Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 25d. 17:01

Kodėl vaikai ima nekęsti savo tėvų ir kaip šiems netapti tironais? (I dalis)

Vaikas 15min tema
123RF.com nuotr. / Vaikas

Auginti vaikus – milžiniška atsakomybė. Jeigu egzistuotų vadovėlis, kaip tai daryti teisingai, jį tikriausiai pavartytų kiekvienas su tėvystės iššūkiais susiduriantis žmogus. Nors visiškai išvengti klaidų auklėjant savo atžalas neįmanoma, kartais jų daroma žymiai per daug, o tai atveda prie nutrūkusio vaikų ir tėvų ryšio. Kodėl taip įvyksta ir kaip to išvengti? Patarimais ir įžvalgomis apie teisingą vaikų auklėjimą su 15min URBAN skaitytojais dalinasi psichologė Alina Martinkutė-Vorobej.

Vaikų nutolimas – natūralus reiškinys

Augdami vaikai kartais pradeda mažiau bendrauti su tėvais ir dažniau pasirenka laiką leisti vieni arba su draugais. Pasak psichologės, egzistuoja įvairios priežastys, kodėl sumažėja vaiko noras bendrauti su šeima.

Pirmiausia, vaikai gali atitolti nuo tėvų dėl visiems mums natūralaus poreikio atsiskirti nuo mus auginusių žmonių ir kurtis savo autentiškus gyvenimus bei prasmingus santykius už šeimos ribų.

Emocinį ryšį su mylimais ir mylinčiais žmonėmis galima išlaikyti ir matantis rečiau.

„Jei vaikai iš mylinčių šeimų susiranda naujus jiems įdomius bei prasmingus bendravimo ratus, o tėvai vaikus skatina ir palaiko – tai yra teisinga nuostata ir sveikas požiūris į vaiko poreikius bei interesus. Galiausiai, koks gi yra esminis auklėjimo tikslas? Ko gero, savarankiška, laisva, savo gyvenimą savo pastangomis kurianti asmenybė.

Natūralu, kad savarankiškėjantis vaikas su laiku natūraliai sveikai tolsta nuo tėvų ir už šeimos ribų kuria santykius, kuriems ima skirti daugiau laiko. Tačiau retesni santykiai nebūtinai reiškia emociškai šaltesni. Emocinį ryšį su mylimais ir mylinčiais žmonėmis galima išlaikyti ir matantis rečiau.

Tačiau būna, kad vaikai atitolsta nuo tėvų, nes santykiuose su jais nesijaučia svarbūs, mylimi, suprasti. Jei vaikai nebendrauja su tėvais dėl to, kad santykiai su tėvais jiems yra nemalonūs, greičiausiai visgi buvo neišvengta ir auklėjimo, ir santykio su vaiku kūrimo klaidų. Tokiu atveju mes nekalbame apie sveiką atsiskyrimą, o kalbame apie emocinį atšalimą.

Žmonės yra socialūs gyvūnai ir be santykio su kitais vargiai išgyvena. Pirmiausi ir svarbiausi santykiai, kurie užtikrina mūsų išlikimą bei formuoja mūsų asmenybes, yra kuriami artimiausioje aplinkoje nuo tos akimirkos, kai mes gimstame. Vaikas intuityviai prisiriša prie tų, kurie juo rūpinasi, globoja, tenkina jo poreikius. Kai vaikas artimuose santykiuose jaučiasi emociškai ir fiziškai saugus, jis mielai ieško kontakto su artimais žmonėmis.

Tačiau jei vaikas jaučia, kad jis nėra mylimas, jo poreikiai ignoruojami, jis ilgainiui gali norėti atsiriboti nuo šitų nemalonių patirčių, o prasmingų santykių ieškoti išorėje, pavyzdžiui, tarp bendraamžių ar bendraminčių, iš dalies tam, kad bandytų kompensuoti tai, ko negauna šeimoje – šilumą, rūpestį, dėmesį, priėmimą t. t.“, – 15min URBAN pasakojo psichologė Alina Martinkutė-Vorobej.

