažniau išgirsta tėvų klausimą: „Kodėl mano vaikas baikštus, drovus ir nepasitikintis savimi?“
Šeima.
Šeima. / 123RF.com nuotr.

Tačiau, anot R.Breidokienės, tėvų lūkesčiai vaiko atžvilgiu neretai tik pablogina situaciją. 15min GYVENIMUI ji atsako, iš kur kyla vaiko drovumas ir nepasitikėjimas savimi, bei kaip tėvai galėtų elgtis, norėdami stiprinti vaiko savivertę.

– Kaip siejasi drovumas ir nepasitikėjimas savimi?

– Drovumas yra tam tikra asmenybės charakteristika, kuri labiausiai pasireiškia socialinėse situacijose. Tai yra, kada žmogui tenka palaikyti, inicijuoti bendravimą, socialinį kontaktą.

Didele dalimi drovumas yra įgimtas ir laikytinas tam tikru temperamento bruožu. Be abejo, įvairūs aplinkos veiksniai taip pat gali stiprinti arba silpninti žmogaus drovumą.

O pasitikėjimas savimi yra įgyjamas bruožas, susijęs su saviverte – tuo, kaip žmogus vertina save. Vėlgi, čia taip daug niuansų: galime kalbėti apie globalią savivertės dimensiją (bendrą asmens savęs vertinimą) arba specifinę savivertės dimensiją (asmens savęs vertinimą tam tikroje srityje, pavyzdžiui, moksle, darbe, socialinėse situacijose).

Kitaip tariant, žmogus gali būti nepasitikintis savimi apskritai, arba tik tam tikrose srityse (pvz., bendraujant su žmonėmis).

Drovumas ir pasitikėjimas savimi, be abejo, susisieja, ir tos sąsajos gali būti stipresnės tam tikrais raidos etapais. Pavyzdžiui, paauglystės metu sąsaja tarp pasitikėjimo savimi ir drovumo gali būti šiek tiek stipresnė, negu brandesniame amžiuje.

Vaikams ir paaugliams labai svarbi ir tėvų bei visų kitų aplinkinių reakcija į jų drovumą.

Taip yra todėl, kad paauglystėje yra labai svarbūs santykiai su bendraamžiais: jeigu paauglys yra drovus ir tai jam trukdo užmegzti socialinius kontaktus, jo pasitikėjimas savimi gali būti labai smukęs.

Tuo tarpu brandesnis žmogus gali įsivertinti save platesnėje perspektyvoje ir suprasti, kad nors jis drovus tam tikrose situacijose, jam puikiai sekasi kitose srityse.

– Kur yra riba tarp drovumo ir nepasitikėjimo savimi?

– Mes visi skiriamės pagal savo drovumą: vieni yra drovesni, kiti – drąsesni. Ir nors drąsa siejama su pasitikėjimu savimi, drovūs žmonės nebūtinai yra nepasitikintys savimi. Jie gali gana sąmoningai suprasti, kad jiems tiesiog reikia daugiau laiko, kad užmegztų kontaktą, įsitrauktų į jį. Ir jiems tai netrukdo.

Ir yra kitaip, kada žmogus save prastai vertina, sau daug priekaištauja („vėl nesugebėjau, negalėjau“) – tada jis „maitina“ nepasitikėjimą savimi.

Manyčiau, jog ta skirtis tarp drovumo ir nepasitikėjimo savimi priklauso nuo to, kiek pats žmogus priima savo drovumą kaip unikalią, kartu ir normalią, savybę. Kiek jis su tuo gerai jaučiasi ir kiek jis yra integravęs savęs vaizdą: kada nepriima drovumo kaip kriterijaus, pagal kurį visą save vertina; kai žino, kad, nepaisant to, kad yra drovesnis, turi daug kitų gerų savybių.

Vaikams ir paaugliams šiuo atveju labai svarbi ir tėvų bei visų kitų aplinkinių reakcija į jų drovumą.

Asmeninio archyvo nuotr. /Rima Breidokienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Rima Breidokienė

– Dėl kokių priežasčių vaikai tampa nepasitikintys savimi?

– Labai sudėtingas klausimas, kurį, beje, dažnai užduoda ir tėvai, atvedę savo vaiką į psichologo ar psichoterapeuto kabinetą.

Visų pirma, pasitikėjimas savimi yra tam tikras raidos konstruktas. Tačiau vienareikšmiškai sudėtinga atsakyti, kodėl vaikai tampa nepasitikintys savimi, kadangi to užuomazgos gali vystytis nuo pat pirmųjų vaiko atėjimo į šį pasaulį dienų.

Jau pirmaisiais gyvenimo metais vaikas formuoja ryšį su pagrindiniu jį prižiūrinčiu suaugusiuoju (dažniausiai – mama), kurio tikslas – suformuoti saugų prieraišumo ryšį. Tame ryšyje vaikas formuoja ir jausmą apie save (t.y., savo savivertę): kiek aš esu svarbus; kiek mano poreikiai yra suprantami ir patenkinami; kiek galiu pasitikėti šiuo pasauliu. Tai jau yra pagrindas pasitikėjimui savimi.

Taip pat ir vėliau, kiekvienas raidos etapas padengia savą sluoksnį vaiko pasitikėjimo savimi formavimuisi. Pavyzdžiui, kada vaikas geba atlikti tam tikrus veiksmus savarankiškai, tėvų reakcija, požiūris į tai gali didinti arba mažinti vaiko pasitikėjimą savimi.

Išties gali būti daug priežasčių, dėl kurių vaikas kažkuriame raidos etape pradėjo nepasitikėti savimi. Galbūt jam trūko ryšio su pagrindiniu suaugusiu, galbūt trūko pasitikėjimo jo savarankiškumu; padrąsinimo, palaikymo iš išorės, kad jis gali.

Neretai vaikai ima nepasitikėti savimi, kada jie jaučiasi kažkur nuvertinami, kada jie tarsi pildo suaugusiųjų lūkesčius, nors jaučia, kad tai neatitinka to, kas jie yra.

Beje, neretai drovesnis vaikas jaučia nepasitikėjimą savimi būtent dėl to, kad jo tėvai turi lūkesčių, kad jis būtų drąsesnis.

Dažnai girdžiu tėvus sakant: „Labai norime, kad mūsų vaikas būtų aktyvus, lyderis, save įtvirtintų, mokėtų „pastovėti“ už save.“

123RF.com nuotr./Paguoda mamos glėbyje
123RF.com nuotr./Paguoda mamos glėbyje

Bet jei tas vaikas yra šiek tiek socialiai nerimastingesnis, tėvų norai ir palyginimai („kodėl tu negali taip“), tam tikras vaiko jausmų nuvertinimas nepadeda formuoti vaiko pasitikėjimo savimi, o tik skatina neigiamą savęs vertinimą.

Iš esmės, pasitikėjimas savimi formuojasi santykių su kitais žmonėmis (tėvais, mokytojais, bendraamžiais, kt.) kontekste. Tad visi aplinkiniai vaikui ar paaugliui tampa socialiniu veidrodžiu, ir nuo to, kokį savęs atspindėjimą iš kitų jis gauna, priklauso, kaip formuojasi jo savivertė, pasitikėjimas savimi.

– Galima manyti, jog, nepaisant to, kad vaikas su tėvais yra užmezgęs saugų ryšį, jei mokykloje ar tarp bendraamžių jis patiria neigiamą savęs vertinimą, tai gali sutrikdyti jo pasitikėjimą savimi?

– Yra įvairių raidos kelių, tad pasitaiko atvejų, kad ir su palaikančiais tėvais vaikas jaučiasi pažeidžiamas.

Kita vertus, visi moksliniai tyrimai rodo tą patį – jei vaikas turi palaikančius, saugius santykius su savo tėvais, jis gebės visiškai kitaip tvarkytis su problemomis.

Neretai vaikai ima nepasitikėti savimi, kada jie jaučiasi kažkur nuvertinami, kada jie tarsi pildo suaugusiųjų lūkesčius.

Pavyzdžiui, toks vaikas į probleminius santykius su bendraamžiais galimai pažiūrės kaip į tam tikrą iššūkį. Taip, galbūt jie kels jam kažkokių neigiamų išgyvenimų, bet „nenuves“ į labai rimtus elgesio ar emocinius sunkumus.

Kitaip tariant, geri santykiai su tėvais vaikui yra stiprus apsauginis veiksnys, padedantis lengviau atsitiesti po sunkumų, adaptyviau reaguoti į tam tikrus iššūkius, sudėtingas gyvenimo situacijas.

– O jeigu vaiko nepasitikėjimas savimi, pasireiškęs vaikystėje ar paauglystėje, yra nesprendžiamas – kaip tai gali paveikti jo ateitį?

– Jei žmogui jau vaikystėje arba paauglystėje būdinga žema savivertė ir nepasitikėjimas savimi, didesnė rizika, kad ir vėlesniame amžiuje jis dėl to patirs iššūkių santykiuose ar profesinėje srityje.

Bet vėlgi - kiekvienas vaikas ir paauglys turi kažkokių apsauginių veiksnių. Pavyzdžiui, jei vaiko aukštas intelektas (ir ne tik kognityvus, bet ir emocinis), tikėtina, kad tam tikra prasme jis lengviau įveiks iššūkius, susijusius su nepasitikėjimu savimi.

Taip pat svarbu, ar vaikas turi draugų, veiklų. Jei jis yra atradęs kažkokią sritį, kurioje jis gerai jaučiasi ir kurioje gali realizuotis arba palaiko tvirtus, artimus ryšius su draugais – tai taip pat yra veiksniai, kurie gali kompensuoti jo nepasitikėjimą savimi.

– Koks tėvų elgesys stumia vaiką į nepasitikėjimą savimi? Ir kaip tėvai galėtų stiprinti vaiko savivertę?

– Be abejo, svarbu pažinti savo vaiką, žinoti jo unikalumą (ir jį pabrėžti), nelyginti vaiko su kitais.

Vaikui yra labai svarbu iš tėvų gauti teigiamą grįžtamąjį ryšį, bet jis turėtų būti paremtas konkrečiu pastebėjimu, ką vaikas gerai padarė konkrečioje situacijoje, o ne tiesiog išsakytu apibendrinimu („šaunuolis“).

Bėda ta, jog mūsų visuomenėje kažkodėl visi labai orientuoti į sėkmę.

Be to, vaiko savivertę stiprina jo įgalinimas, padrąsinimas. Savo praktikoje pastaruoju metu dažnai susiduriu su vaikais, kurie labai bijo nesėkmės, rizikos. Tik pradeda kokią veiklą – meta; „nueina“ į neigimą, o ne aktyvų tam tikrų problemų sprendimą.

Bėda ta, jog mūsų visuomenėje kažkodėl visi labai orientuoti į sėkmę, kad turi būti visur gabus, demonstruoti geriausius rezultatus. Dar blogiau, kai ir tėvai pradeda stengtis įvairiais būdais savo vaiką apsaugoti nuo tų nesėkmių. Ir tuomet vaikas auga nemokėdamas susitvarkyti su savo nesėkmėmis, bijodamas klysti.

Tad tėvai savo pavyzdžiu galėtų parodyti, kad natūralu ir sveika susidurti su nesėkmėmis. Mes iš jų mokomės, iš jų sužinome kažką naujo. Tėvams verta palaikyti balansą: ne vien klausti, kas vaikui mokykloje sekėsi, o ir kas nepasisekė, o dar svarbiau – ko jis pasimokė iš tos nemalonios patirties.

Aišku, tėvai turėtų patys dalytis su savo vaiku kažkokia patirtimi, kada jiems kažkas nepasisekė, ir, nors iš pradžių buvo sunku, ilgainiui problema išsisprendė, ir tai tapo vertinga patirtimi.

Galiausiai, labai svarbu, kad tėvai leistų vaikui būti savarankišku. Savarankiškumas įgalina – leidžia vaikui savyje atrasti galios jausmą.

O savarankiškumas prasideda nuo mažų žingsnelių, nuo to, kad tėvai vaikui duoda savarankiškai atlikti darbus, atitinkančius jo amžių. Ir nereikia stengti apsaugoti vaiką nuo kažkokių, kad ir paprastų, pareigų ar neva sunkumų. Atlikdamas savarankiškus sprendimus, vaikas išmoksta įveikti baimes ir stiprina tikėjimo savimi, drąsos jausmą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
Steikų diena: kaip paruošti sultingą ir burnoje tirpstantį steiką?
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius