Kad ir kaip besididžiuočiau, kad ir kaip besidžiaugčiau, kad „mano mažylis“ šią savaitę tapo kariu, išleistu į atsargą, nebūčiau šiandien rašius šio posto, jei to nebūtų paprašius viena stipriausių mano gyvenime sutiktų moterų. Kalbėjomės darbo reikalais penktadienį ir ji labai paprašė pasidalinti FB įspūdžiais. Mano, kaip šauktinio mamos.
Tai šis postas dedikuojamas būtent jai. Vienai iš stipriausių ir drąsiausių mamų.
Ji man pasakė: „Visos rašo, kad išėjo tarnaut, bet niekas nepasidalina – O KAIP TEN. Aš kiek nerimauju, turiu 15 metų sūnų. Būk gera, pasidalink.“
Kalbėdama su mamomis, turinčiomis paauglius, supratau, kad mamų baimės akys didelės. Tai sąžiningai dalinuos.
Pirmiausia Motiejus pateko į šauktinius „per prievartą“. Darė sveikatos tyrimus. Man kiek kėlė abejonių „tinkamas“, bet nurašiau savo nerimui. Šauktiniu nesigavo dėl studijų. Kadangi studijos nepatiko, išėjo į kariuomenę savanoriu. Jam leido kaip savanoriui pasirinkti – kur. Sako – Vilnius. Aha. Eilė – 1,5 metų. Tada jis paklausė, o kur mano chebrą siųsite – į Šiaulius. Jis irgi ten išvarė.
Prieš išvažiuojant buvo kiek neramu abiems. Gavo sąrašą, ką reikia atsivežti. Atvažiavo į komisariatą Vilniuje ir „dingo ryšys“. Dingo, nes nebeleido naudotis telefonais. Ir dingo gal 3 parom. Pirmas juokutis gavosi po 3 parų. Paskambino ir atraportavo, kad: „Mama, vadai liepė mamoms perduoti, kad neskambintų į batalioną, nevežtų rankšluosčių ar pamirštų kojinių į jį. Viskas gerai“. Mano akys išsipūtė. Klausiu, ar jis galvoja, kad taip darau? Sako: „Dėl tavęs aš ramus, bet patikėk, kiek mamų tai daro“. OK.
Kelias savaites buvo pokalbiai labai retai ir po kelias minutes. Aš net prašydavau visų tam tikromis valandomis man neskambinti, kad neužimtų linijos. Gaudavau trumpą skambutį ir „atraportuodavau“ visiems besidomintiems, kaip sekas. Tada buvo priesaika. Visi šauktiniai prisiekė. Tai buvo penktadienis ir visus po priesaikos paleido savaitgalį namo.
Nuo tada praktiškai visi savaitgaliai buvo namie. Vežiausi vaikį namo po priesaikos. Jis buvo pilnas įspūdžių. Kaip tas, kaip anas. Turbūt per visus jo 20 kelis metus nebuvau girdėjus tiek kalbant. Aš pasakiau viena: „Toks jausmas, kad paleidau tave į suaugusių berniukų skautų stovyklą“. Jis atsakė: „Aha, panašiai.“
Tame etape buvo vienas nusiskundimas – kolektyvinės „bausmės“. Iki priesaikos davimo kažkas kažko prisidirbo – atsispaudimus padarydavo visi. Dėl to pyko, bet jie patys dėl to susidraugavo. Man labiausiai patiko vienas pasakojimas. „Mūsų kambario draugas kiek sunkiau sprendžia testus. Aš jam padedu perskaityti ir suprasti, kas rašoma. O man sunkiau pavyksta lygiai susilankstyti drabužius ir greit pasiklot lovą. Jis man padeda.“
O noras nedaryt atsispaudimų sudraugino kambarį, būrį. Tapo visi už vieną ir vienas už visus.
Visos kariuomenės laikotarpiui pretenzijų praktiškai neturiu. Maitino juos gerai, beveik visi savaitgaliai nuo penktadienio iki sekmadienio – namuose, per visą tarnybą – 2 savaitės atostogų. Šaudė, gaudė, kasėsi, skraidė, šokinėjo parašiutais, gaudė balionėlius pasieniuose. Tikrai dar labiau sustiprėjo fiziškai ir įgavo daug patirties. Paties sūnaus vertinimu, būtų pakakę 6-7 mėnesių. Kaip pajuokaudavom, kad skautų stovykla – gerai, bet porą mėnesių per ilgai trunka.
Buvo ir epizodas – trauma. Man, kaip mamai, nuo pat pradžių nerimą kėlė tinkamumas tarnybai dėl seno epizodo, kai po sportinės traumos beveik metus atnešiojau dar vaiką ant rankų, su gipsu, operacijom, reabilitacijom. Kėliau šitą klausimą ir einant tikrinti sveikatos, daviau visus išrašus su išvadom ir rekomendacijom. Pasakė: „Oi, seniai buvo, nieko tokio – gali.“ Bet 7 tarnybos mėnesį „parbėgo bėdelės“.
Reakcija buvo greita. Tuoj pat magnetinis rezonansas, gydymas, reabilitacija Druskininkuose, išmoka dėl traumos tarnyboje.
Apibendrintai galiu pasakyt du dalykus. Per 9 mėnesius vaikas dar labiau suaugo, pradėjo daug giliau vertinti viską. Man ramu, kad jei atsitiks ta valanda ir jaunus vyrus šauks, o šauks tada visus, šis jaunas vyras jau žino, kaip ir ką daryt, moka naudotis ginklu, žino, kaip slėptis, maskuotis, pulti. Moka išgyventi miške, vandenyje visais metų laikais.
Ir pabaigai. Kiek kalbu su mamom, jos bijo ir senų pasakojimų, ruskių filmų, ar dar velniai žino ko, šių frazių: „Дух – слон – салага, старик, дедовщина, дембель.“ To Lietuvos Kariuomenėje nėra. Vienu metu į vieną tarnybos vietą atveža visus tą pačią dieną ir tą pačią paleidžia namo. Nėra kastų, hierarchijų ar kažkokių panašių nesusipratimų. Ir nereikia to bijot. Nereikia skambinėt į batalioną ar vežti šokaladuko prie dalinio.
Didžiuojuos, kad turiu sūnų, kuris esant reikalui pabus už save, už mane ir už visas Lietuvos moteris ir visus Lietuvos vaikus.
Labai gaila, kad dėl oro sąlygų pabijojau važiuot į išleidimą į atsargą ir labai apsidžiaugiau radus Šiaulių savivaldybės puslapyje nuorodą, kad Šiauliai atsisveikina su dar vienu būriu karių. Šioje šlabdribos foto - ir mano karys.
Nebijokit, mamos. Viskas su Kariuomene gerai.