Svarbiausia abipusis atvirumas

Kokių klaidų tėvai turėtų vengti, kad neprarastų vaiko pasitikėjimo (kad vaikas atvirai galėtų kalbėti apie savo sunkumus, jausmus, išgyvenimus)? Pasak psichologės, reikėtų pradėti nuo to, kas tėvams padeda išlaikyti atvirus santykius su vaikais. Jos teigimu, tam, kad vaikas galėtų būti atviras, pirmiausia, atviri turėtų būti patys tėvai.

Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr./Vaikas pajūryje
Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr./Vaikas pajūryje

„Atvirumas su kitais žmonėmis reiškia nuoširdų pripažinimą sau ir kitam, kaip jaučiuosi, kas su manim vyksta, kokie yra mano poreikiai. Tai yra rizikinga, nes atvirumo situacijoje mes esame labai pažeidžiami, mat kiti gali pamatyti tai, ką mes vadiname savo ydomis ar silpnybėmis.

Būti atviram gali būti gan nemažas iššūkis dažnam žmogui. Vaikai atvirumo mokosi pirmiausia iš artimų žmonių pavyzdžio. Jei artimame rate suaugę bendrauja nuoširdžiai ir nebijo aptarti atvirai jautrių temų, kalbėtis apie jausmus, vaiko psichikoje toks elgesys „įsirašomas“ kaip norma. Vaikas gali baimintis kalbėti atvirai, bet, jei jis mato, kad suaugę drąsina tokį elgesį ir savo pavyzdžiu jį demonstruoja, vaikui atvirumas ilgainiui gali tapti įpročiu.

Vaikas iš baimės ar pareigos gali pasipasakoti, bet tikrai nebūtinai tai, ką jis iš tiesų nuoširdžiai jaučia.

Kliūtys vaiko atvirumui gali būti įvairios. Grįžkime prie artimųjų elgsenos. Jei artimieji turi ydingas nuostatas apie emocinį jautrumą, pažeidžiamumą (pavyzdžiui, jie yra įsitikinę, kad emocijos tik silpniems) bei patys savo elgesiu demonstruoja esantys neva emociškai nepažeidžiami, vaikui gali susidaryti netinkamas įspūdis, kad kalbėtis apie emocijas yra blogai.

Be to, vaiko atvirumui nepaskatins suaugusiųjų spaudimas. Jei versime vaiką atvirumui (pvz., „tu privalai man pasakyti, nes esu tavo mama!”), vaikas iš baimės ar pareigos gali pasipasakoti, bet tikrai nebūtinai tai, ką jis iš tiesų nuoširdžiai jaučia. Ir, žinoma, vaikai retai būna atviri su tėvais (ar kitais artimaisiais), kuriais nepasitiki – tėvais, kurie jau yra jį baudę už atvirumą (pvz., vaikas prisipažino netyčia sudaužęs puodelį ir gavo bausmę); tėvais, kurių elgesys ir reakcijos yra nenuspėjamos; tėvais, kurie dėl, pavyzdžiui, savo emocinės nebrandos negali adekvačiai reaguoti į vaiko atvirumą (pvz., vaikas prisipažįsta, jog mokykloje prie jo priekabiauja kiti vaikai, ir vienas iš tėvų puola į neviltį, nes išsigąsta, jog jam dabar reikės imtis atsakomybės ir padėti savo vaikui išspręsti situaciją)“, – pasakoja psichologė.

Svarbu ne drausti, o riboti

Kartais tėvai per daug baiminasi dėl savo vaikų ir daug ką draudžia. Kur yra sveika tų draudimų riba? Ir jei jau būtina drausti, kaip tai padaryti neužgaunant vaiko jausmų? Prieš pradėdama kalbėti apie draudimus, psichologė pabrėžia, kad egzistuoja dvi pagrindinės emocinės sveiko vaiko augimo sąlygos – meilė šeimoje (pagarba, atsakomybė, rūpestis) ir struktūra (ribos, taisyklės, elgesio pasekmės, režimas, draudimai...). Pasak specialistės, jei vaikas nėra mylimas, draudimai nelabai turi prasmės.

„Meilė vaikui yra tarytum dirva, į kurią pasėjamas vaiko asmenybės daigas. Struktūrą galime įsivaizduoti kaip tinkamą dirvos ir paties augalėlio priežiūrą. Bet kaip galime auginti augalėlį, kai dirvos nėra...? Kaip galime tikėtis užauginti sveiką, laimingą asmenybę, kai ji nepatiria meilės ir rūpesčio nuo mažumės?

Tėvų pareiga ir atsakomybė – užtikrinti vaikų saugumą.

Grįžtant prie klausimo, neretam mūsų draudimas pirmiausiai asocijuojasi su laisvės apribojimais. Pats žodis mums ir istoriškai turi neigiamas konotacijas, žinom, ką reiškia, kai turintys galią ją naudoja mūsų laisvių ribojimui. Atsikratėm diktato, daugiau nebesinori.

Kai kalbam apie vaikų auklėjimą, vis labiau įprasta kalbėti ne apie draudimus, o apie ribas. Kas yra ribos? Vaikų auklėjime ribos yra suprantamos kaip tam tikros gairės, taisyklės ar susitarimai, kurie padeda vaikams saugiai tyrinėti pasaulį, pažinti save bei ugdytis asmenybę.

Vida Press nuotr./Tėvas su sūnimis
Vida Press nuotr./Tėvas su sūnimis

Tėvų pareiga ir atsakomybė – užtikrinti vaikų saugumą. Saugumą galime užtikrinti susitarę – valstybės lygiu ar asmeniniu – dėl tam tikrų taisyklių, gairių ar apribojimų. Reikia suprasti, kad mes gyvename susitarimų ir taisyklių aplinkoje. Taisyklės padeda įgyvendinti mūsų interesus IR apsaugo kitų žmonių interesus. Tai yra viena iš nuostatų, su kuriomis vaikai susiduria ir turi įsisąmoninti nuo pat mažumės.

Kaip su taisyklėmis vaikai susiduria nuo mažumės? Pvz., mes einam miegoti ne kada nori, o nustatytu laiku; prieš miegą prausiamės; ruošiamės rytojui iš vakaro; pažaidę susitvarkome žaidimo vietą...

Jei vaikas nuo kūdikystės auga aplinkoje, kur taisyklės, struktūra, režimas yra aiškūs, jis suvoks jų svarbą ir įvesti naujas taisykles ar jas pakeisti nebus didesnių sunkumų. Sunkumų dažniausiai kyla tada, kai vaikas nėra pratinamas prie susitarimų laikymosi nuo mažų dienų ir staiga jis imamas versti jų laikytis. Jei vaikai kuo anksčiau yra įpratinami prie struktūros laikymosi, jie įgyja „struktūros įprotį“ ir vėliau belieka tam tikras ribas adaptuoti pagal amžių, poreikius ar situaciją.

Tiesa, skeptikai gali piktintis, kad tokiu būdu mes iš vaiko formuojam nužmoginto valstybės valdymo mechanizmo sraigtelį, o ne asmenybę. Skubu nuraminti, kad tinkamai sudarius sąlygas augti vaikui, taisyklės tik padeda vaikui išmokti būti laisvam, sveikam, savimi pasitikinčiam žmogui ir valstybės piliečiui. Mes gi nesipiktinam, kad Kelių eismo taisyklės riboja mūsų saviraišką? Mes turime laisvę nusigauti kur tik norime, bet turime ir atsakomybę prieš save ir kitus tai daryti pagal aiškiai apibrėžtas taisyklės, kurios sukurtos mūsų saugumui užtikrinti.

Juo labiau, reikia suprasti, kad teisingai nustatytos ribos vaikams – tai ribos, kurios atitinka vaiko amžių ir interesus. Vaikui augant vis daugiau ribų turi būti ne „primestos“ suaugusiųjų, o sutartos kartu su vaiku. Tik taip mes vaikui nuo mažumės diegsime supratimą apie tai, kad jo nuomonė yra svarbi ir kad jis turi galią santykiuose su žmonėmis“, – teigia A.Martinkutė-Vorobej.

Kaip netapti tironais?

Paklausta, kaip tėvams išlaikyti autoritetą netampant tironais, specialistė teigia, kad tironija apskritai mažai ką bendro turi su autoritetu. Pasak psichologės, autoritetas – asmuo, į kurį mes norime lygiuotis ar lygiuojamės savo noru. Asmuo, kurio vertybės, veiksmai mums patinka ir kuriuo mes norime sekti.

„Tironas – tai yra asmuo, kuris primeta savo valią, žaidimo taisykles, kontrolę. Žinoma, ir tironas gali būti kai kuriems žmonėms autoritetu, bet čia atskira tema, kodėl žmogus nori sekti tą, kuris riboja kitų žmonių laisves ir teises. Būtų gerai auginti vaikus taip, kad jie, suaugę, neieškotų išorinės kontrolės tironų pavidalu.

Kai kalbam apie tėvų autoritetą, svarbu turėti mintyje vieną iš kertinių tėvystės taisyklių – vaikai mokosi iš to, ką tėvai daro, o ne iš to, ką jie sako. Ir tada viskas stoja į savo vietas. Iš savęs turime tikėtis to, ko tikimės iš vaikų, ir turime būti jiems pavyzdžiu bei rodyti jiems kryptį savo elgsena (ne tik žodžiais!). Jei norime skatinti vaiką skaityti, turime skaityti patys; jei norime, kad vaikas sveikai maitintųsi – turime sveikai gyventi patys.

Norisi stabtelėti ir pagalvoti, o ar daug mūsų turėjo galimybę augti su pozityvaus autoriteto pavyzdžiais?

Bet kaip ir visur, čia irgi yra pavojai – labai lengva „primesti“ savo lūkesčius vaikui. Kas, jei mums vertybė yra aktyvus poilsis, o vaikui – ne? Jei susikerta tėvų lūkesčiai ir vaiko poreikiai, galime svarstyti, o ką šitoje situacijoje darytų autoritetas? Pasitikėtų vaiku ir leistų jam ilsėtis ramiau ar visgi kantriai rodytų aktyvaus poilsio naudą? Aš manau, kad žmogus, kuriam svarbu, jog vaikas juo pasitikėtų, kalbėtųsi bei tartųsi su vaiku ir parodytų, kad ir vaiko nuomonė svarbi. Kalbėtis ir tartis su vaiku galima ir reikėtų daryti kuo anksčiau.

Fotolia nuotr./Tėvai ir vaikas.
Fotolia nuotr./Tėvai ir vaikas.

Kas mums yra autoritetas? Dažnai autoritetu matome tą, kuris pasitiki mūsų galiomis ir sudaro sąlygas joms skleistis, neprimesdamas savų įsivaizdavimų. Tai yra asmuo, kuris pats gyvena visavertį gyvenimą ir leidžia gyventi tokį kitiems. Pasitardamas, argumentuodamas, bandydamas parodyti, gal kartais įtikinti, bet gerbdamas ir kitų unikalumą ir ribas. Santykyje su vaikais galioja tie patys principai – gerbti vaiką, juo tikėti, pasitikėti, palaikyti ir paskatinti.

Viešoje erdvėje neretai tenka pamatyti diskusijas apie autoriteto vakuumą ar trūkumą Lietuvoje. Norisi stabtelėti ir pagalvoti, o ar daug mūsų turėjo galimybę augti su pozityvaus autoriteto pavyzdžiais? Sunku išaugti tuo, ko nesi matęs.

Noriu tikėti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje užaugusių tėvų karta yra ta, kuri atranda savo vidines galias, vidinį autoritetą, kad savo pavyzdžiu užaugintų savo vaikus – stiprius, laisvus, savimi pasitikinčius ir atpažįstančius, kada po autoriteto kauke pasislepia diktatorius ar tironas, kuris taikosi jų laisves atimti“, – viliasi psichologė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką