Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gegužės 1d. 11:01

Laura Kuprytė: „Trynukai kasdien mane moko būti mama“

Laura Kuprytė su šeima.
Žanetos Pau nuotr. / Laura Kuprytė su šeima.

Lauros kelias į motinystę paženklintas tikėjimo, pasiryžimo ir neišduotos svajonės stotelėmis. „Dabar žinau – jei nebūčiau perėjusi to juodo vaikų laukimo laikotarpio, nebūčiau tokia subrendusi ir taip žvelgusi į motinystę, kaip dabar“, – įsitikinusi vilnietė Laura.

Atsakingas požiūris į tėvystę

Pasakodama savo vaikų atėjimo istoriją, moteris atsargiai rinko žodžius. Kai kuriais momentais tik sudrėkusios akys išduodavo, kokie gyvi dar prisiminimai ir kaip pagarbiai reikia prie jų prisiliesti, nors trynukams pernai gruodį sukako penkeri metai.

Ketveri metai Vilties. Laukimo. Spėlionių. Susitaikymo. Svarstymų. Apmąstymų. Nežinios. Tačiau Laura su vyru niekada neprarado Tikėjimo.

„Sudėtingas buvo laikotarpis. Žmogus taip jau sutvertas turbūt, kad gyvas tol, kol gyvas jo tikėjimas, kol jis svajoja ir nepasiduoda. Neviltis? Susitaikymas? Stengėmės su vyru tų jausmų neįsileisti“, – sako Laura Kuprytė (37 m.) su vyru Andriumi (38 m.) auginantys savo trynukus – Pijų, Motiejų ir Kamilę.

– Vaikų su vyru laukėte ketverius metus, bet vis nepastodavote.

– Labai norėjome vaikų. Iš pradžių tai nespaudė smegenų, bet paskui… Ištekėjau 28 metų, o, žinote, kokie mūsuose stereotipai dėl šeimos, dėl vaikų. Tie nuolatiniai klausimai „Na, kada pagaliau ir jūs?“ durdavo it adata į širdį. O dar kokios besilaukiančios draugės, kolegės... Vėl smūgiai. Regis, turėtum džiaugtis, bet matai, kad esi tik kitų porų laimės stebėtojas, o pats to trokštamo tėvystės, motinystės džiaugsmo nepatiri.

– Tačiau visgi sulaukėte geros žinios.

– Pastojau su medikų pagalba. Patikėkite, tokių porų, kurios meldžia vaikelio, labai daug. Ir joms reikia kvalifikuotos bei profesionalios pagalbos – kad vaiko atėjimas būtų tikrai kažkas stebuklingo, o aplinkiniai, beje, ir medikai, žiūri per daug racionaliai. Mano manymu, turėtume žiūrėti tauriau, supratingiau. Vis tiek tai yra kūrybos procesas, vaikas ateina iš vyro ir moters, iš jų abiejų noro turėti vaikų.

Žinia, kas sulauksime trynukų buvo ir džiugi, ir labai bauginanti. Kartu su vyru suvokėme, kad turime nepasiduoti tai euforijai, o žiūrėti atsakingai – kad išnešiočiau vaikus, kad jie gimtų sveiki. Juk visko būna… Manau, kad įsipareigojimas būti tėvais prasideda ne sulig vaiko gimimu, o nuo sprendimo jų turėti. Todėl tas nėštumo laikotarpis buvo tiek džiugus, tiek ir nerimastingas. Tačiau vis tiek tikėjimo, kad viskas bus gerai, buvo daugiau, – pasakoja daugiavaikė mama Laura.

Klinikos mėnesiui tapo viešbučiu

Manau, kad įsipareigojimais būti tėvais prasideda ne sulig vaiko gimimu, o nuo sprendimo jų turėti.

Lauros ir Andriaus kūdikiai nusprendė ateiti anksčiau – būdami vos 30 savaičių (septintas nėštumo mėnuo. – Red.). Teko daryti Cezario pjūvį. Taigi to dažnai poetiškai aprašomo pirmojo vaiko ir motinos susitikimo, pirmojo žindymo, vaiko paėmimo ant rankų ir dar kitų pirmų momentų Laurai neteko iškart patirti – jie buvo atidėti kitam laikui.

Neišnešioti trynukai svėrė patenkinamai: Motiejus – 2000 g, o Pijus ir Kamilė – po 1700 g. Tačiau teko visą mėnesį praleisti Kauno klinikose: iš pradžių reanimacijoje, paskui intensyviosios terapijos skyriuje. Klinikoje tą visą mėnesį gyveno ir Laura su Andriumi. Laura po operacijos jautėsi silpna, tad visas krūvis teko vyrui.

„Jis pirmasis ir sauskelnes išmoko pakeisti, jis pirmasis ir vaikus pamaitino. Aš nutraukdavau pieno, o jis lakstydavo lašinti jo į vaikų zondus, po kelis lašelius“, – prisimena moteris.

Laktacija „streikavo“, o naujagimius reikėjo maitinti kas tris valandas, tad apsidžiaugė susipažinusi su moterimi, kurios neišnešiotas kūdikis irgi augo inkubatoriuje – šalia Lauros vaikų.

„Kai jau sustiprėjau, nuėjau iki inkubatoriaus. Matau: aš lašinu po lašeliuką į tuos zondus, kad vaikai būtų pamaitinti, o ji, sulašinusi neišnešiotukams skirtą mililitrų normą, likusį pieną išpila į kriauklę… Išdrįsau paprašyti tos moters pieno, ji mielai sutiko. Teko pasirašyti sutartį, nes tai, medicininiu požiūriu, nėra priimtina. Medikai žiūrėjo kreivokai, įnešė visokių abejonių: neaišku, kokia mama, kokia jos mityba, ligos, genai ir pan. Tačiau mes nematėme nieko blogo, pasitikėjome ir niekada nesigailėjome. Atvirkščiai – esame dėkingi tai vadinamai „pieno mamai“, kad ji padėjo mums tuo metu, kai to labiausiai reikėjo“, – prisimena L.Kuprytė.

Asmeninio archyvo nuotr./Trynukų krikštynos.
Asmeninio archyvo nuotr./Trynukų krikštynos.

Stebint Laurą ir šalia žaidžiančius jos trynukus, suvoki, kad vaikai tikrai neateina šiaip sau. Atėjo į šeimą, kurioje darniai sutariantys vyras ir žmona jaučia, žino ir yra pasiryžę padaryti viską, kad kitam būtų lengviau.

Taip abu jie išgyveno ir taip vadinamąjį „kengūravimo“ laikotarpį. Išnešiotukai būna labai smulkučiai, bet kas sakė, kad jiems reikia tik šiltų kojinyčių, valgio ir saldaus miego? Jiems gal netgi daugiau nei kitiems vaikams reikia meilės. Taigi Laura su vyru vaikučius pasidėdavo ant krūtinės ir laikydavo. Kad vaikai justų širdies plakimą, kūno šilumą, glostymą, kad gautų tėvų bakterijų, kad žinotų, kad yra mylimi ir saugūs.

Taip pakaitomis Laura su vyru ir „kengūravo“, kol vaikais su inkubatoriais atkeliavo į palatą, o vėliau ir tų inkubatorių nebereikėjo – naujagimiai išmoko žįsti, patys palaikyti reikiamą kūno temperatūrą.

Gyvenimas tarp Vilniaus ir Kauno

Iš ligoninės šeima parvažiavo į Kauną, pas Lauros tėvus, – taip buvo nusprendę dar iki gimdymo. Vilniuje esantis trijų kambarių butas penktame aukšte be lifto – nelabai kokia alternatyva šeimai su trimis vaikais. Taigi Laura su mažyliais gyveno Kaune, jai padėjo tėvai, o vyras ir toliau dirbo Vilniuje, viename iš bankų, keliskart per savaitę grįždavo pas žmoną ir vaikus. Ir ne tik su sauskelnių pakuotėmis, bet su ilgesiu, meile ir noru kuo greičiau šeimą parsivežti į Vilnių. Kai vaikams sukako treji su puse metų, šeima vėl apsigyveno Vilniuje.

– Pamatę dvynius žmonės dažnai mėgsta pajuokauti „double trouble“ (angl. dvigubas vargas). Jūsų draugai nekomentuoja – „triple trouble“? – klausiu juokaudama.

– Nesu tikra dėl to „trouble“ (šypsosi). Kad ir koks vaikų auginimo etapas beateitų, vis tiek jie suteikia daugiau džiaugsmo nei vargo. Visada! Net dabar, praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo vaikų gimimo, kai pagalvoju apie tą pradžią, šiaušiasi plaukai: kaip mes TAI išgyvenome?! O tada, regis, darėme ir elgėmės taip, kaip reikėjo. Nė lašo dvejonės, nė lašo baimės. Gal buvau euforijoje, nežinau, bet greičiausiai būnant tame reiškinyje net neįsivaizduoji, dėl ko reikia būgštauti. Tikėjome ir vienas kitą palaikėme.

Dabar, kai jau prisiskaitę daugiau, kai matome, kaip būna ar gali būti su tais nėštumais ir gimdymais, apima tokia pavėluota baimė, atmiežta džiaugsmu – jetau, mums tai pavyko!

Esu su šeima, kuriai atsidavusi visu 100 procentų, ir tai mane labai džiugina, jaučiuosi laiminga ir tikrai savo vietoje.

Negaliu paaiškinti, iš kur tai, tačiau mus nuolat lydi pozityvumas ir aiškus žinojimas. Ir nė vieną akimirką nebuvo taip, kad sakytume – kada baigsis tie vargai, kada atsipūsime pagaliau.

Vaikų auginimas nėra veikla, kuri erzina, vargina, atitraukia nuo kažkokių esminių dalykų ar, kaip daugelis mano, bukina. Ne. Kai matau mūsų svajonę, išsipildžiusią trigubai, kitaip negaliu jausti.

– Aukštinama motinystė, tačiau ne mažiau svarbus šeimoje ir tėčio vaidmuo. Kaip jums atsiskeidė Andrius? Koks jis yra vyras ir tėvas?

– Kadangi savo vyrą pažįstu, tai net neabejojau, kad jis bus nuostabus tėvas – dėmesingas, rūpestingas, darys, ką reikia daryti, nepriekaištaudamas, kad tai moters darbas, ar duodamas suprasti, kad daro man malonę. Jokiu būdu! Ėjo ir darė suprasdamas – iš atjautos, iš meilės, iš didelio noro. Juk tai MŪSŲ vaikai, MŪSŲ svajonė, o ne mano vienos užgaida. Negirdėjau jo nei dejuojant, kaip sunku, nei veido mimika parodant, kaip viskas įgriso ir kada tai baigsis.

Tapome tėvais būdami brandūs, sąmoningai suvokdami ir pareigas, ir atsakomybę. Mums nė vienas dalykas, auginant vaikus, nebuvo iššūkis. Net jei nuomonės ir išsiskiria, požiūriai nesutampa kai kuriais atvejais, išmokome toleruoti, o svarbiausia – suprasti, kad kitas gali mąstyti ir suvokti kitaip. Verta įsiklausyti į kitokią nuomonę ir pamatyti daiktus kito žmogaus akimis. Vaikai auga, ir mes mokomės būti tėvais. Sąmoningai. Suvokti iš naujo save, pažvelgti į savo žmogų iš naujo. Juk vaikai tiek mumyse visko išgrynina ir ištraukia į paviršių.

Žanetos Pau nuotr./Vyras Andrius su sūnumis.
Žanetos Pau nuotr./Vyras Andrius su sūnumis.

– Mintyse su vaikais esate beveik 10 metų – ketverius jų laukėte, o daugiau nei penkerius esate mama. Kaip jus pakeitė motinystė?

– Tiksliai net negaliu įvardyti. Esu laiminga mama.

Iki motinystės dirbau stambioje reklamos agentūroje projektų direktore. Ten buvo išties daug streso – terminai, viršvalandžiai, dideli klientai. Nors ir ne kūrybinį, o vadovaujantį darbą dirbau, stresas buvo nuolatinis palydovas.

Palyginti su tuo, kokiu ritmu gyvenau, motinystė yra atgaiva, malonumas, jokie „deadline’ai“ nevaržo, susitikimai, derybos ir pan. Kasdieniai planai ir darbai, užsiėmimai su vaikais yra vien tik ramybė ir malonumas. Gal ir tie įgūdžiai, kurie susiformavo dirbant vadovaujamą darbą, padėjo, nežinau. Pajutau, jog užplūdo ramybė, jog pagaliau atsipalaidavau, galiu sau leisti niekur neskubėti.

Nebereikia užkariauti pasaulio ir siekti kažką įrodyti sau bei kitiems. Esu su šeima, kuriai atsidavusi visu 100 procentų, ir tai mane labai džiugina, jaučiuosi laiminga ir tikrai savo vietoje.

Žiūri savo šeimos lūkesčių

– Daugumą moterų, paauginusios vaikus, skuba atgal į darbą – kad tik nenumarintų savirealizacijos, neprarastų pulso, neatsiliktų nuo gyvenimo, kaip jos pačios įvardija. Jums pasisekė – greičiausiai esate sutverta motinystei, nes nereikia draskytis ir priimti iššūkių.

– Nesu ta mama, kuri norėtų kuo greičiau pabėgti nuo savo vaikų, ištrūkti „į laisvę“, „į normalų gyvenimą“. Mano šeima ir yra mano gyvenimas. Manau, kad svarbu atrasti vidinę ramybę, nesijausti, jog kažką privalai daryti, nes tokie visuomenės lūkesčiai. Gyvenu šeimoje ir žiūriu jos lūkesčių, klausausi savęs ir suvokiu, kad darau teisingus žingsnius.

Pagalvokime, koks darbdavys sutiktų su sąlygomis, kad gali darbuotojo nebūti kokio pusantro mėnesio? O taip nutinka, kai augini tris vaikus ir jie suserga, vienas nuo kito užsikrečia. Juk turėčiau būti su jais.

– Moterys grįžta į darbą, kartais net ir suvokdamos situacijos absurdą – uždirba pinigus tam, kad atiduotų auklei ar darželiui, t. y. jų vaikus prižiūri svetimi žmonės, kol jos save realizuoja. Jums kilo tokių minčių?

– Vyras dirba finansų srityje, išlaiko šeimą, o aš jau irgi ėmiausi veiklos – padedu savo sesei, darbuodamasi jos versle, bei savanoriauju Demokratinėje mokykloje. Vaikai pusdieniui eina į darželį, taigi jau turiu laiko saviraiškai. Nesijaučiu „sumamėjusi“ ir dėl vaikų išprotėjusi supermamytė (šypsosi).

Man tikrai gerai sekėsi darbuose, tačiau gyvenimo prasmės darant karjerą neįžvelgiau. Tai nėra tai, kas žmogui suteikia laimės, o gyvenimui – pilnatvės. Bent jau man taip buvo. Kartais pamąstau ir pasidžiaugiu, kad mums gimė trynukai. Nes jei būtų vienas, gal ir būčiau skubėjusi grįžti į darbus. O dabar tiesiog viskas susiklostė taip, kad būtų per daug komplikuota „mesti šeimą“ ir grįžti į darbus. O ir nenoriu.

Žanetos Pau nuotr./Laura Kuprytė.
Žanetos Pau nuotr./Laura Kuprytė.

Susiradau veiklos, kad galėčiau ir būti užimta, ir skirti laiko šeimai. Be to, vaikus leidžiu į darželį, kad jie išmoktų apsieiti vieni, be mamos, kad pamatytų kitokio bendravimo – su kitais vaikais, kitais suaugusiaisiais. Jiems gyvenime reikės tų savybių, tų įgūdžių. Negaliu būti egoistiška, vaikus apsigrobusi mama, nors man su jais ir patinka leisti laiką.

– Nusprendėte, kad vaikai turi žinoti, kas yra pasiilgti mamos, ne tik tėčio?

– Na, ir tai gali būti argumentas. Nes juk kas šalia, tas yra kaip savaime suprantamas dalykas. Kai vaikai išmoko ir be mamos būti, atėjo etapas jiems pabūti po vieną. Nes nuo gimimo, kai visi gulėjo suguldyti skersai lovytėje, jie nuolat kartu. Jei kuris vaikas nueina į kitą kambarį, jau kiti teiraujasi, pasigenda: kur seselė, kur brolelis? Jie visur trise!

Noriu duoti jiems teisę klysti, klupti, keltis ir daryti išvadas patiems, tačiau saugiai, jiems žinant, jog visada būsiu šalia ir padėsiu patarimais, palaikysiu sprendimus.

Aišku, galime suromantinti, saldžiai nupasakoti tą vaikystės laikotarpį ir sakyti, plodami katučių, kaip gerai, vaikai kartu būna, jiems smagu, užaugs draugiški, bet reikia įvertinti ir kitą tokio buvimo pusę – jei vaikų nenukreipsime, jiems bus sudėtinga save suvokti, kaip atskirus žmones – su savo pasirinkimais, mintimis, charakteriu.

Jei kas ir sako, kad jų daug ko išmokiau, manau, kad pirmiausia pati daug ko išmokau būtent iš jų. Tai mano mažieji mokytojai.

– Kaip pailsite? Kokie jūsų pomėgiai?

– Geriausia terapija man yra kelionės. Džiaugiuosi, kad išsaugojau ryšius su draugėmis, išsprūkstame kur nors savaitgaliui – taip per trejus metus pamatėme Londoną, Barseloną, Romą. Visada kartoju – man nereikia jokių SPA, geriausia atgaiva yra kelionės ir pabendravimas su draugėmis. Kartą per mėnesį susibėgame su draugėmis – veikia geriau už pačią prabangiausią procedūrą.

Kokia ta, gimimo eilės taisyklė?

– Mes kalbamės, ir žinau, kad kita mama jau būtų penkiolika pastabų davusi ir visaip „auklėjusi“ vaikus – nelakstyk, nelaipiok ant minkštasuolių, atsargiai, kalbėk tyliau, nekabink uogienės pirštais ir pan. Jūs neištarėte nė vienos drausminamos pastabos.

– Jaučiu, kas kokio amžiaus vaikams yra būdinga. Man daugelis sako, kad turiu kažkokias praplėstas kantrybės ribas. Bet aš tikrai nedarau nieko specialiai. Geriau pasivadinu vaiką į šalį, paaiškinu, kodėl taip elgtis nederėtų. Visada vaikams sakau: „Susitarkim“ arba „Laikykimės gimimo taisyklės“.

– Ką ji suteikia? Kokia tai taisyklė? – vos spėju paklausti, bet šalia besisukinėjęs Pijus paaiškina, mamos paprašytas: „Aš gimiau pirmas, Motiejus antras, Kamilė trečia“.

– Tai va, tokia mūsų gimimo eilės taisyklė, – paaiškina moteris. – Jei vaikai ko nors nepasidalina – žaidimo, skanėsto, jei reikia man padėti, visada pasakau – darom taip, kai gimėm, tokia eilės tvarka. Ir visiems viskas aišku. Taip ir praustis eina, pavyzdžiui (šypsosi).

– O jie patys suvokia, kad yra ypatingi?

– Taip, netgi sukūrė pasaką ir vis seka, kaip jie trise sėdėjo ant debesėlio, sklendė ir ieškojo, kur čia nusileisti, kol pasirinko vieną mamą.

– Kaip jūsų dėmesiu pasidalija?

– Sunkiai (šypsosi). Turiu stengtis kažkaip paskirstyti po lygiai. Pavyzdžiui, skaitau knygelę – du vaikai iš šonų, o kur trečią sodinti? Tai kažkaip ant kelių įsispraudžia. Tačiau be gimimo eilės taisyklės, yra ir kitos taisyklės bei ritualai: viskuo dalytis, susitvarkyti žaislus, paklausyti pasakų, kurias aš ir vyras paeiliui vakarais skaitome. Po pasakos – pasimylavimai, apkabinimai, linkėjimai saldžių sapnų.

Tačiau bene natūraliausia taisyklė vaikams – viskuo dalytis, nors kitus žmones tuo jie netgi stebina. Štai einame su Kamile, jai padovanoja saldainį, o ji tada drąsiai: „O broleliams?“. Tas žmogus net nežino, kad yra kažkokie broleliai…

– …už kampo! Stovi laukia. Reketas!

– Taigi! (juokiasi). Ir visi už visus kovoja – parsineša visko po tris.

– Kalbame apie vaikus – kad jie negali vienas be kito. O kaip jūs pati? Ar galite be vaikų? Kada buvo pirmas jūsų išėjimas „į žmones“ po gimdymo?

– Buvo du kartai, kai dviese su vyru buvome be vaikų, ėjome į draugų vestuves. Vaikų nematėme net pusantros paros! Tiesa, kai jiems buvo pusmetis, mėginome su vyru į Palangą pasprukti pailsėti trumpam, bet nelabai pavyko. Keblu buvo, – šypteli Laura.

Čia pribėga vaikai ir papapsakoja apie kavinės kampe esantį „žaidimą, į kurį reikia mesti pinigėlių“. Paminėjus pinigus, tuoj pasigiria, kaip už iškritusius dantis gavo pinigėlių – atnešė dantukų fėja. Mama išklauso, bet Motiejus tuoj pat įsiterpia: „Mama, dar turėsi parodyti mum tarakono smegenis ir papasakoti...“.

„O, taip, jie nieko neužmiršta, viską man primena, – pamačiusi klausiantį mano žvilgnį paaiškina Laura. – Įdomiausias jiems užsiėmimas dabar yra žaisti mokyklą. Jie visko manęs klausinėja, aš aiškinu, o geriausia dalis būna, kai dar ir parodau planšetėje kokį aiškinamąjį filmuką apie tai. Tai štai Motiejus ir prisiminė, kokią užduotį man davė.“

– Kiek jus stebiu pokalbio metu, regis, jums tik auginti vaikus, todėl ir pasiuntė iškart tris, nes žinojo, kad susidorosite.

– Daugelis taip sako (šypsosi). Esu rami mama išties. Nežinau, dėl ko turėčiau suirzti ar būti nepatenkinta – juk žinai, kas tokio amžiaus vaikams būdinga, ką jie gali padaryti, kaip pasilegti. Stebi juos, pakreipi ir priimi kaip normalų reiškinį, kad taip ir turi būti.

Štai dabar vaikai išgyvena moralizuotojų, skundikų amžių – tik skundimas čia ne blogis, o būdas viską papasakoti, pranešti (pokalbio metu ne kartą teko įsitikinti, kai trynukai „informuodavo“ apie kitų vaikų elgesį ant kavinėje įrengtos čiuožyklos, apie neskanius blynelius, veiksmą už kavinės ribų ir pan. – Red.).

– Kai tėvai tik dalija komandas ir pastabas – nelįsk, neimk, nešokinėk, tai vėlesniame amžiuje sunku iš tokių vaikų tikėtis kūrybos, iniciatyvos, savarankiškumo, pasitikėjimo savimi.

– Sutinku. Vien draudimais gero vaiko neužauginsi. Kaip elgtis su vaikais, diktuoja ir sveikas protas, ir nuojauta, ir kažkoks vidinis žinojimas, kad taip būtų teisinga. Aš labai norėčiau, kad jie užaugtų šviesūs, kultūringi, atsakingi žmonės.

Mama išklauso, bet Motiejus tuoj pat įsiterpia: „Mama, dar turėsi parodyti mum tarakono smegenis ir papasakoti...“

Motinystė, vaikų gimties stebuklas, yra išties kažkas „iš aukščiau“, dieviškumo apraiškos. Juk susiduria chromosomų rinkiniai, o gimsta žmogus. Nauja gyvybė. Žiūriu į tai pagarbiai. Net galvoju – jei nebūčiau perėjusi to juodo vaikų laukimo laikotarpio, nebūčiau taip subrendusi ir taip žvelgusi į motinystę, kaip dabar. Gerai papurtytas, sukrėstas žmogus imi viską kitaip vertinti ir branginti. Ne viskas taip paprasta, vyksta sudėtingesni dalykai, kol tos akimirkos – vaikų gimimo – sulauki. Todėl išgyvenu už kiekvieną šeimą, kuri neturi vaikų, nors labai nori.

8 klausimai su tęsiniais

– Įsitraukime į žaidimą: pateiksiu klausimą ar sakinio pradžią, o jūs pratęskite. Dauguma mamų teigia, kad viską padarytų dėl savo vaikų. O ko jūs nedarytumėte?

Meškos paslaugos. Jauti ir žinai, kad kaip mama, norėtum vaiką nuo visko apsaugoti, tačiau susitaikai ir save auklėji, tarkim, kad reikia vaiką išleisti į kitą kolektyvą, nes jis turi įgyti tam tikrų savybių. Taigi noriu duoti jiems teisę klysti, klupti, keltis ir daryti išvadas patiems, tačiau saugiai, jiems žinant, jog visada būsiu šalia ir padėsiu patarimais, palaikysiu sprendimus ir pasistengsiu suprasti, jei nuspręs ne taip, kaip noriu. Dar daug dirbti su savimi reikia, kad būčiau tokia mama (nusišypso).

Nedaryčiau ir nedarau taip, kad vaikams pasaulis atrodytų tik rožinis ir tobulas. Noriu, kad jie pajustų visas spalvas, suprastų, kad gali ir skaudėti, kad ne visur jiems pasakys „taip“, teks išgirsti ir „ne“. Kai raunam dantį, negaliu meluoti ir guosti, kad neskaudės, sakau, kad skaudės, bet neilgai, minutę, ir reikės pakentėti.

– Džiaugiuosi, kad vaikai mane moko...

– ...kantrybės. Mano kantrybės ribos ir taip plačios, tačiau auginant vaikus, manau, jos dar labiau nusikėlė.

– Pirmas jų žodis buvo...

– ...„Ne“. Labai aiškiai, Motiejus pirmasis pradėjo čiauškėti.

Už tai, kokia esu mama, dėkoju savo mamai. Kai jau pati turiu vaikų, galiu ją suprasti dar labiau – įvertinti tą atsidavimą, besąlygišką meilę ir norą mus pastatyti ant kojų bei išleisti į gyvenimą.

– Įsimintiniausia išdaiga, nutikimas.

– Kai matau „Facebook‘e“ sienas apipaišytas, tai tokių natiurmortų mūsų namuose nebuvo. Na, turim teplionių, bet jų nesureikšminu – maži gi visko prigalvoja, išbando, bet paaiškini, pasakai, ko nederėtų daryti, ir viskas. Prigavote – nežinau jokių vaikų išdaugų! Kai auga trys, juk akys visada į juos įsmeigtos, visada parengties būsena „ant ribos“, kad tik ko nenutiktų. Tai tiems „zbitkams“ tiesiog nėra progos gimti. Na va, pasirodysim kažkokie labai teisingi (šypsosi).

Žanetos Pau nuotr./Trynukai Kamilė, Motiejus ir Pijus.
Žanetos Pau nuotr./Trynukai Kamilė, Motiejus ir Pijus.

– Didžiausia bausmė vaikams yra...

– ...būti atskirai. Jei nesusitvarkau, jei vyksta kokia drama ar neišsprendžiame situacijos, tai pasakau, kad teks pabūti atskirai kambariuose ir pagalvoti. Viskas kažkaip mikliai tada susitvarko – ir žaislai į vietas sugula, ir vaikai susitaiko, ir atsiprašo.

– Savo vaikų neįsivaizduoju be...

– ...vienas kito. Viliuosi, kad jie ir ateityje bendraus, ir bus labai geri draugai. Kaip aš su savo sese ir broliu, taip Kamilė su broleliais. Beje, broleliai skamba kaip iš pasakų, bet taip jie vadina, mes jau pripratome – seselė, broleliai. Jau ir seneliai taip vadina, pasiteiraudami, tarkim, kur broleliai.

– Motinos diena jums – dviguba šventė, nes ir vaikai jus sveikina, ir jūs sveikinate mamą. Pratęskite: savo mamai esu dėkinga už...

Galvoju, gal atkartoju savo mamos gyvenimą, jos modelį? Gal perėmiau jos vertybes, taip pat nebyliai kovodama už savo vaikus?

– ...viską. Sovietiniais laikais ji augino mus visiškai nesovietiniai – nepataikavo sistemai, visada kovojo už mus, savo vaikus. Pavyzdžiui, aš palankiau darželį dvi savaites, sesė – tris dienas. Jautėmės blogai, ir ji mūsų nebeleido. Mums irgi buvo sunku pritapti darželyje, kaip dabar ir Pijui, Motiejui bei Kamilei – leidžiame tik pusę dienos ir dar su sąlyga, kad nemiegos pietų miego. Visi vaikai miega, o jie kažkaip pas auklėtoją ar darželio direktorės kabinete.

Mama paaukojo savo asmeninį gyvenimą, savo siekius, kad mus užaugintų. Galvoju, gal atkartoju savo mamos gyvenimą, jos modelį? Gal perėmiau jos vertybes, taip pat nebyliai kovodama už savo vaikus? Už tai, kokia esu mama, dėkoju savo mamai. Kai jau pati turiu vaikų, galiu ją suprasti dar labiau – įvertinti tą atsidavimą, besąlygišką meilę ir norą mus pastatyti ant kojų bei išleisti į gyvenimą.

Visada jaučiau ir jaučiau mamos meilę. Dėkinga mamai už užaugintus mano vaikus (susigraudina). Abiem tėvams. Juk jie galėjo numoti ranka ir sakyti, kad čia jūsų šeima, jūsų bėdos, bet po savo namų stogu priėmė mus su trimis vaikais ir padėjo nesiskųsdami, kantriai man būti mama.

– Jei kas nors paroje pridėtų papildomą valandą ar tris, skirčiau...

– ...miegui. Juokauju, žinoma, bet prieš trejus metus tai tikrai taip būčiau atsakiusi. O iš tikrųjų tai knygas skaityčiau, su draugėmis susitikčiau, kelionių paieškočiau. Keksiukų tikrai nekepčiau (šypteli).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

01:07
05:03
01:30

Maistas

Kinas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką