Kokių ženklų nepastebi tėvai ir jaunuolių aplinka? Ar iš tiesų didėja paauglių nusikalstamumas? Šiuos ir daugiau klausimų 15min studijoje aptarėme su Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėju Gedu Batulevičiumi ir Vaikų linijos psichologe Jurgita Smilte Jasulione.
– Pradėkime nuo to, ką girdime visuomenėje – toks yra leitmotyvas, kad paaugliai žiauresnis, „žiūrėkite, kas dabar darosi“. Ar jūs iš to, ką girdite savo aplinkoje, iš duomenų tą pastebite? Kaip vertinate? Ar emocijos formos kitokios nei buvo mūsų pačių?
J.S.J.: Iš psichologinės pusės man labai norėtųsi nuimti šitą foną ir kalbėti apie tai, kad paaugliai pirmiausia yra visuomenės atspindys. Taip, paauglystė yra ypatingas raidos tarpsnis. Pereidami iš vaikystės laikotarpio suaugystės link paaugliai tikrai nori būti labai savarankiški, nori išbandyti tam tikrus dalykus, drąsiau elgiasi kai kuriose sitaucijose, bet sunkiau pamatuoja, kokios gali būti pasekmės.
Jie tikrai išeina iš namų ta prasme, kad mažiau leidžia laiko su tėvais, daugiau leidžia su bendraamžiais ir mes suaugę daug dalykų nežinome. Mes tikrai nematome, kas vyksta tarp paauglių, kaip jie ten jaučiasi, jie tikrai labai gerai išmoksta rakinti tam tikrus jausmus savyje.
Tas laikotarpis tikrai yra ypatingas, bet aš, kuomet aš girdžiu – kokie žiaurūs paaugliai, tikrai siūlau pažvelgti į statistiką. Atsiversti statistiką ir pamatyti, kad tikrai šiuo metu nėra fiksuojama daugiau paauglių nusikalstamumo nei buvo prieš keliasdešimt metų. Tik tiek, kad mes dabar turime galimybę kiekvieną atvejį labiau pamatyti, o kartais net per tokį padidinamąjį stiklą, kad išsigąstame labiau, sukeliame nerimo daugiau nei būtina.
G.B.: Kolegijos policijoje dalinosi statistika, kalbant apie sunkius nusikaltimus. Skaičių dabar konkrečiai neįvardinsiu, bet tendencija kaip tik yra priešinga. Sunkių nusikaltimų, kuriuos padaro paaugliai, mažėja. Jei kalbėsime apie statistiką, kurią mes turime, kai žiūrime į vaiko teisių pažeidimus, tikrai yra grupė pažeidimų, kai fiksuojami smurtiniai atvejai. Tai yra smurto atvejai, kai smurtą panaudojo paaugliai. Tai tendencija yra apie 800 pranešimų per metus, bet šie skaičiai nei didėja, nei mažėja.
Svarbi dalis, kad atpažinimas, kalbėjimas ir viešumas, palyginti su ankstesniais laikotarpiais, yra didesnis. Galbūt dėl to susidaro įspūdis, kad šiandien situacija yra blogesnė.
– Kaip jūs įvertintumėte tėvų santykį vaikais. Viena vertus, akcentuojame, kad tėvai vis sąmoningesni, daugiau investuoja į tėvystę, kita vertus, sakome, kad vaikai labai vieniši. Kaip tai suprasti?
J.S.J.: Kiekviena karta turi savų stiprybių ir savų iššūkių. Galvojant apie dabartinė tėvų ir paauglių kartą, matyti, kad ir vieni, ir kiti yra intensyviame informaciniame fone. Visomis prasmėmis. Tėvai kartais jaučiasi sutrikę ir pasimetę, nes informacijos apie tėvystę yra tiek daug, jog atsiranda jausmas – aš nieko nemoku, aš net nežinau, kaip su vaiku kalbėti. O kartais užtenka tiesiog pasikliauti savo intuicija. Galimybė daug žinoti, kartais ir padeda, kartais ir sutrukdo.
Kita vertus, turime vaikų kartą, kuri tikrai auga visiškai kitaip nei jų tėvai. Bendraja prasme jie auga išmaniajame pasaulyje. Kalbame apie paauglius, kurie nuo pat gimimo turėjo galimybė būti prie ekranų. Man regis, mes, suaugę, nebuvo pasirengę šitam iššūkiui. Yra daugybė paauglių, kurie užaugo lydimi ekrano. Kai jiems liūdna, jie gaudavo ekrano, kai nevalgydavo, gaudavo ekraną, kai jiems buvo nuobodu, jie gaudavo ekraną, kai tėvai jausdavo pasimetę – irgi. Galbūt taip ir susiklosto – kai man kažkas atsitinka, aš neieškau žmogiško ryšio.
Nenoriu apibendrinti visos populiacijos, bet yra toks paradoksas, kad mes kišenėse turime aparatus, kurie mums padeda susijungti su visu pasauliu ir tuo pat metu jaučiamės siaubingai vieniši. Su paaugliais, man atrodo, yra tas nutikę, kad jie turi begalę draugų socialiniuose tinkluose, bet kartu yra daug vienišumo, liūdesio, depresiškumo ir kitų dalykų.
Ir su kuo tėvai šiais laikais tikrai susiduria – beprotiškas tempas. Beprotiškas lūkestis ir sau – būti sėkmingiems, aprūpinti vaikus, gerai dirbti darbą. Ir, pavyzdžiui, Vaikų linijoje eilę metų vaikų pagrindinė tema yra santykiai su tėvais. Tame yra labai to – man trūksta dėmesio, jie manęs nesupranta, mes nesusikalbame.
G.B.: Kada nagrinėjame galimus vaiko teisių pažeidimus, mes atliekame vaiko situacijos vertinimą. Ir tikrai labai dažnas atvejis yra santykio, ryšio paradimas su tėvais.
Viena dalis, kad žinojimas galbūt ir yra, bet gebėjimas taikyti ir radimas laiko yra truputį skirtingi dalykai. Vienas dalykas, su kuriuo susidūrė galbūt visos kartos, bet jo tikrai yra – laiko stoka. To ir labai labai daug. Kalbu apie Vilniaus miestą, nes jam atstovauju, tikrai matome, kad tėvai bando kompensuoti laiką kažkokiais materialiais dalykais. Ypač auklės žaidžia tame labai dažnai. Nėra tėčio, nėra mamos, bet yra daiktai, yra drabužiai ir yra masė būrelių. Masė būrelių. Mes kartais sėdame su tėvais ir kalbame, žiūrėkite – tas vaikas jau turbūt neturi vaikystės.
