Vaikai kasdien girdi tūkstančius žinučių – namuose, mokykloje, socialiniuose tinkluose. Vienos jų padeda geriau suprasti save, kitos nepastebimai įspraudžia į lūkesčius, kaip „turėtų“ elgtis berniukai ir mergaitės. Kai berniukams kartojama, kad jie turi būti stiprūs ir susitvarkyti patys, o mergaitėms – kad jos „dramatiškos ir emocionalios“, dalis vaikų išmoksta ne kalbėti apie savo sunkumus, o juos slėpti.
„Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė sako, kad lyčiai jautri kalba nėra sudėtingos taisyklės ar baimė suklysti, kažką pasakyti ne taip. Tai – gebėjimas kalbėti taip, kad kiekvienas vaikas atpažintų save ir jaustųsi priimtas, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Šios temos „Vaikų linija“ ėmėsi įgyvendindama iniciatyvą „Pagalba, kuri pasiekia. Jautri vaikų įvairovei, atvira kiekvienam“, kurios tikslas – padėti užtikrinti, kad emocinė pagalba būtų prieinama ir atpažįstama visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų lyties, tapatybės ar patirčių.
Socialiniai tinklai
Socialinės medijos yra tapusios integralia mūsų visuomenės, o ypač jaunų žmonių, kasdienio gyvenimo dalimi. Įvairių tyrimų duomenimis, didelė jaunuolių dalis socialiniuose tinkluose kasdien praleidžia 3–5 valandas. Ar čia yra turinio, kuris skatina lyčių stereotipus? Taip. Tačiau, kaip sako E. Tamulionytė, socialiniai tinklai lyčių stereotipų nesukūrė, bet puikiai juos pasitelkė uždirbti pinigų.
„Stereotipai yra paprasčiausias ir pigiausias būdas nuspėti vartotojų elgesį ir paversti laiką pajamomis. Stereotipinis turinys, pavyzdžiui, grožio standartai, sėkmingo, turtingo žmogaus įvaizdis, dažnai sukelia pavydą, nepilnavertiškumo jausmą ar pasipiktinimą.
Šios stiprios emocijos skatina užsilikti prie tokio turinio, rašyti komentarus ir dalytis, o kiekviena tokia reakcija platformoms virsta pinigais. Todėl internete stereotipų tiražavimo tikrai netrūksta“, – pastebi „Vaikų linijos“ atstovė.
Pavyzdžiui, daug kam kaip pokštai atrodo #girlmath – pasijuokimas, kad mergaitės neva negabios matematikai, skaičiams ir analizei. Arba paauglių romantiniuose santykiuose pasitaikantys draudimai mergaitėms rengtis ar elgtis tam tikru būdu. Berniukams brukamas įvaizdis, kad jų vertė lygi jų banko sąskaitai ar gebėjimui „prasimušti“.
E. Tamulionytė pabrėžia, kad stereotipai nėra kenksmingi tik vienai kuriai nors lyčiai – jie žaloja visus, nes veikia kaip dirbtiniai suvaržymai, kurie neleidžia mergaitėms drąsiai siekti lyderystės bei mokslo aukštumų, iš berniukų atima teisė į emocinį raštingumą ir pažeidžiamumą, o į binarinę lyties sampratą „neįtelpančius“ vaikus palieka paraštėse. Taip galiausiai skursta visos visuomenės potencialas.
Lyčiai jautri kalba: ne taisyklių rinkinys, o siekis, kad kiekvienas vaikas atpažintų save
Pasak E. Tamulionytės, lyčiai jautri kalba – pirmiausia bendravimo būdas, kuriuo siekiama pastebėti ir gerbti visas lytis. Iš vienos pusės – tai siekis pasipriešinti idėjai, kad kažkuri lytis yra vertingesnė, iš kitos – gerbti individualumą ir neignoruoti, kad lytis gali būti svarbi tapatybės ir žmogiškų patirčių dalis.
„Per kalbą ne tik papasakojame apie tikrovę, bet ir ją kuriame. Pavyzdžiui, jei nuolat vartojame tik vyriškas formas kaip bendrines, moterys ir mergaitės kalboje tampa tarsi nematomos. Pavyzdžiui, sakome „mokiniai“ ar „gydytojai“, nors turime omenyje visus“, – sako E. Tamulionytė, pabrėždama, kad jautri kalba padeda griauti žalingus stereotipus ir kuria įtraukesnę visuomenę.
Tarptautiniai tyrimai atskleidžia, kad tradicinės vyriškumo normos siejamos su didesniu vienišumu, sunkumais kalbėti apie jausmus ir mažesne tikimybe kreiptis pagalbos. Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) duomenimis, dalis jaunų vyrų vis dar dažniau nei kitos grupės pateisina kontrolę santykiuose ir smurtą lyties pagrindu.
„Jeigu berniukas nuolat girdi, kad turi būti atrama kitiems, jis gali pradėti manyti, kad jo paties jausmai yra mažiau svarbūs arba kad jų rodymas susilpnins jo įvaizdį. Jei mergaitė girdi, kad svarbiausia yra jos išvaizda, o jos mintys, gebėjimai ar klausimai mažiau reikšmingi, ji gali pradėti abejoti savo kompetencijomis ir savo jausmų svarba“, – sako E. Tamulionytė.
Lyčiai jautri kalba nėra apie „teisingus“ žodžius. Ji prasideda nuo paprasto klausimo: ar mano žodžiai padeda vaikui jaustis matomam, priimtam ir saugiam būti savimi?
Nes kartais vienas sakinys gali sustiprinti stereotipą, o kartais – tapti pirmu ženklu vaikui, kad jo jausmai yra svarbūs ir kad pagalba skirta ir jam.
